„Lokio“ premjera Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre labai laukta kaip Broniaus Kutavičiaus 90-ųjų gimimo metinių kulminacija. Viena vertus, pasklidusi žinia, kad veikalą statys Gintaras Varnas, užsitarnavęs išmanaus operų režisieriaus reputaciją, džiugino ir žadėjo kūrybingą rezultatą. Kita vertus, daugelis pirmojo operos pastatymo 2000 m. LNOBT dalyvių ir gerbėjų nerimavo, nes atminty dar gyvi Jono Jurašo pastatymo su postmodernia dailininko Mindaugo Navako scenografija, kurios dideliuose, talpiuose tūriuose ryškiai įsirėžė istorizuoti Sandros Straukaitės kostiumai, prisiminimai. Tai buvo vienas pirmųjų režisūrinio teatro darbų Lietuvos operos scenoje. Tiesa, dar 1997 m. Jurašas režisavo pirmąjį savo darbą LNOBT - Giuseppeʼs Verdi „Aidą“. Kiek mano atmintis siekia, Jurašo interpretacija nebuvo draugiškai sutikta nei anuometinių kritikų, nei žiūrovų. Pirmąjį laisvės dešimtmetį išgyvenanti operos bendruomenė nebuvo pasiruošusi tokioms „nesąmonėms“ scenoje, kaip kad besiblaškanti po sceną Verdi figūra ar Egipto piramidžių fone nutūpęs vienišas fortepijonas.
Po trejų metų „Lokys“ jau buvo sutiktas nepalyginamai entuziastingiau, juolab naujai operai drąsesnė vaizdinė interpretacija atrodė logiškesnė, o šiuolaikinės muzikos bendruomenė - šiaip jau nepalyginamai atviresnė ir žingeidesnė - buvo patyrusi ekscentrišką Vidmanto Bartulio „Pamoką“ (1993), Jono Vaitkaus sugestyviai pajaustą Kutavičiaus operą-poemą „Strazdas - žalias paukštis“ (1984), dar vieną kitą netradicinio muzikinio teatro eksperimentą kitose scenose (kaip čia nepaminėsi anuometinio Kauno valstybinio muzikinio teatro ir Vaitkaus indėlio besiformuojančiai muzikinio teatro alternatyvai?!) ar atvežtinį produktą naujosios muzikos festivalių rėmuose.
„Lokys“ anuomet sujungė naujosios muzikos ir išrankesnius dramos teatro žiūrovus su tradicine operos publika, kuriai radikali naujovė buvo kad ir didžiulė „galva“ Adomo Jacovskio kurtoje scenografijoje Verdi „Makbetui“ (1995). Restrospektyvai žvelgiant akivaizdu, kad „Lokiui“ teko itin reikšmingas vaidmuo operos teatrui ir jo publikai atsiveriant estetiniams pokyčiams, o intelektualams, paniekinusiai žvelgusiems į „naftalininį“ pudruotų perukų teatrą, į operą kaip visgi gal dar nemerdintį žanrą.
Ne tik vaizdiniams sprendimams „Lokyje“ lūžo ledai - Kutavičius į didžiąją operą atvedė ne operinius balsus - visiškai kitoniškuose kultūriniuose kontekstuose (kad nepasakius, radikaliai priešingame nei opera poliuje) autoritetą ir populiarumą užsitarnavusius menininkus - aktorių, literatūrinių programų skaitovą Česlovą Stonį ir liaudies dainų atlikėją Veroniką Povilionienę. Visa tai podraug su Kutavičiaus „baltiškojo minimalizmo“ (repetityviškumo folkloro intonacijų ir ritmų pagrindu) stiliumi išlaisvino „Lokį“ iš standartizuotos vėlyvojo romantizmo su avangardinių technikų prieskoniais estetikos, kokia buvo anuomet Lietuvoje įsivaizduojama kaip vienintelė verta „didžiosios operos“ scenos.
