Teatro režisieriaus Agniaus Jankevičiaus pastarojo meto darbo tempai stulbina. Jei, pasak lietuvių liaudies išminties, „darbas žmogų puošia“, tai šis jaunas kūrėjas 2009 m. pasitiko kaip reikiant „išsipustęs“ – per praėjusius metus režisierius trijose scenose pristatė keturis naujus spektaklius. Maža to, tarpušvenčiu A. Jankevičius rengėsi dar vienai premjerai: jis tapo ir vienu iš monospektaklio – operos „Izadora“ (premjera – sausio 29 d. Menų spaustuvėje) – bendraautorių.
Abejoju, ar vienas įdomiausių jaunųjų šiandienos Lietuvos teatro menininkų sumanė palenktyniauti su mūsų teatro scenos legenda Borisu Dauguviečiu, tarpukariu per sezoną sugebėjusiu pastatyti po kokius šešis ar septynis spektaklius. Vargu, ar ir B. Dauguvietis taip forsavo kūrybinį procesą iš grynai meninių paskatų. Veikiau tokio intensyvaus darbo priežastys yra objektyvios: B. Dauguviečiui reikėjo vykdyti teatro repertuaro formavimo planus, o jaunam šiandienos kūrėjui paprasčiausiai norisi ne tik pragyventi, bet ir gyventi. Lietuvos teatro istorija byloja, kad B. Dauguvietis taip savo talentą bei kūrybinį potencialą ir paaukojo. Nors ir vardan „aukštesnių tikslų“, bet vis dėlto... Ar nelaidoja savęs, kaip menininko, ir Agnius Jankevičius?
Tokios ir panašios mintys nepaliaujamai dūzgė galvoje, žiūrint naują šio režisieriaus dramos spektaklį „Du vargšai rumunai, kalbantys LT“, gruodžio 15 d. pristatytą ilgesniems ir didesnės apimties remonto darbams besirengiančioje Menų spaustuvėje. Spektaklis pastatytas pagal jaunos, tačiau žinomos lenkų rašytojos Dorotos Masłowskos debiutinę pjesę, kurios pirmasis pasimatymas su mūsų teatro mėgėjais įvyko šiųmetėje „Naujosios dramos akcijoje“. Tuomet lenkų autorę interpretavo Berlyno Maksimo Gorkio vardo teatro aktoriai, su režisieriumi Arminu Petrasu priešakyje.
Nors Juozas Miltinis kadaise dievagojosi galįs pastatyti ir telefonų knygą, turbūt kiekvienas režisierius sutiks, jog scenos meno kūrėjui svarbu įsimylėti, ne tik protu, bet ir širdimi pajusti dramaturginę medžiagą. A. Jankevičius literatūros kūrinį, regis, myli neįprastai ir net keistai – atrodo, kad jo santykį su statoma pjese galima būtų apibendrinti pasakymu „mušu, nes myliu“. Su neslepiamu užsidegimu dramaturgiją „darkantis“ (pasak skeptikų) ir be skrupulų paties pageidaujama kryptimi ją sukantis režisierius šį kartą pjesę paliko pradinėje stadijoje ir, neskaitant kelių „kosmetinių“ pakeitimų, ryžtingesnių interpretacinių sprendimų nesiėmė. Matyt, meilės ar didesnio emocinio impulso čia ir pritrūko. Lenkiško pjesės konteksto transformavimas į lietuvišką įvyko labiau paviršutiniškai – pakeisti vietovardžiai ir personažų vardai. Taip Varšuva tapo Vilniumi, kunigas Gžegožas – kunigu Liudu Vasariu, o rumunai, žinoma, kalbėjo ne lenkiškai, o LT – lietuviškai.
