Žiūrovų artumas leido tikėtis ne-vaidybos. Ne-vaidindami aktoriai scenoje būtų sukūrę daugiau nuoširdumo, tikrumo, romanas būtų perteiktas ne tik jautriai, bet ir asmeniškai.
Nėštumas paauglystėje, kraujomaiša, smurtas ir prievarta – tai tik nedidelė dalis nevaikiškų nutikimų, kuriuos teko patirti brolių Grimmų pasakų herojams.
Įdomus režisierės pasirinkimas – fantasmagorijos žanras, šiuolaikiniame teatre įgavęs naujus pavidalus, tačiau skatinantis prisiminti ir istorines jo ištakas.
Lietuvoje susiformavusi paminklų statymo tradicija, kai žmogus ar įvykis pagerbiamas, atsimenamas tik tada, kai įamžinamas labai lengvai suprantamais simboliais ir forma. Bet jokiu būdu ne abstrakčiau perteikus turinį.
Būtų galima plėstis apie kapinių lankymo skirtumus lietuvių ir prancūzų kultūroje, bet tai pernelyg plati tema. Tokiu principu galima kalbėti ir apie kitus reiškinius – ligonines, apleistus namus, kavinių kultūrą ir pan. Įdomu, kad „Remote X“ skatina ieškoti tokių skirtingų kultūrinių pjūvių.
Vaitkus sukūrė spektaklį tuščioje erdvėje. Spektaklis buvo užaugintas iš mažos ląstelės, paliekant nuogą aktorių, neturint jokių ramsčių ir slėptuvių – įmantraus kostiumo, rekvizito, dekoracijų…
Nepaisant to, kad spektaklis įtraukia visas „Karaliaus Lyro“ linijas, o režisierius beveik nekupiūruoja teksto, dėmesį prikausto psichologinė Lyro transformacija. Vytautas Anužis nuo pirmų spektaklio akimirkų įneša į jį vitališkos jėgos ir pasitikėjimo.
Esu tradicinio teatro šalininkė, todėl grįžus į uždarą erdvę skaudu regėti, kai teatro „mašina“ šiaip ne taip įsisuka, kai teatro uždanga tampa ne paslapties uždanga, o tiesiog draperija.
Galbūt debiutiniame darbe kiek per daug visko – temų, išraiškos priemonių, baimės „būti nuobodžiam“ ir „paleisti žiūrovus“, bet ta kūrybinės komandos vidinė aistra ir aštri pozicija – tokios tikros!
