Frazė „Drakonas mirė – tegyvuoja drakonas“ skamba banaliai – taip, kaip ir visos žmoniją tiksliai apibūdinančios frazės. Kartais galvojama, kad ji nusako diktatorių kaitos principą – t. y. vienam pasitraukus, jo vietą netrunka užimti kitas. Tačiau iš tiesų posakis reiškia, kad žmonių masei palikti savo įpročius yra labai sunku. Kitaip tariant, formą gyvenime keičiame dažniau ir lengviau nei turinį.
Apie formą ir turinį pirmos dalies pabaigoje filosofuoja Łukaszo Twarkowskio premjeros „Quanta“ personažai. Patirtis ir nuojauta kužda, kad jau trečią spektaklį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) statantis lenkų režisierius vertintojų dažnai apibūdinamas kaip turinį užgožiančios formos meistras. Naujausiame spektaklyje fikcinių mokslo profesionalų ir mėgėjų lūpomis jis tarsi atsako į tokią kritiką: formos ir turinio skirtis gamtoje neegzistuoja, tai tėra žmonių pramanas. Teisybė. Negana to, kultūra ir natūralius dėsnius peržengti siekiantis mokslas taip pat yra ne gamta, o žmogaus pramanai. Tad kai prieš gamtą žingsniuojantys žmonės jos dėsnius pradeda telktis vietoje argumentų, tai skamba kiek veidmainiškai ir labai paradoksaliai.
Kita vertus, mokslinėse knygose žmogus nuolat aprašomas kaip paradoksali ir nenuosekli būtybė. Ir tai yra viena prielaidų egzistuoti minėtam drakono principui. Ne veltui jį prisiminiau spektaklio „Quanta“ premjeros kontekste: LNDT sezono pristatymo konferencijoje Twarkowskis iškeltas aukščiau kitų kūrėjų, aukščiau bendros tvarkos, taip pat – aukščiau publikos. Taip aukštai, kad situacijos priminė pasakojimus apie lietuviškos režisūros meistrų pagarbinimą.
Visų pirma, konferenciją pradėti turėjusi spektaklio „Quanta“ ištrauka vėlavo apie dvidešimt minučių. Galiausiai prasidėjusi, ji truko ilgiau nei žadėtas dešimt minučių. Ištraukai pasibaigus, žurnalistai bei žiūrovai pakviesti sėsti į fojė sustatytą kėdžių ratą bei klausytis LNDT meno vadovų ir šį sezoną teatre statysiančių režisierių pokalbio. Pagrindinei jo daliai pasirinktas tikrai įdomus formatas: atsižvelgiant į premjerų chronologiją, režisieriai – tarsi perduodami estafetę – vienas kitam uždavė po klausimą. Pirmasis apie meninio tyrimo metu patirtus atradimus atsakinėjo Twarkowskis. Jo atsakymas glūdėjo dviejuose sakiniuose, tačiau iki jų eita keliolika minučių (įskaitant vertimą į lietuvių kalbą), nes režisierius panoro papasakoti apie spektaklyje neatsispindinčias smulkmenas, kurios žurnalistams neturi jokios reikšmės. Be abejo, toks eterio išnaudojimas asmeninio dėmesio pritraukimui teatralams yra įprastas. Tai patvirtino ir pokalbį moderavę LNDT meno vadovai, nematę reikalo sustabdyti į lankas nuklydusį režisierių ir nukreipti susirinkusiems aktualesne linkme.
Vėliau, paklaustas apie spektaklio trukmę, režisierius šypsodamasis įvardino pustrečios–pusketvirtos valandos rėžius. Toks atsakymas likus mažiau nei savaitei iki premjeros signalizavo nepagarbą būsimiems spektaklio žiūrovams, kurią patvirtino ir premjeriniai vakarai. Pirmąją dieną dėl techninių kliūčių spektaklis vėlavo pusantros valandos, antrąją – keturiasdešimt minučių. Suprantama, teatre pasitaiko problemų. Tačiau prisiminę, kad spektaklis rodytas namų erdvėje, ir kad daug vėluota du vakarus iš eilės, akivaizdu, kad apie žiūrovus čia pagalvota nebuvo. Taisydama skriaudą, pabandysiu bent jau čia išvardinti kelis atvejus, iš kokios tikrovės žiūrovus pabudino LNDT: dešimtą valandą palikti teatrą nusiteikę žmonės galbūt prarado staliuko rezervaciją restorane, galbūt privalėjo daugiau sumokėti už mašinos stovėjimą mėlynoje zonoje, galbūt turėjo išleisti papildomus pinigus vaikų auklės paslaugoms. O galbūt tiesiog nenuėjo miegoti pageidaujamu sau įprastu laiku.
