Pjesės „Jaudulys“, kurios pagrindinė veikėja yra rašytoja Ulja Richtė, autorius Ivanas Vyrypajevas teigia: „Autorius atsakingas už tai, ką jis rašo, ir už tai, ką jis kalba. Tarkime, teatre autorius paima dvi valandas iš žmogaus gyvenimo ir kažką už tai jam siūlo.“ Artėjant Tarptautinei teatro dienai Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) šią pjesę režisavo jaunosios kartos režisierius Aleksandras Špilevojus.
Per mažiau nei pusmetį Kauno dramos teatre tai jau antras spektaklis pagal Vyrypajevo dramaturgiją. 2021 m. lapkritį kartvelų režisierė Nino Maglakelidzė kamerinėje Ilgosios salės erdvėje pastatė spektaklį pagal jo pjesę „Vasaros vapsvos gelia mus net lapkritį“. Skirtingas temas gvildenantys kūriniai turi bendrų bruožų, susijusių ir su dramos struktūra, ir su jos perkėlimu į teatro sceną. Abiejų kūrinių istorijos prasideda šiek tiek klaidindamos (teigiama prasme) žiūrovą: „Vapsvose“ vyksta gana tipiška šeimos drama, kurios centre - konfliktas dėl neištikimybės, o „Jaudulio“ pasakojimas pradedamas nuo interviu su žymia rašytoja organizavimo, ribų ir taisyklių nubrėžimo - su pirmu žurnalisto sakiniu jos sulaužomos, o tai kuria lengvos komedijos efektą. Abiem atvejais pirminis įspūdis pamažu keičiasi, nes neriama vis giliau, atveriant kitas personažų istorijos gelmes.
Vyrypajevo pjesėse ryškus santykis su praeitimi: vienu atveju ji veikia kaip šešėlis, kitu parodoma, kaip ji gali būti analizuojama ir interpretuojama, panaudojant detektyvo principą. Abiejuose pastatymuose dėmesys sutelkiamas į aktorių vaidybą, o ne technologijų efektus ar ketvirtosios sienos laužymą, bandant tiesiogiai įtraukti žiūrovus.
Špilevojaus spektaklis išsiskiria šiuolaikiniam mūsų dramos teatrui ne itin būdinga dviguba aktorių sudėtimi. Dėl techninių bei finansinių aplinkybių spektaklio kūrybinis procesas buvo sustabdytas ir perkeltas iš Vilniaus mažojo teatro į Kauną. Susiklosčius tokiai situacijai laimėjo žiūrovas, Kauno scenoje dažniau galėsiantis matyti Vilniuje kuriančius aktorius. Dėl šios priežasties spektaklis subrandins dvi visiškai skirtingas savo versijas. Tad kalbant apie jį svarbu paminėti aktorių komandą: premjeros vakarą (kovo 18 d.) Nelė Savičenko kūrė pagrindinę veikėją rašytoją Ulją Richtę, Mantas Zemleckas - žurnalistą Kšištofą Zelinskį, Gytis Ivanauskas - rašytojos literatūrinį agentą Stivą, Indrė Patkauskaitė - rašytojos dukterį Natali Blumištein, Matas Dirginčius - fotografą Maiklą, o abiejose versijose vienintelis nepakeičiamas yra scenoje nepasirodančio Dainiaus Svobono Autoriaus balsas.
Sceninis pasakojimas prasideda nuo pasiruošimo ilgai lauktam interviu. Žurnalistui Kšištofui jis itin svarbus, nes gali lemti karjeros šuolį. Šio pokalbio taip pat nekantriai laukia ir rašytojos Uljos Richtės atstovai: agentas Stivas ir teisinius klausimus sprendžianti duktė Natali. Jų kuriamą įtampą šiek tiek išblaško savimi pasitikintis, atsipalaidavęs žymus fotografas Maiklas. Turėjęs likti už fotoaparato objektyvo, vėliau jis įsitraukia į pokalbį ir atkreipia pačios rašytojos dėmesį. Pirmose scenose pabrėžiamas rašytojos atstovų, siekiančių dar didesnio jos kūrybos pripažinimo, komercinės sėkmės ir jos asmeninės gerovės, pastangos žurnalisto akyse suformuoti tokį Richtės įvaizdį, kokį nori matyti jie, o ne tokį, koks yra iš tikrųjų.
