 |
| Katurjanas (Sergejus Ivanovas) |
Nepasitikėti šiuo spektakliu turėjo progų ne tik aktoriai, bet ir žiūrovai, kurie iš Vaitkaus taip pat įpratę sulaukti jei ne kaukėtų, kostiumuotų būtybių, tai bent plastiškai aktyvios vaidybos, intensyvios muzikos ir visokių kitokių priemonių, kuriomis Vaitkus stebina žiūrovus. Spektaklyje „Pagalvinis“ viso to nėra. Pirmajame veiksme net kyla klausimai: „O kur Vaitkus? O kodėl jis toks?“. Tačiau analitiškai rutuliojamas detektyvinis kūrinys antrajame veiksme verčia gėrėtis puikiu dramaturgo ir režisieriaus duetu. Vaitkus, išryškindamas McDonagho dramaturgiją, atskleidžia ir naujas savo kūrybos briaunas. Siurrealistiškai kriminaliniam pjesės pagrindui artėjant prie atomazgos, nustembi naujai atradęs daug kuriantį, bet neskubantį ir sugebantį intensyviai analizuoti menininką. Šis Vaitkaus sugebėjimas jo kūrybą paverčia autentišku fenomenu, nes kitų Lietuvos režisierių braižas yra kitoks.
Neabejotina Jaunimo teatro sėkmė, kad jis į savo repertuarą įtraukė su George’u Bernardu Shaw, Oscaru Wilde’u, Williamu Yeats’u, Johnu Millingtonu Synge’u, Samueliu Beckettu lyginamo Martino McDonagho kūrinį, per kelerius metus įsitvirtinusį reikšmingiausiose šiuolaikinio teatro scenose Europoje ir JAV. „Pagalvinis“ visais aspektais pasivijo dramaturgus klasikus. Iki šiol apie šiuolaikinę dramaturgiją daugiau kalbėta vartojant pseudosemiotinius apibūdinimus arba išvedinėjant keistas paraleles, tačiau „Pagalvinis“ – kietai sukalta originali ir autentiška drama.
Teatro Vaitkus nenori, teatro Vaitkus ir nekūrė. Jis pakvietė į seansą. Kažkuria prasme „Pagalvinis“ priminė sunkųjį Augusto Strindbergo „Tėvą“. Tačiau pastarasis turėjo egzaltuotą teatrinį pamušalą, o dabar Vaitkus atsisako beveik visko. Kad nebūtų „patikrintų“ ėjimų, jo pirmasis žingsnis – pagrindinius spektaklio pagalbininkus (dailininkę Eglę Richter ir kompozitorę Jurgitą Mieželytę) pasikviesti iš visiškai teatrui dar nežinomo pasaulio. Richter yra žinoma bent jau dekoratyvinės dailės elitui, o Mieželytė – jauna ir niekam dar negirdėta kompozitorė. Visomis prasmėmis sunki pjesė taip pat patikėta jaunai vertėjai – Aistei Ptakauskaitei. Vaitkus ne pirmą kartą į teatrą atveda naujus žmones. Tai nėra vien rizika ar provokacija. Režisierius teatrą mato kaip tam tikrą kultūrologinį stūmoklį, kuriame turi teisę dalyvauti visi, tam pasiruošę. Beatodairiškas dailininkės atsidavimas spektaklio medžiagai ir jaunatviškas kompozitorės noras dirbti nežinomame pasaulyje Vaitkui tapo dar vienu stimulu nauju raktu atrakinti teatro vartus.
