Žiūrovui spręsti, ar sunkiasvoris „Užburtas kalnas“ – darbas ar malonumas, tačiau šiandieniame išskaidyto ir išblaškyto dėmesio pasaulyje intelektualus Lupos spektaklis reikalauja kantrybės ir rimties.
Nuolatinė viso spektaklio būklė – tai paties režisieriaus pusiau rišlūs šnabždesiai. <...> Galbūt tai – girdima Manno ir Lupos dialogo išraiška, susidūrusi realiajame ir spektaklio laikuose?..
„Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ – absoliuti ryškaus teatrališkumo, teatrinės fikcijos apoteozė. <...> Reikia pasakyti, kad daugelis Mažojo teatro aktorių tiesiog maudosi tokiame žanre.
Spektaklis „Quanta“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre: Twarkowskio talentą kurti nuotaiką rodo gebėjimas suburti aktorius, kurių svaigus buvimas drauge žadina ir žiūrovo svajonę prie jų prisijungti.
Dovydo Strimaičio šokio spektaklyje „Suk suk“ į ratą sujungti trys kūnai užklumpa netikėtumu – jei įprastai rato motyvas prasmes kuria kone pats savaime, čia jų fenomenaliai tuščia.
Nors spektaklyje kalbų daug, ne jos ir ne jas sakantys žmonės čia svarbiausi. „Quanta“ publiką veikia vizualiais sceniniais sprendimais, kuriuos įgalina žmonės, tačiau įkūnija mechanizmai.
Už temas reprezentuojančių kūnų gyvenančios istorijos traukia labiausiai. <...> Norėjosi kūrybinės komandos iniciatyvos peržengti kūniškumą, geismą keisti trauka ir priartėti prie nepapasakotų istorijų.
Nei stilizacijos, nei drastiško jos paneigimo, aktoriai, tiesiog pamiršti viešbutyje, bando mėgėjiškai kepurnėtis, nes režisierių domina tik fizikos ir technologijų kosmosas be jokių užuojautos kvantų.
Łukaszo Twarkowskio spektaklio „Quanta“ dramaturgijoje ir formoje gausu, net sprangu, temų, sąsajų, citatų ir populiariojo mokslo įkvėpimų, į šoną nustumiant, rodos, patį teatrą.