Dar daugiau - žymaus XIX a. prancūzų rašytojo Prospero Mérimée sukurta novelė, kurioje kad ir kraupiai, beveik atstumiančiai, bet visgi pavaizduoti lietuviai, teikė šiam veikalui daugiau ambicijų nei tyliai rusenti kelerius metus LNOBT scenoje. Sumaniai iš literatūrinio šaltinio Aušros Marijos Sluckaitės-Jurašienės suvertas libretas, pakoreguotas kompozitoriaus (tiksliau, sufolklorintas, priartintas prie liaudiškos sakmės) galėjo atverti operai galimybes „sužaisti aukštesnėse lygose“ - tarptautiniuose festivaliuose, teatro gastrolėse. Suprantu, kad laikai buvo sunkūs ir teatras skurdo, tačiau man lig šiol neaišku, kodėl talentingiausius savo projektus prodiusavęs Gintautas Kėvišas („Lokį“ jis užsakė kaip „Vilniaus festivalio“ meno vadovas, o Onutės Narbutaitės „Kornetą“ jau kaip LNOBT vadovas) nė piršto nepajudino dėl jų sklaidos galimybių? Kodėl nepasinaudota anuometinių valdininkų kabinetuose mitologizuotais tais svarbiaisiais jo ryšiais? Atsakymas, kad tai niekam už Lietuvos sienų neįdomu, netinka. Kai įdedi pastangų, daug kas esmingai keičiasi. Esu buvusi kaimyninių kraštų gerokai mažesnio potencialo operinių bandymų pavertimo tarptautiniais projektais, kuriuos čia diskretiškai nutylėsiu, liudininkė.
Laukiant premjeros Klaipėdoje visgi būta nerimo: ar turi savyje „Lokys“ galimybių atsiskleisti nauju pavidalu, jau be kompozitoriaus priežiūros? Užbėgdama pati sau už akių atsakau - taip, turi! Varnas ir jo komanda bei operos atlikėjai tai įrodė!
Varnas - estetas, kultūrinių konotacijų, stilizacijų ir aliuzijų meistras. Jei Kutavičius iš libreto traukė viską, kas paklūsta mito, baladės, liaudies pasakos logikai, tai Varnas ieškojo žmogiškosios prigimties dualizmo, psichologinių personažų motyvacijos galimybių. Sluckaitės-Kutavičiaus personažai statiški, kaip mitologiniai archetipai, tuo tarpu Varnas imasi jų vidinio „aš“ dinamikos.
Jeigu senąjį Jurašo pastatymą stebėjome lyg iš šalies, kaip sekamos pasakos ar baladės vaizdinius, tai Varnas verčia mus įsitraukti į personažų psichologinį pasaulį, susidurti su savimi, savyje „tūnančiu žvėrimi“. Mums tai nepatogu, norime atsiriboti, kaip kad bandome psichologiškai apsiginti žiūrėdami siaubo filmą ar kraupų detektyvą. Tad jei Jurašo spektaklio žiūrovo refleksija buvo nuostaba, Varno - savistaba. Kai Grafas Šemeta godžiai čiulpia kraują iš Julijos sužaloto kojos piršto, mus ne tik kaip ir Juliją persmelkia baimė, bet ir įtraukia grafo ekstazė. Tą akimirką mes esame ir gėrio, ir blogio, ir šviesos, ir tamsos pusėse. Vestuvių scenoje virpame kartu su nuotaka, tramdomės kartu su jaunikiu ir smalsiai stebime / teisiame kartu su vestuvininkų choru. Mums atlėgsta, kai iš scenos dingsta pamišusi Grafo motina, o atminty dar ilgai ataidi Vienaakės senės prakeiksmas: „Moteriška piršliu - velnias šliūbą duoda!“
Be galo mėgstu Gintaro Makarevičiaus scenovaizdžius. Netgi prisimenu vieną nevykusį dramos spektaklį, betgi kuriame negalėjau atplėšti akių nuo užburiančios scenografijos transpozicijų. „Lokyje“ dailininkas iš pradžių įkurdina personažus realistiškame tirštos prieblandos (šviesų dailininkas Vilius Vilutis) dvaro bibliotekos scenovaizdyje, tačiau monotoniškos knygų nugarėlės nenumaldo blogos nuojautos. Prieblanda prislegia ir Profesorių iš Karaliaučiaus, kurį baugina lyg vaiduokliai iš tamsos išnyrantys dvaro gyventojai. Čia puikiai perteikta režisieriaus sumanyta XX a. pradžios nebyliojo kino siaubo filmų estetika. Prieblandoje išryškėja personažų siluetai - skoningi Dainiaus Bendiko kostiumai.
Miško scena užlieta mistiškais atspalviais - sidabrišku pilnaties, bloga lemiančios „kraujo putos“... Scenovaizdis inkrustuotas Varno „ekslibrisu“ - šešėlių ir lėlių teatro fragmentais. O Juliją išvystame efemerišką, palaidu apdaru, lyg Sapnų mergaitę iš Varno režisuoto Narbutaitės „Korneto“ (2014, LNOBT). Julijos sūpynės - dar viena Varno autocitata iš jo režisuoto Verdi „Rigoleto“ Džildos scenos (2003, LNOBT).
