Baltõsios lazdelės, naudojamos neregių, prototipas sukurtas 1921 metais, tiesiog nudažius pasivaikščiojimams skirtą juodą lazdą baltai. Siekta, kad pamatę baltą lazdą vairuotojai būtų atidesni ir praleistų neregius. Antrojo pasaulinio karo metais dabar naudojamą baltąją lazdelę išrado daktaras Richardas Hooveris, sukūręs ir vadinamąjį „Hooverio metodą“ – lazdelės mojavimą į šalis liečiant žemę. Baltõsios lazdelės dėka neregius tapo lengviau atpažinti ir pastebėti – gatvėse, įstaigose, viešosiose erdvėse. Tačiau pastebėti dar nereiškia pamatyti – tikrasis matymas prasideda nuo neregių supratimo, kurio mūsų visuomenėje vis dar trūksta.
Spektaklį „Tas, kuris matė tamsoje“, pagal lietuvių kilmės latvių rašytojos, dramaturgės Rasos Bugavičutės-Pēcės knygą „Berniukas, kuris matė tamsoje“, Vilniaus senajame teatre režisavo Rolandas Atkočiūnas. Tiek pats romanas, tiek pagal jį Latvijoje pastatytas spektaklis (režisierius Valteras Sīlis) sulaukė apdovanojimų ir pripažinimo. Dabar ši jautri istorija beldžiasi į Lietuvos teatro sceną, – ir, man atrodo, jai tikrai verta atidaryti duris.
Spektaklio centre – Jokūbas. Berniukas, kurio abu tėvai, kaip ir visi jų kaimynai – neregiai. Šeima gyvena specialiai žmonėms su regėjimo negalia skirtame bendrabutyje. Nieko prabangaus, net dušas bendras, įrengtas šaltame rūsyje, – pasakoja Jokūbas. Būtent jo pasakojimas yra akys, kuriomis siūloma pamatyti neregių kasdienybę, tyrinėti jų santykį su matančiųjų pasauliu. Jokūbą vaidinančiam aktoriui Vidmantui Fijalkauskui tenka sudėtinga užduotis – viename spektaklyje sukurti mažo berniuko, paauglio, o po to ir suaugusio vyro paveikslą. Iš pradžių atrodo, kad tokia transformacija aktoriui gali būti per daug sudėtinga, todėl režisierius į pagalbą pasikviečia vaiko balsą (aktorė Ilona Doveiko), iliustruojantį Jokūbą vaikystėje – Jokūbėlį. Bet Fijalkauskas savo vaidmens neužleidžia – pertardamas vaiko balsu sakomas replikas jis užtikrintai sulieja skirtingus gyvenimo tarpsnius į vientisą Jokūbo personažą. Netrukus pamiršti, kad vaiką vaidina suaugęs vyras – Fijalkausko judesiai, intonacijos, santykis su kitais personažais visiškai įtikina. Tai – turbūt pati gražiausia ir paveikiausia spektaklio dalis. Jautrus Fijalkausko Jokūbas ne visada gauna jo vertus partnerius – kai kuriose masinėse scenose nepagrindinių vaidmenų atlikėjų kuriamas anturažas stilistiškai ir emociškai atsilieka nuo Fijalkausko raiškos – jiems geriau sekasi jį palydėti pačių kuriamais garsais. Tarsi jaučiasi, kad antraplaniai personažai yra vaidinami, tuo metu Fijalkauskas savo Jokūbą jaučia.