Žinoma, žiūrovams dėmesio tiesiog nebelieka, kai artėjanti premjera turi didelius koprodiuserius ir mesijumi vietinių laikomą režisierių. Dar spaudos konferencijoje buvo galima pastebėti, su kokiu susižavėjimu į Twarkowskį žiūri jauni teatro kūrėjai, dar visai neseniai priešinęsi Jono Vaitkaus, Gintaro Varno ar kitų lietuvių meistrų kurto genijų kulto pasekmėms. Greta to prisiminus prieš kelis mėnesius toje pačioje fojė po „Girtų“ premjeros vykusį susitikimą su dramaturgu Ivanu Vyrypajevu ir jį ilgesingai stebėjusį pokalbio moderatorių, tampa akivaizdu, kad teatre nauji drakonai yra gyvybiškai reikalingi.
Ypač tie, kurie apžavėję abstrakčiomis ir niekur nevedančiomis kalbomis vis dėlto pastato sėkmingus spektaklius. Šiandien Lietuvoje sėkmingu spektakliu galima vadinti kiekvieną, kurį įmanoma žiūrėti nepatiriant nuolatinės laiko švaistymo kančios. Nors „Quanta“ jau paskutiniame pirmos dalies trečdalyje paleidžia iki tol puikiai plėtotą intrigą, iš principo viso spektaklio metu siūlo pakankamai žiūrovą dominančios medžiagos. Kartais išryškėja teksto viražai, kartais – vizualinis įspūdis, o kartais savalaikis klausimas, pamąstymas ar idėja.
Pastarųjų nekomentuosiu, nes jų spektaklyje keliama daug ir pabirai. Be to – daugumą jau seniai svarsto įvairių sričių mokslininkai bei mąstytojai, o Twarkowskis su komanda neparodo nieko, ko neskaitėme anksčiau. Džiugu, kad dramaturgė Joanna Bednarczyk (asistentė Simona Jurkuvėnaitė) sugebėjo taikliai ir aktualiai supinti mokslinio bei filosofinio žmonijos pažinimo kelyje sutinkamas dilemas ir egzistencinius svarstymus. Spektaklio siužetas remiasi į 1938-aisiais Šveicarijos kalnuose esančiame viešbutyje „Les Moires“ vykstantį mokslininkų ir mąstytojų bei jų antrų pusių susitikimą. Skoninga prabanga besimėgaujantys intelektualai vakarą pradeda socialiai priimtinais gestais, aktualijų aptarimu ir dalindamiesi naujausiomis fizikos atradimų idėjomis. Tačiau ilgainiui jie išsisklaido, užsidaro mažesniuose kambariuose ir ten išryškėja tikrosios jų varomosios jėgos – logikai bei moralės vertybėms dažnai svetimi jausmai ir emocijos. Siekiant aktualumo ir realybės bei fikcijos susijungimo, į kūrinį įliejami šių laikų vlogerių Alisos ir Bobo personažai. Taip žiūrovai pakviečiami kvestionuoti laiką: ar scenoje matome tai, kas vyksta realiu laiku, ar tai, kas jau įvyko ir ką drauge su aktoriais atkuria socialinių tinklų meistrai?
Kūrėjai pasielgė išmintingai pasirinkdami šiems laikams tematiškai artimą periodą: susitikimas „Les Moires“ vyksta Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, svarstant apie atominės bombos sukūrimą bei galimas to pasekmes. Saugiõs valstybės prabangoje susirinkę pasiturintys narcizai samprotauja apie tolesnę karo eigą, apie aneksuotos žemės gyventojų tautybę, apie mokslo pažangos vaidmenį karo strategijose ir apie nacių kultūrą, dėl kurios pralaimėjimo yra įsitikinę (nors neneigia, kad Hitleris savo tikslų pasieks). Taip režisierius ir dramaturgė suaktualina senas žinias bei idėjas ir išryškina juos lydėjusias amžinas žmonijos dilemas.
Nors spektaklyje kalbų nepaprastai daug, ne jos ir ne jas sakantys žmonės čia svarbiausi. „Quanta“ publiką veikia vizualiais sceniniais sprendimais, kuriuos įgalina žmonės, tačiau įkūnija mechanizmai. Apie pasakojimo vietą, laiką ir veiksmą jau kalbėjome. O štai scenos vietą, laiką ir veiksmą kuria filmu tampančios tiesioginės transliacijos, žmonių šešėliais užpildytos projekcijos, šviesų menas ir viskam apčiuopiamą formą suteikianti muzika.
