Ilgą laiką nepasidavęs socialinio teatro madai ir net demonstratyviai kūręs iš konkretaus laiko „iškrentančius“ spektaklius Gintaras Varnas per pusmetį pastatė dvi šiandien populiarios vokiečių dramaturgės Dea Loher pjeses. Šių metų balandžio pabaigoje Rygos „Daile“ teatre pasirodė jo „Klaros santykiai“, o lapkričio 16 d. į savo vadovaujamą Kauno dramos teatrą jis įsileido „Nekaltus“.
 |
| Užgesusios aistros. Sigitas Šidlauskas (Francas) ir Aurelija Tamulytė (Roza) |
Alibi – netobulumas
„Klaros santykiuose“ nagrinėjami įvairūs vienišumo atvejai ir pagrindinė liga – desperatiškas noras būti reikalingam. „Nekaltuose“, pjesėje apie globalius dalykus (terorizmas, identiteto krizė, streso būsena, (i)migracijos) Dea Loher bando iš mažų grandinėlių, pakabukų, kaip mokslininkės Elos vyras juvelyras, sunarstyti pasaulio grandinėlę, kuri nebūtinai turi būti sklandi sistema. Veikiau atsitiktinumų grandinė be priežastinių ryšių,– štai tada, įvykus nedėsningumui, kai kas ir įtiki Dievo buvimu, tačiau tuoj pat sistemai suverčia visas savo kaltes. Pasaulis netobulas, ir tuo jis man įteikia alibi. Veikėjai pasirodo kaip kaleidoskope, sukuriančiame visuomenės paveikslą. Visiems herojams kažko trūksta: juodaodžiams imigrantams Fadului ir Elisijui – sėslumo dokumentų, striptizo šokėjai Tobulybei – regėjimo, Poniai Haberzat – (susigalvoto?) sūnaus, vadinasi - rūpesčio, Rozai – vyro ir meilės, jos vyrui Francui – darbo, vėliau – menkiausios aistros gyventi. Bet šis aklumas ar imigrantų statusas skiriasi nuo „brutalistų“ visuomenės, nes ši jau susitaikiusi su tokiu gyvenimu ir dėl to nesidrasko. Tai yra jos norma. Šitai visuomenei, beveik tobulai, nebeskauda: anie prievartavo, pjaustė ir buvo prievartaujami, nes skausmas leisdavo įsitikinti, kad esi gyvas. Čia pjauna laikas – neskubiai, ir pripranti. Tiesiog burbi prieš televizorių kaip Ela, senstanti filosofė, ir komentuoji bukagalvį prezidentą.
Atviromis kortomis
Ela narsto fragmentais pasaulį, Varnas – sceną, o dar intensyviau – pjesę. Jis ją rizikuoja atkasti ir parodyti mums su visais pamatais: o pamatai tada išlaikys statinį? Kai prasiskleidžia uždanga, matai pjesės pirmąjį sakinį – „Jūros horizonte vaikštinėja du draugai“. Jį ir ištaria Elisijo, su Fadulu stovėdamas prie nupiešto didžiulio marinistinio paveikslo. Už jo regi visą teatro mašineriją – laiptus, keltuvus, prožektorius, – režisierius atskleidžia iš esmės visas kortas. Tą neva- remarką apie save pasako pats Elisijo, kaip ir šmaikštų dramaturgės (įrašytą į pastabas režisieriui) nurodymą, kad juodaodžiai gali juos vaidinti tik jei jie nuostabūs aktoriai, nes autentiškumo čia ir nereikia.
Pirmosiomis minutėmis išmėtomi visi tūzai: veikėjai kalba ir nuo savęs, ir nuo autorės, jie atskleidžia savo mintis ir veiksmus. Tai ir šmaikšti, ir protinga herojaus vidaus rekonstrukcija, gretinanti tikrąsias veikėjų intencijas su mandagumo formulėmis. Dėl tokio principo iš patriotizmo galima būtų gerkles persikąsti – Loher pjesė parašyta 2003 m., o identiško metodo Sigito Parulskio „Vienatvė dviese“ – mažiausiai metais anksčiau. Bet maža šalis Europai pranašė nebus.
Tokia dekonstrukcija šiame spektaklyje tampa totaline. Nuo pat pradžios mes stebime ne tiek fabulą, kiek teksto konstravimą. Tam antrina ultramodernus, šaltas scenovaizdis (ventiliacijos vamzdžiai, suskaldytos atviros erdvės, minimalus ir funkcionalus scenos vietų keitimas – puiki Martos Vosyliūtės scenografija) ir kasdieniai kostiumai (Juozas Statkevičius). Trūkinėjanti muzika – tai hiphopo ritmas, tai modernusis Giedriaus Puskunigio barokas, tai tiesiog užtrauktuko brūkštelėjimas, nuaidintis kosmose (panaudotas dar vienas maišas lavonui) . Varnas, regis, pasiryžęs iškonstruoti ir ankstesnius aktorių amplua: gali ištikti lengvas nustebimo šokas, pamačius Aurelijos Tamulytės juodaplaukę užguitą moterėlę vietoj įprastos karaliaujančios blondinės ar Daivos Stubraitės šiuolaikišką PR tipo strategę – filosofę Elą – su madingais šviesiais kirpčiukais; Dainiui Svobonui suteikiami lengvai šmaikštūs homoerotiniai madų pasaulio gestai ir eisena. Elementarus, bet retas mūsų scenoje karnavalas efektingas ir tikslus – bet tik kelioms minutėms. Po efekto tenka galynėtis su teksto pasaulio prasmėmis.