Spektaklis chronologiškai nuosekliai pasakoja brandos istoriją – Jokūbėlio virtimą Jokūbu: pirmąją klasę, mokyklos iššūkius, paauglystės viliones. Paraleliai matome ir kitą pasakojimo pusę – kintantį Jokūbo santykį su tėvais. Lionginas (aktorius Viačeslavas Lukjanovas) ir Zelma (aktorė Juliana Volodko) savo vienturtį sūnų augina neregių pasaulyje, kuriame matančiam vaikui tenka nebūtinai vaikiškos užduotys – padėti kaimynams rasti pamestus daiktus, talkinti suaugusiesiems buityje, lydėti tėvus į miestą. Jokūbas tai priima kaip savaime suprantamą dalyką – juk neregių kasdienybė yra vienintelė, kurią jis pažįsta. Tai pasaulis, kuriame matantis vaikas turi ypatingą atsakomybę už šalia esančius suaugusiuosius – būti jų akimis visa supančioje tamsoje. Bet pirmoje spektaklio pusėje režisierius pasiūlo į viską pažvelgti paties Jokūbo akimis: scenoje vyksta gimtadienio šventė, kurios svečius matome tik kaip šešėlius tamsoje. Todėl žiūrovas vietoje regėjimo turi įjungti klausą – vakarėlio temas ir nuotaikas geriausiai nusako garsai: pokalbiai, indų skambėjimas, dainos. Deja, spektaklio pradžioje aktorių ansambliuko pradėtas kurti garsovaizdis vėliau tarsi nutyla. Tamsoje tarp neregių sėdi ir matantis vaikas, taip ir nesusipratęs uždegti šviesos – tamsoje jis jaučiasi gerai. Iššūkių jam kyla tik patekus į matančiųjų pasaulį.
Ištrūkęs iš jaukios tamsos Jokūbas susiduria su naujomis taisyklėmis, santykiais, ir, svarbiausia, požiūriu į neregius. Tai, kas iki šiol buvo sava ir suprantama, reginčiųjų pasaulyje tampa smerktina ir gėdinga. Vidinis Jokūbo konfliktas geriausiai pasireiškia per santykį su mama – absoliučią vaiko meilę užnuodija reginčiojo gėda, pagaliau įsisavintas tėvų kitoniškumas. Spektaklis neslepia, kad Jokūbui yra sunku laviruoti tarp dviejų pasaulių, ir rodo, kaip reginčiųjų pasaulis tampa vis svarbesnis ir reikšmingesnis. Tai lemia trūkinėjantį ryšį su mama, kurios laimė vaikystėje buvo pagrindinis Jokūbėlio tikslas. Bet vaikas išauga – pirmiausia į paauglį Jokūbą, susirašinėjantį su bendraklase Lina (aktorė Gabrielė Andruškevič), po to į suaugusį vyrą – pavargusį, susirūpinusį, šaltą.
Paskutinėje scenoje suaugęs Jokūbas lanko senstančius tėvus. Jų pokalbis paprastas, buitiškas, jame dominuoja kasdienybė. Skirtumas tarp matančiųjų ir neregių pasaulio tarsi išnyko – scenoje lieka tik sūnus, valgantis motinos pagamintą frikadelių sriubą, ir motina, sutinkanti retai apsilankantį sūnų. Jokūbo brandos kelionė baigta – reginčiųjų pasaulis laimėjo, o į neregių kasdienybę jis užsuka tik kaip svečias.
Nepaisant spektaklio trukmės (daugiau nei dvi valandos), „Tas, kuris matė tamsoje“ yra pasiilgtas Lietuvos teatro reiškinys. Spektaklis jaudina savo turiniu, palikęs formą antroje vietoje. Jame yra vietos aktorinei raiškai – puikiam Fijalkausko sukurtam Jokūbo portretui. Pagaliau – šis kūrinys subtiliai, be pamokslų ir didaktikos kviečia pažiūrėti į neregių kasdienybę, atrasti joje tai, kas mus jungia, o ne skiria. Norisi palinkėti, kad šis spektaklis būtų rodomas dažnai. Nes „Tas, kuris matė tamsoje“ neturėtų panirti į tamsą.
Projektą „Menų faktūra“: scenos meno refleksijų polifoniškumas“, 2026 m. skyręs 30 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