Vos pasirodžiusi Richtė gana greitai sugriauna savo įvaizdį ir jį apipynusius mitus, o žurnalistas, išnaudodamas savo šansą, nepaklauso jos atstovų nurodymų ir užduoda visus neleistinus klausimus apie jos lenkiškas šaknis, romane atsiskleidžiantį antisemitizmą ir tėvą vokietį. Pirmas klausimas sukelia šypseną, tarsi tai būtų lengva komedija, bet po truputį imama klampinti kur kas giliau.
Rašytoja pradeda tam tikrą žaidimą, kuriame perkuria tikras istorijas, biografijos faktus maišo su fikcija. Iš pradžių žurnalistas dar bando viską atpainioti, taisyti, bet galiausiai yra išmušamas iš vėžių. Pasak Savičenko, jos veikėja „aštri, ironiška, piktoka, bet ir autoironiška, suvokianti save, savo aplinką, ji tiesi ir nelaviruojanti“. Tokiam aktorės kuriamam personažui nelengva lygiavertiškai asistuoti kitiems scenos kolegoms. Kaip ir pjesėje, taip ir pastatyme neabejotinas istorijos svorio centras yra Ulja Richtė, o kiti veikėjai neturi tiek erdvės savo asmenybei įvairiapusiškai atskleisti. Vis dėlto Zemleckas gerai susitvarko su entuziastingo, atkaklaus ir galiausiai sutrikusio žurnalisto vaidmeniu, Dirginčius, įkūnydamas fotografą, stengiasi išnaudoti nedidelius dėmesio blyksnius, o rašytojos „gero vardo“ puoselėtojus vaidinantys Ivanauskas ir Patkauskaitė sėkmingiau kuria dialogus tarpusavyje ir su fotografu nei bendrauja bendrose scenose su rašytoja.
Sutelkus dėmesį į aktorių vaidybą, kiti spektaklio elementai - Barboros Šulniūtės scenovaizdis ir kostiumai, Pauliaus Jakubėno projekcijos bei Pauliaus Trijonio muzika - kuria estiškai tvarkingą nuorodą į veiksmo vietą - Niujorką.
Spektaklyje siekiama išsiaiškinti ir paaiškinti, kas yra menininko kūryba, kuri čia apibrėžiama per jaudulio sąvoką, susijusią su daugybe kitų emocijų. Taip pat kvestionuojamas literatūros ir suvokėjo santykis bei skaitymo ir suvokimo patirtys. Pagrindinė veikėja iškelia ir dar vieną problemą - susidūrimą su barjerais ir slopinimais, kai norima išdrįsti atskleisti prieštaringą tikrovę, papasakoti savąją istoriją. Juk dažnai kūrybą siekiama susieti su menininko biografija, bet tai neretai daroma romantizuojant ar keliant intrigą, o ne siekiant susidūrimo su gąsdinančia tikrove. Kaip primena filmas „Tikrovė kandžiojasi“ („Reality Bites“, rež. Ben Stiller, 1994), kartais patogiau ne priimti tai, kas tikra, o užmaskuoti ir pridengti menininko vaizduote.
Špilevojaus spektaklis „Jaudulys“ siūlo žiūrovams tradicinę formą, sutelktą į aktorių vaidybą ir Vyrypajevo tekstą. Jaučiama režisieriaus pagarba pjesei: kupiūravimo ar didelių pakeitimų čia nėra. Tai lemia ir jos aktualumas, tik dar labiau sustiprėjęs vykstant karui Ukrainoje, kai daugelis menininkų kelia klausimus apie meno funkciją bei prasmę ir tampa svarbu apsibrėžti savo poziciją.
