 |
| Faustas - Vladas Bagdonas |
Kelių paskutinių Eimunto Nekrošiaus spektaklių scenovaizdžiai, regis, keliauja iš vieno į kitą savarankiškai, nepriklausydami konkrečiam veikalui. Išvydęs „Fausto“ trikampes šventyklas, savotiškus Mesopotamijos zikuratus ar tiesiog kūgius, galėtum drąsiai sakyti, kad šalia jų turėjo būti vaidinama „Giesmių giesmė“. Lygiai taip pat literatūros kūriniai tiek stipriai neveikia scenografijos, ir sukeisti vietomis visos Šekspyro trilogijos dalių vaizdai, ko gero, esmingai nepakeistų paties sumanymo, nebesiremiančio į konkrečią erdvę. Kitas dalykas, kad Nekrošiaus spektaklių vizualioji pusė yra tokia intensyvi, kad finale jau negalėtum vaizdo, įsismelkusio tau į akis, net pakyrėjusio savo aktyvumu, atplėšti nuo konkretaus kūrinio.
Tarus žodį „Faustas“, lengvai ir banaliausiai galima ištarti „alchemija“ – kaip teatro procesas, iš įvairių skirtingų elementų bandantis išlydyti auksą. Bet šiuo atveju į galvą greičiau ateina ne scenos daiktų-dekoracijų medžiagiškumas, buvęs toks svarbus ankstesniuose spektakliuose, bet tik išorinis piešinys, pentagramos ir kitokios grafinės, vaizdinės formulės.
Nekrošius nereikalauja iš scenografijos preciziškumo, ir dabar akis gali draskyti dermantinas šalia Dievo sukamos grubaus medžio ašies, butaforinis kaulas ar logiškas, bet vizualiai svetimkūnis – iš Margaritos verpimo ratelių sustatyta bažnyčia. Bet šį pasaulį jau seniai valdo idėjos. Kadaise Nekrošius mėgo kvadratus. „Faustas“ laikosi ant trijų pasaulio atspirties taškų, ir vizualūs trikampiai kartojasi įvairiausiomis formomis (scenografija – Mariaus Nekrošiaus). Kęstučio Jakšto Dvasia rankomis nužymės Faustui jo ėjimo trajektoriją – laipteliais į viršų, ir jie bus tas pats zikuratas, amžinas kilimas į kalno ar šventyklos viršūnę. Trikampiais „rūbais“ apsirėdę miestiečiai švenčia beveik pravoslaviškas Velykas, „skamba“ per jas tokios pat formos varpai; čia net palinkusi į priekį kėdė formuoja trikampį,– užuomina į ant jos sėdėjusiojo pozą, išduodančią smalsumą ir amžiną troškimą sužinoti ir taip privertusią net baldą išsiriesti. Spektaklio trejybė yra Faustas, Velnias ir Dievas.
Dievas
 |
|
Margarita (Elžbieta Latėnaitė), Dievas (Povilas Budrys), Mefistofelis (Salvijus Trepulis) |
Dievo pasaulyje karaliauja sferos. Iš Nekrošiaus ir nevertėjo tikėtis galantiško, miestietiškos kultūros „Fausto“, besiremiančio į Veimarą ir Goethe‘s pasaulį. Čia Dievas (Povilas Budrys) yra žemdirbys, jis suprakaitavęs suka laiko ratą, čia skrieja mėnuliai ir kiti neįvardijami objektai, į kuriuos šaudo Mefistofelis. Nekrošiaus pasaulio samprata yra teatrinė – tai, ką įvardijo Faustas: „Pradžioje buvo veiksmas“. Mefistofeliui veiksmas yra medžioklė, šaudymas, o kad ji būtų sėkminga, pradžioje reikalingas jaukas. Taigi jis ir dėlioja tas viliones: kaulą šuniui, pudeliu pasivertusiam Mefistofeliui, neš Faustas; Margaritą velnias numes kaip kaulą Faustui, o ir pačiam Mefistofeliui Faustas tėra kaulas, taip viliojantis įrodyti savo tiesą – apie žmogaus lengvabūdiškumą nueiti „klaidžiausiu takeliu“ – ir taip patvirtinančią sau savo paties galią. Štai taip pusiau juokais galima būtų pasakyti, pristatomi visuomenės evoliucijos tarpsniai: žemdirbių, medžiotojų ir žinių.
Faustas
Pažinimas yra pagrindinė vilionė Faustui. Turint tokį Faustą, kokį sukūrė Vladas Bagdonas, galima apsieiti be viso kito, kas, po teisybei, tėra tik anturažas, gyvos ar sustingusios dekoracijos. Pradžioje jis išeina su savo motto – ištiesęs rankas lyg virgules į priekį, užsimerkęs ir bandantis surasti tiesios šaltinį. Keistai stypčiodamas jis primena Raimundo Sližio figūras (į tokias „Dvi figūras“ programėlėje pavirto Otelas ir Dezdemona), bet čia komiškumo nė kvapo. Bagdonas itin natūraliai sugeba suderinti Nekrošiaus fizines užduotis, gestus su Goethe‘s eilėmis, jam visiškai nesudėtinga kvėpuoti savu sunkiu, trūkčiojančiu nuo įvairių vilionių ritmu šalia kitų personažų, tarpais tampančių visiškai iliustratyviais, net primenančiais animacinius veikėjus, kaip kad animacinis atrodo milžiniškas kaulas – kad ir kiek prasmingas jis būtų.