Režisierius pasinaudojo jam suteikta laisve. Teatro magas pasitenkino gana kukliomis Jaunimo teatro galimybėmis. Jam nesvarbu buvo kažką perversti ir pačiam persiversti per galvą. Pirmiausia jam rūpėjo psichologinis personažų kelias sudėtingiausiais žmogaus pasąmonės labirintais. Todėl visas darbas sukoncentruotas į aktorius. Aktyviomis provokacijomis, žaibiškais „susišaudymais“ nukreipdamas ugnį į save, režisierius privertė aktorius kibirkščiuoti it žaibolaidžius. Nors vaidino skirtingų kartų, skirtingų mokyklų aktoriai, susiformavo vientisa ir tolygi trupė. Pagrindinė siužetinė linija pjesėje sukasi aplink rašytoją Katurjaną, kurį suvaidino Sergejus Ivanovas, o spektaklyje pagrindiniais galima laikyti visus. Vaitkaus biografijoje yra buvęs ne vienas spektaklis, kuriame „aria“ keli, o kiti leidžia sau būti statistais, ypač kai žino, kad spektaklio režisierius nestebi. Kad taip atsitiks „Pagalviniui“ – nepanašu. Šiame spektaklyje partnerystė ir susiklausymas tapo didžiausia vertybe. Jokio solavimo, jokio savęs demonstravimo. Iš scenos nenueinantis S. Ivanovo Katurjanas laisvai galėjo tapti tam tikru jos monstru, Dievu, užkariautoju. Jis galėjo rasti aibę dirbtinų būdų, kad vaidmuo būtų nuspėjamas vos tik veiksmui prasidėjus. Dabar – ramaus, švelnaus, pablyškusio jaunuolio karščiuojančios akys ir reakcija į „zombių“ pilną pasaulį užaugina neįtikėtinai skausmingą tragediją, kuri liečia ne vien rašytoją, bet šiuolaikinį žmogų apskritai. Tarytum iš žiūrovų salės į vaidybinę erdvę juodu raiščiu užrištomis akimis būtų atvestas žmogus, kurio tapatybė įsimins ilgam. Ivanovo Katurjanas – žmogus apnuoginta širdim. Jo apsakymai – tai sielos muzika, todėl jis juos pasakoja broliui lėtai ir užsimerkęs. Jam nereikia blaškytis, įrodinėti, jis tarytum nejaučia savo kūno materijos, prie jo prijungti elektros laidai atrodo kaip vaikiški žaislai. Jo jau seniai neveikia išorė, jis per užuojautą siekia išrišimo. Katurjano balsas skausmingai tikras ir gilus – tai ryškus simbolinis kontrastas broliui Michalui, kuris sukasi it vilkelis, kramtydamas nagus ir nuolat kasydamasis niežtintį užpakalį. Katurjano atjauta užaugina gražiai ir tyliai besiskleidžiančią Michalo šizofrenijos puokštę.
 |
| Katurjanas (Sergejus Ivanovas) ir Tupolskis (Vidas Petkevičius) |
Kalėjimo kamera, kurioje policijos tardomas ir myriop nubaudžiamas rašytojas – mažas visuomenės gyvenimo modelis. Bylos metu išaiškėja neįtikėtinai keistos peripetijos, tačiau jų sapnais nepavadinsi. Kuo sudėtingesni pasakojimai, tuo realistiškiau jie pateikiami, tuo ryškiau įžiebiamas sceninis paradoksas. Teatrinio veiksmo metu atskleidžiami kruvini siužetai, kuriuos į gyvenimą perkelia Michalas, tampa atviru asociacijų lauku. Įvairios interpretacijos pasiekia ribines žmogiškų pradų paradigmas. Rašytojas Katurjanas mano esąs baudžiamas už kitokį mąstymą, o iš tikrųjų „Mažasis Jėzus“ inspiruoja didelius nusikaltimus. Jo fantazijos jėga tokia stipri, kad net mirtis nesustabdo noro kurti toliau. Už savo poelgius šiame kūrinyje niekas neatsako. Didžioji žmogaus gyvenimo dalis – Dievo valioje.
Katurjano brolį Michalą suvaidino Arnoldas Jalianiauskas. Vaikystėje sadistiškai kankinto, brolio atjausto ir išpuoselėto jaunuolio likimas daugiau nei simbolinis. McDonaghas į šį personažą sudeda tiek spalvų, suveda tiek linijų ir istorijų, kad jis tampa šventuoju žmogžudžiu. Katurjano fantazijos Michalą veikia su tokia didele jėga, kad jos virsta naikinančiu instrumentu: jis įgyvendina brolio pasakų siužetus, nors jos yra apie atlygį už kančias. Hipertrofuota Jalianiausko plastika, kuriai kontrastuoja ramus tikėjimas brolio užuojautos ir fantazijų išpuoselėtu gyvenimu, psichinį luošį paverčia būtybe, kuriai šviesa įmanoma tik po mirties… Aktorius tiksliai įkūnija Michalo pasąmoninius veiksmus. Spektaklio metu nė sekundei netenka abejoti šio personažo tikrumu. Jalianiauskas nė karto neleidžia susitikti su jo žvilgsniu. Sunkaus ligonio būsena, kai nuožmus prielankumas ir atskiri besikartojantys judesiai išduoda baisią ligą, po Dostojevskio Stavrogino – rimtas aktoriaus išbandymas.
