Čechovo pjesės teksto beveik nėra, vyrauja dailininko žvilgsnis ir į vaizdinių kalbą išversta dramaturgo kūrinių esencija: veikėjų būties nuovargis, viltys ir jų žlugimas bei bandymas vėl prisikelti.
Naujosios „Dezdemonos“ choreografija integruota į režisūrinį audinį – tai jau atpažįstamas Cholinos braižas, kai kuriomis judesių detalėmis primenantis ankstesnius jos spektaklius.
Nacionaliniame dramos teatre norėčiau dar sudėtingesnių spektaklių – apie Kafką nesužinojau nieko naujo, ko jau nebūčiau žinojusi. Bet pasigrožėjau puikia vaidyba.
Kaip ir kituose Artūro Areimos kūriniuose, „Arti“ jungiasi brechtiškas atsiribojimas ir emocijų purslai, kuriais režisierius tarsi žadina, jo supratimu, miegančią publiką.
Spektaklyje muziejinio eksponato bruožų įgyja net kalba. <…> Matyt todėl apima toks džiugus palengvėjimas, kai su kalba – daukantiška ir šiuolaikine – scenoje imama žaisti.
Žiūrovui užduodamas tonas ir tarytum kviečiama prigauti save patį, įeinantį į nejautros ir abejingumo būseną, užsidarantį savo saugiame burbule nuo tikro pasaulio negandų.
Pastebiu susitelkimą rodyti stereotipus, sutirštintai vaizduoti tragikomiškus personažus, kurie atrodo patrauklūs, įdomūs, tačiau vėliau jiems ima stigti gelmės, galbūt savotiškos „tarpinės būsenos“.
Špilevojus dokumentinę medžiagą pasitelkia ne tik atpažinti istoriniam asmeniui, susipažinti su Miltiniu, bet ir atskleisti Teatrą kaip nematomą, tačiau lemiamą spektaklio veikėją.
Aleksandro Špilevojaus spektaklis „Jona“ artimas pastarojo meto latvių teatro tendencijoms: apie įvykius bei savijautas čia daugiau pasakojama nei rodoma.
