Jau tampa dėsniu, kad mūsų naujoji režisūra Lietuvos teatrų scenose elgiasi su klasikinės dramaturgijos kūriniais panašiai, kaip naujieji lietuviai vairuoja visureigius.
Jauno lenkų dramaturgo Michalo Wałczako pjesė „Kelionė į kambario vidų“ sulaukė neįtikėtinai dosnaus ir laimingo likimo šiuolaikiniame Lietuvos teatre.
Spektaklio kūrėjai siekia šokiruoti, papiktinti žiūrovą, pažadinti stereotipų nuslopintą mąstymą. Bet publikai nejučiomis kyla klausiamas – ar taip jau malonu įsijausti į infantilumo būseną?
Naujasis Beno Šarkos galvosūkis – „Kas lieka, kai nieko nelieka“. Jau yra manančių, kad tai – labiausiai socialinis Šarkos spektaklis.
Strindbergo ir Koršunovo išpažintis Klaipėdos dramos teatre tapo dvasine akcija, leidžiančia naujai pažvelgti į kai kuriuos reiškinius, šiuo metu būdingus visam lietuvių teatrui.
„Bučiuok mane, Keit“ – ne tik muzikinė istorija, pasakojanti apie artistų trupės peripetijas, bet ir puikus žaidimas.
Grįžtant namo, šalia Vilniaus dailės akademijos grafitais nuteptų sienų pulkas jaunų skustagalvių negarsiai pasimėgaudami dainavo: „Vivat Adolfas Hitleris…“
Jelinek kuria tam, kad kritikuotų – tautą, šalį, Prezidentą, Dievą, moralę ir visas su šiomis „institucijomis“ susijusias konvencijas.
„Bembilendu“ galėtų vadintis ir mūsų šalis – tinkamas vardas pasakų šalies gyventojams, tebežaidžiantiems įvairiais žaislais, tebetikintiems likimu, loterijomis ir laiminga pabaiga, nesidomintiems niekuo, kas yra už vaikų kambario.