Jėzaus pėdomis einantys broliai savo gyvenimo kely sutinka dvi realiausias būtybes – Tupolskį ir Arijelį, jų bukumas ir pragmatiškumas yra užkoduoti, kaip ir brolių, tarsi nespėjančių paskui Stebuklingąjį Dūdininką iš Hamelno. Atsakomybė už savo veiksmus negalima. Visi be išimties žmonės, gyvenantys „miestuose prie upės“, yra luošiai.
Atrodytų, tiesmukų tekstų lavina, lydinti policijos pareigūnus, taip pat dviprasmiška: abu „tvarkos sergėtojai“ ne tik susipainioja savo kriterijuose, bet vis giliau įtikėdami savo tiesomis jomis užspringsta, o privatumą paverčia paradoksų griūtimi. Ir kuo labiau byla aiškėja, tuo didesnė painiava atrodo Tupolskio ir Arijelio gyvenimai. Jie, pasitelkdami Katurjano apsakymus, bando palengvinti tyrimą, tačiau patys tampa psichologinėmis aukomis. Tupolskis, skaitydamas „Pagalvinį“, įsidėmi šio apsakymo švelnumą. Mirtingųjų žmonių gyvenimai panašūs savo kančių galia. Tik į ką ji nukreipta? Kas tampa dominante trumpame žmogaus gyvenime? Mąstymas ar užsimiršimas?
Vido Petkevičiaus Tupolskis – gyvulys. Jo juokas skamba lyg priešmirtinė žvėries aimana – o čia pat vienut vienintelis jo parašytas apsakymėlis „Apie mažą kurčią berniuką ant plačių ilgų bėgių Kinijoje“. Aktorius atskleidžia „detektyvo pasaulėžiūrą“ naudodamas aukščiausią vaidybos pilotažą. Petkevičius kruopščiai išanalizuoja savo veikėją, ir iš pradžių pilkas pilkai mąstantis žmogus pasirodo esąs ne toks jau ir paprastas. Savo gyvenime mažas nišas atradęs ar nors kiek bandęs pakeisti, Tupolskis vis dėlto regresuoja.
O jo kolega Arijelis (Aleksas Kazanavičius), nevisprotis sadistas, pasiekia tam tikrą kūno ir sielos apsivalymą. Po rašytojo mirties rankraščiai lieka jo, dvejonių iškankinto, rankose, nors jas laižo režisieriaus uždegta godi ugnis. Kazanavičiaus veikėjo sceninis kelias visą spektaklį kilsteli aukštyn. Emociškai aktyviausias personažas atviras visiems: ir savo vaikystėje įgytiems kompleksams, užslėptam sadizmui, ir kitų išpažintims. Jis režisuoja gyvenimą pagal jį valdančias taisykles. Aktoriaus hiperaktyvi reakcija į aplinką inspiruoja daug netikėtų ir šiai dramai pritinkančių situacijų. Jo kolegiškumas su Tupolskiu po truputį tirpsta, partneriai, pasirodo, nėra tokia jau „darni šeima“. Kazanavičius be mažiausio atokvėpio išgyvena savąjį Arijelį: net po pertraukos mes regime jį grįžtantį į sceną su smarkiai paraudusiomis akimis, nors liepsnos atšvaituose jį aplanko tam tikra palaima, jis nurimsta tik pabaigoje. Arijelis prisipažįsta, kad gailisi suimtojo, nors iki šiol nė vienam nebuvo to sakęs. Įvykdyti tėvažudystę dėl pačių svariausių priežasčių – jam pažįstamas jausmas. Viskas gyvenime kartojasi. Žmonės – lyg atšvaitai: vienas kitą atranda savyje.