Pjesė „Du rumunai...“ neatrodo itin tinkama teatrui. Trumputėje pjesėje žodžių siaubingai daug, įvairiausių keblių situacijų ir peripetijų – irgi daugiau nei užtektinai, todėl čia ypač svarbi atrodo aktorių partnerystė, stiprus kolektyviškumo jausmas. Apsvaigusi pagrindinių spektaklio veikėjų porelė – Suskis (Paulius Tamolė) ir nėščia mergina Džina (Agnė Ramanauskaitė) – po šėlsmingo persirengėlių vakarėlio nusprendžia linksmybes pratęsti kelyje. Jiedu apsimeta rumunais, mokančiais lietuvių kalbą, ir patraukia savo narkomaninės kelionės tikslo link: į rudosios anglies keltą „Ibupron“, plaukiantį Rumunijon. Turbūt to paties pavadinimo vaistų nuo skausmo prisiriję ir taip „nuskausminę“ savuosius gyvenimus, jie keliauja pakeleivingais automobiliais, Gedimino Girdvainio vaidinamam kvaištelėjusiam pensininkui vairuotojui atiduoda visus pinigus (vienas – honorarą už kunigo Liudo Vasario vaidmenį populiariame televizijos seriale, kita – alimentus už vaiką), kol galiausiai išsiblaivo ir suvokia atsidūrę nežinia kokiame miške. Deja, net ir pasibaigus svaigalų poveikiui, grįžimas į tikrąjį save, pasirodo, neįmanomas. Suskis pasislepia po vienadienės TV žvaigždutės kauke, o Džina savo egzistencines problemas paslepia po storu ir lipniu, be perstojo uostomų klijų sluoksniu. Suskis ir Džina pakelėje aptinka užeigą, kurios puošmena (Aldona Vilutytė) du vargšus čigonus prasmirdusiais rūbais ir juodu flomasteriu „išdailintais“ dantimis be didesnių skrupulų išspiria lauk. Pakelėje sustojusios girtos vairuotojos (Jolanta Dapkūnaitė) galvą dar labiau apsuka karšti Liudo Vasario vaidmens atlikėjo Suskio bučiniai, tad iki beprotybės apsvaigusi moteris sukelia avariją ir žūsta. O „galantiškasis“ Liudas Vasaris nesibodi iškraustyti šios rankinę. Savimyla Suskis ciniškai atakuoja Džiną, kaltindamas nežinia kur palikusią savo sūnų, kol galiausiai prasimuša pro „Butapreno“ sluoksnį iki pat jos sielos gelmių ir priveda prie savižudybės.
Scenoje visa ši komiškų ir tragiškų situacijų virtinė išspręsta gan paprastai ir lakoniškai. Režisieriaus A. Jankevičiaus bendražygė dailininkė Laura Luišaitytė spektaklio erdvę padalija į dvi dalis. Aukšta konstrukcija su besisukančiomis baltomis durimis tarsi skelia sceną į „čia“ (automobilio salonas, palėpė, kaimo užeiga) ir „ten“ (miškas, laukas, vonios kambarys, kuriame pasikaria Džina), o avanscenoje stovi tik kelios kėdės.
Pirmas įspūdis apie lietuviškąjį „Dviejų rumunų...“ variantą – dvejopas: viena vertus, spektaklio mechanizmas sukonstruotas tiksliai ir veikia be didesnių trūkčiojimų, surinkta gana stipri aktorių komanda, artistai gerai jaučia vienas kitą, suvokia sakomų žodžių bei daromų veiksmų prasmę ir savo darbą atlieka be didesnių priekaištų. Tai tarsi teigia režisieriaus kūrybinę potenciją ir gebėjimą dirbti su trupe, sudaryta iš skirtingų teatrų, skirtingų kartų, įvairiausių estetinių ir etinių nuostatų aktorių. Tačiau neapleidžia mintis, jog šis spektaklis kažkur matytas, jog personažai pažįstami, lyg atkeliavę iš ankstesnių režisieriaus darbų. Atrodo, kad teko stebėti keistą, nors ir kokybišką, bet vis dėlto „popuri“ ar menkokų meninių ambicijų koliažą, tikslingai ar ne visiškai valingai sudėliotą iš praeitų etapų nuotrupų. Žaidimas citatomis – vienas būdingiausių postmodernaus kūrinio bruožų. Tačiau ar įdomu cituoti patį save?
Pagrindinių personažų pora tarsi perkelti iš metų pradžioje pristatytos „Poliklinikos“. Atrodo, kad Paulius Tamolė (čia – Suskis arba Liudas Vasaris) vis dar vaidina Sierą su tais pačiais išpaišytais dantimis, tomis pačiomis sportinėmis kelnėmis, tomis pačiomis manieromis – net ir antroje spektaklio pusėje, kai teoriškai įvyksta pasikeitimas iš agresyvaus, net gyvuliško rumuno į TV žvaigždę Liudą Vasarį, praktiškai vaidinamas tas pats tipažas. Ir vis Sieras. Lyg ir negalima būtų priekaištauti, nes P. Tamolė iškalbingo kiemo banditėlio „nuvažiavusiu stogu“ charakterį išstudijavęs bene iki tobulybės. Ir vis dėlto norėtųsi jauną artistą pamatyti kitokį, įsitikinti platesnio diapazono aktorinėmis galimybėmis.