Tokią kūrybos formą Twarkowskis atrado jau pirmajame savo spektaklyje „Lokis“, kuris dėl Didžiosios salės rekonstrukcijos ilgai nebuvo rodomas, trumpam ją atvėrus porai vakarų grįžo į sceną, o šiandien, nors salė pagaliau atidaryta ilgam, nauji jo rodymai nenumatomi. Tačiau tai nebesvarbu, nes „Quanta“ yra geresnė „Lokio“ versija. Kryptinga Twarkowskio kūryba neaugtų, jei režisierius neturėtų patikimos komandos. Jį patį galima matyti kaip think tankʼą, kuriame idėjas apriboja vieno žmogaus protas. O jo nežymiai kintanti komanda – tai bendražygiai ir palydovai, kurie leidžia vizijoms išvysti dienos šviesą.
Judančios Fabieno Lédé kambarių konstrukcijos išplečia scenos erdvę iki pokylių salės, viešbučio kambarių ir net iki personažų pasąmonės. Dramaturgija tame padeda pamatyti dar ir Vokietiją bei Austriją, taip pat – visą kariaujančią Europą, kurioje net tamsiausiais periodais likdavo filosofuoti ir džiaugtis prabanga leidusių ramybės oazių. Sujungus Lédé ir vaizdo projekcijų autoriaus Jakubo Lecho bei šviesų dailininko Eugenijaus Sabaliausko kūrybą, iki begalybės išsiplečia ir laikas. Tiksliau, jis tampa toks, apie kokį kalba personažai: subjektyvus, visoks, joks. Na, o abstraktybes spektaklio laike ir formoje suguldo Lubomiro Grzelako muzika, kurios tėkmė ir ritmas neleidžia žiūrovui pamesti spektaklio ir paskaitas apie neapibrėžiamus dalykus nuleidžia į „čia ir dabar“ situaciją. Keista, kad bene sunkiausiai apibūdinamas menas spektaklyje „Quanta“ nustato didelių informacijos srautų ribas.
O štai gyvi žmonės scenoje Twarkowskiui nelabai rūpi. Jei ekrane matomas tiesiogines transliacijas pakeistų iš anksto nufilmuota medžiaga, žiūrovo suvokimas nė kiek nesikeistų, nes scenoje veikiančių aktorių publika ne tik nemato, bet ir neturi jokio pagrindo jausti ryšį tarp scenos ir ekrano. Juolab transliuojamoje medžiagoje matyti, kad scenoje veikiantys žmonės vaidina kameroms, o ne gyvai susirinkusiems žiūrovams. Tad sunku suprasti, kam kelias valandas kankinti aktorius, kurių gyvas darbas turi labai nedaug prasmės. Tiesa, prisiminus Twarkowskio „Respubliką“, kurioje vaidino dauguma spektaklio „QUANTA“ aktorių, galima spėti, kad jiems patiems patinka būti netradicinėse sceninėse aplinkybėse: jie linksminasi savo vakarėlyje, o publikai pateikiamas su tuo nedaug tesusijęs rezultatas. Tik „Respublika“ šiuo atveju turėjo svarbų pranašumą: žiūrovai nebuvo pririšti prie meninio veiksmo ir galėjo kada panorėję eiti pasivaikščioti, prisėsti bare, parūkyti ar pasikaitinti pirtyje.
Paradoksalu, kad nors tris iš penkių savo spektaklių Twarkowskis pastatė LNDT, kol kas didžiausia tarptautine sėkme laikomas jo Rygos dailės teatre statytas „Rotkho“. „Quanta“ taip pat turi potencialo būti kviečiamas į Europos teatrus bei festivalius – net ir ten, kur tiesioginės įtakos neturi penkios spektaklį koprodiusuojančios užsienio įstaigos. Tai yra tradicinis, didelės apimties spektaklis, integruojantis puikius aktorius ir drauge atiduodantis reikšmingą išraiškos dalį technologijoms. Kitaip sakant, tai yra teatro klasika, tenkinanti žmogiško ryšio vis labiau vengiančios visuomenės poreikius. Skamba paradoksaliai, tačiau iš tiesų taip nėra. Teatras atspindi žmones, kurie yra socialinės būtybės, todėl svarbiausia jam visuomet buvo žmonių santykių anatomija. O šiandien technologijos yra neatskiriama santykių dalis: vis daugiau jų perkeliama į skaitmeninę erdvę ir apsimetama, kad tai nieko iš mūsų neatima.
Tad „Quanta“ leidžia prisiminti, kad teatras ir kūryba tėra visuomenės prisitaikėliai. Menininkai nežino kažko daugiau, jie tiesiog išreiškia žinias išskirtinėmis priemonėmis. Jie moka kurti formą, o turinys vis tiek lieka žiūrovo atsakomybėje. O ši priklauso nuo to, prie kokių drakonų žiūrovas yra pripratęs.