Iš pirmo žvilgsnio nedideli Motinos ir Tėvo vaidmenys iš Dovilės Šilkaitytės ir Sauliaus Sipaičio pareikalavo daug meistrystės. Smailiabarzdis Sipaičio vaidinamas Tėvas su pasimėgavimu panyra į imituojamus gręžimo ir daužymo garsus. Po šaltais atlaso, kailio ir deimantų atšvaitais Šilkaitytės vaidinama Motina slepia bauginamai turtingas balso faktūras, kurios scenoje rėžte įrėžia paniekos kupiną klausimą: „Ar vis dar nori būti visai kaip Jėzus?“
 |
| Motina (Dovilė Šilkaitytė), Katurjanas (Sergejus Ivanovas) ir Tėvas (Saulius Sipaitis). Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Vienoje iš finalinių scenų pasirodo nebylė Mergaitė, kuri pjesėje „veikia“ pakankamai daug, tačiau režisierius ją įveda tik kaip gyvą Rašytojo simbolį. Katurjanas policininkams prisipažįsta nužudęs mergaitę, nors ji, pasirodo, išvis nebuvo nužudyta. Dalia Morozovaitė ir gestų kalba, ir aiškiai tardama žodžius per gana trumpą sceninį epizodą sukūrė šviesų, raiškų, niūrią atmosferą žalia vilties spalva atgaivinusį personažą. Kad Mergaitė gyva, galėjo pasidžiaugti nebent žiūrovai, kadangi Tupolskis darbo metu stengiasi neparodyti savo tikrųjų emocijų. O rašytojas Katurjanas vis labiau klimpsta į fantazijas – gyvenantis ir tikintis savo personažų egzistavimo būtinybe, jis nukryžiuoja kūrybą ir pats tampa jos auka.
McDonagho paradoksų, ironijos, juoko režisierius niekuo nepaslepia: visas teksto subtilybes galime regėti lyg po padidinamuoju stiklu. Čia realus sceninis veiksmas – aktyvūs dialogai. „Foninę“ muziką, kurią taikliai sukūrė Jurgita Mieželytė, galima išgirsti tik apsakymų pasakojimų metu. Tai – šiokia tokia poetinė atsvara. Visa kita – dokumentinė, parapsichologinė drama, kurioje kiekvienas dalyvauja asmeniškai. Nedalyvauti gali tik užsislaptinę žvėrys. Ir tai Vaitkus pasako atvirai.
Akistatą su savimi spektaklyje bandyta priartinti ir pakeitus teatro erdvę. Vaidybos aikštelė – lemties narvas ar tiesiog tardymo kamera, išardžius porą eilių, įrengta tarp žiūrovų. Abipus tokios „scenos“ sėdintys žiūrovai iš aktorių ne tik atima galimybę greičiau pasislėpti užkulisiuose, bet verčia su dvigubu pajėgumu transliuoti savo tiesas, nes net menkiausia reakcija tiesiogiai veikia abipusį susiklausymą. Dailininkė Eglė Richter taikliai, nenaudodama sterilių, šiuolaikiniam pasauliui ir teatrui būdingų formų (tuo labiau įsivaizduojant geležines griežtų briaunų tardymo kameras), erdvę apibendrino centre pastatydama didelį rankomis tašytą medinį stalą, taburetę, iš kažkur atklydusias raižytas kėdes, rafinuotą drabužių pakabą… Daug energetinio siaubo slepia policininkų darbo spinta, primenanti siaubo kambarėlį. Ant vidinių durų kabantis tvarstis – lyg nuplėštas nuo gyvo žmogaus. Abipus šio vis trumpėjančio gyvenimo ruožo – geležiniai pragaro vartai. Jų čaižus girgždesys – atskira kankinimų muzika.
Tikslūs ir personažų kostiumai. Vieni stilingai apvilkti prisilaikant „socialinių“ madų, kitiems sukurtas vienas kitas prasminis akcentas (kaip Michalo šimtą metų „neskalbtos“ rusvai raudonos kelnės ar Tėvui priklijuota maža smaila barzdelė, akiniai, deimantais padabinta Motina). Dailininkė ypač atidi veiksmui, ir tai geriausia atspindi nebylė Mergaitė – apsakymo „Žalias paršelis“ herojė.
„Pagalvinis“ atrodo „mielas ir nepavojingas“ – tačiau jo turinys liūdnas ir sunkus. Vis dėlto įprastai liūdna jo pabaiga siūlo prisikėlimą, kuris ragina sekti naujas pasakas apie amžiną žmogaus troškimą būti šiek tiek ypatingam.