Paskui Agnės Ramanauskaitės Džiną taip pat velkasi „Poliklinikoje“ suvaidinto personažo šleifas. Regis, jog tai – ta pati stačiokė mergina, gyvenanti mažame prišnerkštame kambarėlyje, turinti daug problemų su isterike motina. Tik „Dviejuose rumunuose...“ atsirado dar ir du vaikai: vienas paliktas neaišku kur, kitas – nešiojamas įsčiose. Personažo faktūra ta pati, tik istorija kiek kita. Vis dėlto, skirtingai nei P. Tamolės kuriamo Suskio, A. Ramanauskaitės veikėjos metamorfozė spektaklyje pamažu, bet užtektinai ryškiai vyksta. Groteskišką šnypštimą ir urzgimą keičia žmogiškesnės, natūralesnės reakcijos. Prakrapštę žmogiškąjį pradą skyrusią svaigalų sieną bent minutėlę scenoje matome žmogų. Nors palaužtą, sugniuždytą, bet tikrą.
Kiti spektaklio veikėjai atliko daugiau pagalbinę funkciją, padėjo pasakoti istoriją, atnešdavo reikalingą impulsą pagrindinių personažų sceninei raidai. Tačiau nors ir schemiški, gan apibendrinti, jie itin tikslūs ir įtaigūs. Štai Gedimino Girdvainio suvaidintas Vairuotojas – lietuvis iki kaulų smegenų. Tai uždaras, bailus, itin ribotos pasaulėžiūros, šykštus seniokas, žmogų vertinantis pagal dantis ar kojų kvapą. Jis, pirmai progai pasitaikius, paims viską iki paskutinio grašio, o paskui dar skųsis, kad buvo apiplėštas. Įdomu buvo stebėti šio aktoriaus bendrą darbą scenoje su jaunaisiais kolegomis. Niekad nestokojantis šarmo, kupinas neišsemiamos energijos, jaunatviškas G. Girdvainis aktyviai ir tiksliai reaguodavo į kiekvieną apsimetėlių rumunų veiksmą ar frazę. Net ir riebūs keiksmažodžiai iš šio aktoriaus lūpų skambėjo itin natūraliai.
Jolantos Dapkūnaitės ir Aldonos Vilutytės personažai gan epizodiški, bet spektaklio dramaturgijoje itin reikšmingi. Viena jų (J. Dapkūnaitės Moteris) – alkoholyje paskendusi, vyro išduota moteris, kuriai, švelniai tariant, į viską nusispjauti. Ant kojų sunkiai stovinčiai moteriai gyvenimo energijos prideda kiekvienas, kad ir koks banalus ir nenuoširdus, meilės apsireiškimas. Vos beišlemenanti žodžius, ji aiškina, kad jai nesvarbu, kas nutiks vyro automobiliui, nesvarbu, ar ji grįš namo gyva, bet jei netyčia grįš – norėtų, kad vyras su meiluže pagamintų ko nors užkąsti. A. Vilutytės sukurtas Barmenės personažas atrodo tarsi atskriejęs iš Kauno dramos scenoje įsikūrusio savižudžio Podsekausko buto. Tik kauniškės Editos Užaitės suknelė balta su taškeliais, o „keistuolių“ aktorės A. Vilutytės – žalsva su lemputėmis. Šukuosena identiška, sėdėjimo išskėstomis kojomis poza – taip pat, vulgari, stačiokiška kalbėjimo maniera – irgi.
Ištrauktas iš A. Jankevičiaus kūrybos konteksto, šis spektaklis įdomus. Tačiau mačiusius ankstesnius režisieriaus darbus gali užplūsti jausmas, jog stebimas savotiškas serialas. Kad ir „rumuniškas“... Gal taip nutiko dėl to, kad spektaklio medžiaga režisieriui nepasirodė pernelyg įdomi, o gal A. Jankevičius išlepino savąjį žiūrovą, kas kartą jo teismui pateikdamas vis kitokį kūrinį. Gal režisierius kiek pavargo nuo nesibaigiančių kelionių po įvairiausias aktorių trupes? Gal reikia kiek atsitraukti, pailsėti, kad galėtum grįžti stipresnis nei bet kada anksčiau?