Šiame spektaklyje judesys pirmiausia suteikiamas rankoms. Virgulės, ieškančios tiesos, pirštai, gracingai ir ne be parodijos sukami apie riešą, kai du profesoriai, Faustas su Vagneriu, komiškai filosofuoja; rankos, vartančios knygas, slystančios jų puslapių ar scenos paviršiumi; jau kelintą spektaklį pasikartojantis pirštas, kylantis nuo horizonto, bedamas į zenitą ir iš ten – į žemę, lyg nubrėžiantis saulės ir žmogaus kelionės trajektoriją ir amžinąjį „kaip danguje, taip ir žemėje“.
Nekrošiaus spektakliuose turi dirbti ar šiaip ilgai sėdėti, kad būtum apdovanotas. Du veiksmai baigiami itin stipriomis mizanscenomis, jau dėsningai judriomis, nebe statiškomis – Velykų varpais, pranešančiais ne tik apie Kristaus, bet ir apie Fausto prisikėlimą (rankos stumia šalia stovintį: netrukdyk, aš pats noriu tai pamatyti), ir Fausto pasirašymo ant sutarties su velniu aktą, šiuolaikiškai primenantį infarktą (ištemptos ant grindų virvės piešia kardiogramą iki kol pasirodys ištisinės linijos).
 |
|
Sutarties pasirašymas su virvių „kardiograma“. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Margarita
Galbūt čia tikrasis Faustas ir mirė, nes trečiajame veiksme jis, jau pardavęs sielą, tampa nemirtingu ir užtat juokingu seniu, apgailėtinai, nes aklai įsimylėjusiu Margaritą, kuriai „jau keturiolika“. Čia Bagdonas savo intonacijomis primena, kad kadaise „Dėdėje Vanioje“ vaidino tokį pat senį Serebriakovą, įsimylėjusį 20 metų už save jaunesnę gražuolę, ir tampa nuostabiu komiku. Veiksmas atiduodamas Elžbietai Latėnaitei į rankas, tačiau aktorė dar gerokai klaidžioja tarp dekoratyvumo ir bandymų prisijaukinti šią „prasčiokę“, idant ir jai tekstas suskambėtų taip, kaip laisvai jis skamba Bagdonui. Turbūt lengviau su ja ir lengviau jai pačiai, kai ji jau būna „po Fausto“, subrendusi moteris,– stulbinamo emocinio grožio scena, kai Margarita atsisako bėgti su Faustu (nes nebemato prasmės ir nebegirdi jo širdies), bet beveik motiniškai apkramto jo nagus, užmauna ant rankų pirštines, pakelia jas, pirštus, pastiebia jį prisakydama: eik toliau ir bandyk pažinti, nesustok ties manimi.
Režisierius
Vien dėl to ji gali būti išgelbėta, bet vargu ar – ir režisierius. Pradėjus spektaklį nuo ilgoko prologo danguje, nuo lažybų tarp Dievo ir Velnio dėl Fausto ir pabaigti jį Margaritos linija – tolygu pažadėti žiūrovams antrąją dalį. Nes Margarita tėra epizodas Fausto gyvenime ir „Fausto“ knygoje, ir baigti amžinu („tebesitęsiančiu“) ginču „Pasmerkta! – Išgelbėta!“ yra lengviausia, bet ne itin tikslu: ne dėl tokios „smulkmės“ kirto rankomis dvi jėgos.
Tai šiek tiek glumina, nes Nekrošius kaip niekas kitas įsiskaito į kūrinį ir jo logiką. Pastaraisiais metais – net pernelyg, ir tai tampa jo sceninio veiksmo stabdžiu. Persakant Ramunės Marcinkevičiūtės monografijos pavadinimą, „Erdvė už žodžių“ tapo erdve prie žodžio. Užuot pasakojęs istoriją, jis dažnai užsiima paskirų teksto žodžių ar epizodų vertimu į scenos kalbą, pasakant juos abu. Pažodiniu, tiksliu vertimu, bet ne transformavimu, todėl čia atsiranda kažin ar reikalingos žiurkės (neskaičiusiam „Fausto“ jos nieko nesakys), sudėtingi ir, atrodo, begaliniai masinėse scenose vaikščiojimai. Šitoks vertimas tarpais būna net skrupulingas, ir nors randasi įdomūs ženklai (retorta, tampanti nuodų taure, yra ir priskrentanti prie Fausto įkyri lyg pudelis, mintis; Margaritos nekaltybės praradimo scena su medžiais ir pulsuojančio gyvenimo atsimušimas į „teorijos sausas šakas“), jų gimimas, junti, pažymėtas sunkaus išmąstymo ir gan komplikuoto įgyvendinimo. Su kai kuriomis ankstesniuose spektakliuose panaudotomis scenomis (knygos „Metuose“ ir čia), regis, sunku atsisveikinti, jų iki galo neišnaudojus. Režisūrą, teksto transformaciją į savą interpretaciją, kokie buvo „Metai“, ir savą požiūrį į patį kūrinį (amžinas, bet gal jau nebeprivalomas „apie ką?“) Nekrošius keičia į teatro inžineriją, kurioje jis bando likti preciziškas, bet neutralus teksto atpasakotojas.
Tarsi būtų nepasitikima žiūrovais – todėl nuolatos skamba visiškai eklektiška muzika (parinko ir sukūrė Faustas Latėnas), neva turinti sustiprinti scenos įtaigumą, nors tik Margaritos scenose pasenusį sintezatorių toną keičia amžinai jauno ir natūralaus pianino garsai. O drauge su muzika eklektiškos įvairių daiktų materijos pripildo visą sceną. Gal toks nepasitikėjimas kyla iš nevienadienio ir daug pastangų reikalaujančio prisėdimo prie „Fausto“ ir tarpais sunkiai, trūkčiojamai rezgamo pokalbio su juo, Dievu ir Velniu?. Bet taip kalbėtis su žiūrovu dar sunkiau. Ir jam pačiam nelengva. Laimei, dar sunku. Tai atsispindi: kaip scenoje, taip ir salėje, amen.