Išskirčiau choreografo Manto Stabačinsko indėlį - personažų plastiką, elegantiškai suvaldytas masines scenas.
Muzikinį vyksmą valdė dirigentas Martynas Staškus. Jam partitūra puikiai pažįstama iš pirmojo pastatymo Vilniuje, išstudijuota ir aptarta su pačiu kompozitoriumi. Nors vilnietiško spektaklio garso įrašą ne kartą esu klausiusi, visgi gyvame, spalio 22 d. spektaklyje kai kurie partitūros puslapiai suskambo lyg su nauja potekste, gyviau, įtaigiau. Tiesa, pirmame veiksme orkestras neskambėjo puikiai, buvo justi muzikantų įtampa, slystelėjimai „pro šalį“, tačiau antrame veiksme ryžtingais mostais dirigentas išsireikalavo darnos ir sklandumo, tad kuo toliau, tuo komfortiškiau buvo ausims.
Profesoriaus iš Karaliaučiaus vaidmens atlikėjas profesorius Vladimiras Prudnikovas - irgi pirmojo pastatymo talismanas, sveiko proto ir civilizacijos įvaizdis, spektaklio ašis, į kurią norisi saugiai įsikibti šioje kraupioje istorijoje. Manyčiau, taip jautėsi ir jo jaunesnieji scenos partneriai. Prudnikovo buvimas scenoje - lyg saugi vaistinėlė, kuri tučtuojau pagelbėtų, jeigu kas nors nutiktų.
Grafas Šemeta - puikus Andriaus Apšegos vaidmuo. Artistas išsaugo personažo paslaptį, kuri baugina ir sykiu traukia: tai ir žavus, geistinas vyras, ir kraupaus instinkto ir / ar prakeiksmo įkaitas. Įspūdinga jo scena su savo antrininku Šarūnu Šapalu.
Julija - nuostabioji Gunta Gelgotė. Jos trapumas, plastika, angeliškas balso tembras, raiški dikcija ir charizma suteikia spektakliui gelmės, baladiško tragizmo ir taurumo.
Julijos antipodas - Grafienė, kurios pamišimą, kraupią, nepakeliamą vienatvę, kančią ir kovą su demonais puikiai perteikė Jovita Vaškevičiūtė,
Įdomus Daktaro - Tado Jako vaidmuo. Jis tarsi realistiškas, atstovauja sveiko proto žemiškajam pasauliui, tačiau niaurus dvaro gyvenimas, jo paties praeities išgyvenimai kare, ten patirtas luošumas daro jį pažeidžiamą, neurotišką.
Išraiškinga lemties pranašė Vienaakė senė - Aurelija Dovydaitienė, kurios pranašystės lyg laikrodžio dūžiai įrėmina spektaklio laiko atkarpas.
Maršalkos vaidmenį atliko Mindaugas Rojus, nebylaus tarno Pranciškaus - Virginijus Rupšys. Puikiai skambėjo Vladimiro Konstantinovo parengtas teatro choras.
Kompozitorius neapsunkino vokalinių partijų „didelio balso“ reikalavimais, tačiau ariozinio tipo monologai ir replikos prašyte prašosi ne tik intonacinio tikslumo, bet ir natūralumo, vokalinio užtikrintumo ir įtaigumo, kitaip tariant, įsidainavimo, išlaisvėjimo, ką ne visiems dainininkams pirmuosiuose spektakliuose pavyksta pasiekti.
Neturėdamas tinkamos scenos (spektakliai glaudžiasi Žvejų rūmuose) Klaipėdos teatras ambicingai kaupia repertuarą ir bent jau nacionalinių veikalų reprezentacijos lygmeny tampa ambicingu (ambicingiausiu?) žaidėju. Klaipėdiečiai atgaivino ir Balsio „Kelionę į Tilžę“, ir „Eglę žalčių karalienę“, ir ėmėsi „Lokio“. Kaskart lankydamasi jų premjerose „ūkiškai“ nužiūriu dekoracijas: ar jos gamintos tik Žvejų rūmų scenai, ar turėti galvoje ir būsimosios scenos parametrai? Kitaip tariant, ar spektakliai galės gyvuoti, kai teatras grįš į atnaujintą savo pastatą? Nesu naivi, kad manyčiau, jog uostamiesčio gyventojai veršis į „Lokį“ kaip į kokią smagią operetę, bet vilčių, kad teatro vadovybė ras būdų parodyti spektaklį ne tik klaipėdiečiams ir gal ne tik Lietuvos žiūrovams, kol kas nenorėčiau atsisakyti.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