Klausimų yra
Atsietos temos pamažu limpa į bendrą mirties ir dehumanizacijos kontekstą (Elos konstatuojama biomokslų pergalė atsikartoja Tobulybės istorijoje: tėvai, „išvedę“ tobulai aklą savo vaiką). Tačiau bendras vaizdas eižėja taip, kad mes matytume tarsi pjesėje minima musė – tūkstančius mažų vaizdelių. Varnas, kaip koks Kunderos imagologas, demonstruoja šiandieninę pasaulio ikonografiją, tačiau palieka ją keistai pakibusią – socialiai neaktyvią, bet negali apsimesti, kad jos nematai. Kažkodėl per televizorių rodomas Bushas (Loher įvardijamas kaip tiesiog Prezidentas), vėliau ekrane matomi Bagdado bombardavimo vaizdai. Galbūt tai –šiandienio pasaulio ikonos, bet ar jos bereikšmės, ir bereikšmės kam? Ir kam tada ant spektaklio plakato reikėjo dėti ir Margaret Thatcher, ir mūsų politikos „nušalintuosius“ veikėjus? O šalia „neutralaus socialumo“ smogti vieną radikaliausių itin socialių kirčių ir „nelegalais“ padaryti rusus (juos vaidina Rusų dramos teatro aktoriai, spektakliui, atrodo, net per gerai išmokę lietuviškai). O jei kalbame apie įvaizdį ir vaizdų galią – kam, turint keturis monitorius ir ekraną su kompiuterinėmis galimybėmis, įžeminti spektaklį „fiziškai neįgaliais“ ir kičo lygio nesiekiančiais striptizais, išrengiančiais vien aktores?
 |
| Pasaulio pelenai ant filosofų galvų. Ela - Daiva Stubraitė. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Galbūt režisierius pernelyg pasitikėjo pačia teksto galia, nes beveik į visus veikėjus jis žiūri ironiškai, kaip į savotiškus personažus, tipažus. Ponia Haberzat (Jūratė Onaitytė) vangiai taria savo frazes ir beviltiškai sodina ritmą, nors jos, parašytos, skamba lyg baltosios eilės („Mano sūnus rašė eilėraščius“, sako ji). Ela, jungiančioji viską grandis savo filosofija ir prasminiu viso spektaklio pagrindu, savo mintis ima švokšti kaip vaikus gąsdinanti ragana. Keletoje scenų puikiai sužaidžiama su televizoriaus ekranu („Aš tave stebiu. I am watching you, Big Brother.“), bet jos tekstas dar labiau išskaidomas į daleles, lyg bandant parodyti tuos jo „fragmentus, spragas, tą, kas netobula, lūžį“, tačiau iš esmės sugriaunant jį. O striptizo šokėjai suteikiamas taip lėkštai kičą parodijuojantis, tačiau dar labiau kičinis kostiumas, kuris gali užmušti ir tvirčiausią aktorių: kad ir kiek Giedrė Ramanauskaitė stengtųsi, jos regėjimo-nematymo prasmės sutrypiamos begėdiškai banaliais aukštakulniais. Bandantys dar sugrąžinti tekstą į nekaltybės amžių – „Naujosios dramos akcijoje“ įvykusius skaitymus – yra Valentinas Krulikovskis (Fadulas) ir Sigitas Šidlauskas (Francas), nepaklusę jų įrašymui į šaržuojamus visuomenės „personažus“, ir, ypač Šidlauskas, išlaikantys santūrią vaidmens liniją, saugančią tekstą.
Kontekstas
Taip ir klydinėjama tarp teksto turinio ir jo formos, konstrukcijų. Šis spektaklis puikiai įsipaišo šalia tekstą tyrinėjančių (ir abejojančių juo) šio rudens spektaklių – Rimo Tumino „Trijų seserų“ ir Oskaro Koršunovo „Vaidinant auką“. Tačiau pasirinkus parodiją ir tiesmukus šaržus vietoj subtilybių (ir vėl prisimena Krystiano Lupos neprimygtiniai žaidimai trečiu ar ketvirtuoju laipsniu „Klaros santykiuose“ ar „Nebaigtoje pjesėje aktoriui“: aktorius vaidina vaidinantį aktorių), konstrukcija užgožia patį tekstą. Lyg stovėtum prieš „išverstus“ į išorę Pompidu centro ventiliacijos vamzdžius bei laiptus ir žavėtumeisi, bet į vidų neužeitum. Įspūdis, tarsi kažkuriuo repeticijų metu režisieriui staiga tekstas būtų pakyrėjęs ir jis būtų nusprendęs jį užmušti, kaip filosofė, nematanti tolesnės pasaulio prasmės. Tarsi režisieriui būtų reikėję įrodyti vieną esminių jos sakinių – „humanitariniai mokslai seniai liovėsi priešintis.“
Finale Dea Loher susuka keistą Mebijaus kilpą, daro dramaturginę inversiją, atitinkančią Tarantino „Bulvarinį skaitalą“: pjesės pradžia pasirodo besanti vėliau už jos pabaigą. Visa tai, kas aprašyta pjesėje, galėjo neįvykti, nes, pagal logikos dėsnius, negalėjo įvykti. Norėtųsi, kad režisierius visgi atsuktų savąją Mebijaus kilpą ir sugrąžintų tekstą į konstrukcijos vidų. Ir leistų žiūrovams užeiti.
