Viskas greitai nustoja stebinti, jaudinti ar juokinti, trumpų epizodų gausa netrukus ima varginti. Ar ne dėl to, kad Vidas Bareikis neatsirinko, kas jam svarbiausia, nelabai nutolo nuo romano ir perkėlė į sceną beveik viską?
Nors „Gelbėkime meilę“ nekviečia kovoti tiesiogiai su mūsų galvose esančiais policinininkais, vis dėlto spektaklis-manifestacija gali tapti priemone jei ne nuginkluoti, tai bent iš vėžių išmušti tuos tvarkdarius.
Kaip teigia judėjimas „Act Up”, tylėjimas tolygus mirčiai (Silence equals death). Todėl teatro scenoje prabilta. Ir ne tik ramiai pasikalbėta, bet išrėkta: „Aš esu pyderas, Mama! Ir tuo didžiuojuosi.”
Spektaklio turinys perduodamas dailininko piešiniais ekrane ir artisto balsu, pastiprintu mikrofono ir garso efektų. Vadinasi, žiūrovų vaizduotė čia irgi ne paskutinis reikalas. Tai ir smagu, kadangi sukuriama ir buvimo kartu atmosfera.
Nors anotacijoje rašoma, kad spektaklis „pasakos apie atrakcionų parke nuobodų darbą dirbantį Dėdę“, iš tiesų nuobodulio vaidinime nėra nė trupučio, o dėdės Hemulio darbo kasdienybė kupina streso.
Apie Dainiaus Kazlausko režisūrą daug pasakoti nesinori. O ir nėra apie ką. Pakanka pasakyti, kad spektaklyje tėra vienintelė pustrečios valandos trunkanti mizanscena. Nesikeičia niekas: nei scenografija, nei apšvietimas, nei draminė situacija.
Dainiaus Svobono A. Garšva – vidutinis, pavargęs postrinkiminis lietuvis, įkalintas savo kasdienybės ir nevilties lifte toli nuo namų; poetas ir nevykęs žemės gyventojas su nesuformuluota pasaulėžiūra.
O kaip vystytųsi visas mūsų aukštasis teatro menas, jeigu Jonas Jurašas anuomet būtų turėjęs galimybę ir toliau plėtoti savąją epinio teatro meninę kryptį? Kurlink būtų nuėjęs mūsų teatras, jo meninė kalba, režisūros meno atradimai?
Jurašo „Baltoji drobulė“ patvirtino, kad režisierius vis dėlto yra praėjusio laiko liudytojas, atstovaujantis tai vyresniųjų teatralų kartai, kuriai artimesnis tradicinis teatras su visais privalomais santūrios vaidybos elementais
