„Bembilendu“ režisierė Yana Ross iš JAV tiesiog pademonstruoja savąjį šiuolaikinio teatro kalbos suvokimą ir tarsi išbando tokios kalbos gyvybingumą kitokių meninių tradicijų šalyje.
„Bembilendas“ visų pirma kreipiasi į intelektą, o ne siekia sukelti emocinį, jutiminį išgyvenimą. Jis kalba kita teatro kalba, nors jos tikrai negalėtum pavadinti nei visiškai nauja, nei niekada niekur nematyta.
Režisierius Paulius Budraitis gerai susipažino su „Jei taip, tai šitaip“ naujausių pastatymų traktuotėmis ir nė vienos nepaneigė, o supynė jas visas: pjesės pabaiga išties keista, kur gėris anaiptol nelaimi, o jei laimi, tai kas tai? Moralė ar diktatūra?
Jei tradicinį politinį teatrą galima prilyginti gyvenimo veidrodžiui, tai tas veidrodis, kurį pateikia Cezario grupė, yra neabejotinai kreivas. Smagiai kreivas.
Žiūrovui iš šio J.Vaitkaus spektaklio reikia laukti ne išraiškingos formos, o jaudinančio turinio. Meninė realybė šiuo atveju slypi sunkiau apčiuopiamoje gelmėje – aktorių sukurtų personažų emocijose.
„Mes nesekame amerikietiško miuziklo pėdsakais. Jam suteikiame šiek tiek savo požiūrį”,– tvirtina miuziklo režisierius Aidas Giniotis.
Kauno muzikiniame teatre įvyko Aido Giniočio režisuoto miuziklo „Bučiuok mane, Keit“ premjera. Pats režisierius šį savo darbą viename interviu pavadino „įžūliu, chuliganišku“.
„Jei taip, tai šitaip“ šiuo metu teatro praktikų laikoma bene šiuolaikiškiausia Williamo Shakespeare’o pjese, sulaukiančia vis naujų ir naujų, dažnai gan radikalių interpretacijų.
Vaitkaus spektaklis „Ivona, Burgundo kunigaikštytė“ Jaunimo teatro scenoje – tikra atgaiva, sakyčiau, režisieriaus kūrybinis atgimimas po nenusisekusių spektaklių.
