Kai savo feisbuko paskyroje parašiau, kad rekomenduoju apsilankyti 1937 m. datuojamos Jurgio Karnavičiaus operos „Radvila Perkūnas“ premjeroje Kaune, argumentuodama istorine šios premjeros reikšme (menkai pažįstamas kūrinys - smalsu jį išvysti, plačiau: „7 meno dienos“), sulaukiau kompozitoriaus Šarūno Nako komentaro: „viskas puiku, BET: tai juk modernios Lietuvos 100-metis... o čia tokios užsibuvę pasakos 19 amžiaus publikai.“ (Tikiuosi, gerb. Nakas nesupyks, kad jį cituoju.). Premjera vasario 15 ir 16 d. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre iš tiesų buvo skirta Atkurtos Lietuvos valstybės 100-mečiui.
Prisipažinsiu, buvau šios galbūt daugeliui menkai žinomos operos entuziastė, nes teko išsamiau tyrinėti abi Jurgio Karnavičiaus operas - „Gražiną“ (1933) ir „Radvilą Perkūną“ (1937) - ir mintyse vis kirbėjo, kad būtų labai smalsu išvysti būtent „Radvilą Perkūną“ scenoje. „Gražina“ kaip pirmoji Nepriklausomoje Lietuvoje sukurta lietuviška opera savo vietą scenoje, galima sakyti, užėmė, buvo statyta ir tarpukario Kaune, ir po karo Čikagos Lietuvių operoje, ir Vilniuje. O „Radvila Perkūnas“ liko kažkur mūsų kultūros istorijos paribiuose. Parodytas 1937 m. Valstybės teatre vos kelis kartus iš repertuaro dingo, mat laikyta, kad perdėm išplėtotos apimties operą reikia koreguoti, nors libreto autorius - pats Balys Sruoga!
Kaip suprantu, spektaklio kūrėjai būtent dėl libreto ir, konkrečiai, Radvilų temos pasirinko šį kūrinį statyti. Siužetas - apie dviejų šlovingų LDK giminių didikus: konfrontuojančius reformatą Radvilą „Perkūną“ ir kataliką Jeronimą Katkų (Chodkevičių) bei vienas kitą pamilusius Radvilos sūnų Jonušą ir Katkaus globotinę Slucko kunigaikštytę Sofiją. Veiksmas vyksta 1600 m. Vilniuje. Gimines sutaiko švedų karo grėsmė, opera baigiama vestuvėmis. Taigi išties, atrodytų, tai dar viena herojinio tipo opera apie šlovingą ir idealizuojamą praeitį (kurią taip ir maga statyti vienoje gretoje su Vytauto Klovos „Pilėnais“).
Tačiau kaip netikėtai šį išankstinį vaizdą pakoregavo gyvai išgirsta Jurgio Karnavičiaus muzika! Ir kokie svarbūs tuomet tampa operos sukūrimo metai - 1936-ieji. Ne veltui, vėlgi, kalbantis apie būsimą premjerą su muzikos istorike Rūta Stanevičiūte, ji priminė tais pat 1936 metais sukurtą Carlo Orffo „Carmina Burana“ su šiokia tokia abejone dėl to, jog „Radvila Perkūnas“ naujam pastatymui gana radikaliai sutrumpintas. Iš 4 veiksmų liko 2 dalys. Mat prieš karą nevengta ilgo kūrinio formos rutuliojimo - „išsisakymui“ būdavo negailima laiko.
Nuostaba išgirdus „Radvilos Perkūno“ skambesį susijusi ir su tuo, jog Jurgis Karnavičius (1884-1941) niekada nebuvo tarp svarbiausių lietuvių muzikos istorijos herojų ir jo kūryba šiandien yra paprasčiausiai menkai žinoma. O lietuviškų operų raida dar nuo tarybinių laikų įsivaizduojama evoliuciškai: ji pradedama paprastute, nors ir svarbia Miko Petrausko „Birute“ (1906), kuri restrospektyviai žvelgiant tarsi užduoda toną „tautiniam romantizmui“, plėtotam tarpukariu ir išvešėjusiam tarybiniais laikais, nes jis puikiai pritaikomas socrealizmo dogmoms (tokią schemą patvirtinantis pavyzdys - Antano Račiūno operos: 1936 m. pastatyti „Trys talismanai“ ir 1953 m. parodyta „Marytė“). Naujesni vėjai papučia tik septintuoju-aštuntuoju dešitmečiais (Juliaus Juzeliūno „Žaidimas“ 1968 m., Vytauto Barkausko „Legenda apie meilę“ 1974 m. ir t. t.).
Ir štai tirštas, „teutoniškai“ sodrus „Radvilos Perkūno“ orkestras griauna šią įsisenėjusią schemą. Sakyčiau, vokiškas orkestruotės sunkiasvoriškumas, visai neromantinė muzikos kalba kreipia mintis link modernistinės „Naujojo daiktiškumo“ („Neue Sachlichkeit“) estetikos. Tuomet reikšmės įgauna ir Jurgio Karnavičiaus biografijos faktai, jog jis Peterburge (kur gyveno 1903-1927 m.) buvo aktyvus įvairių šiuolaikinę muziką propagavusių būrelių narys, 1926 m. net vadovavo tuometinio Leningrado šiuolaikinės muzikos draugijos asociacijai (1927 m. grįžo gyventi į Lietuvą).
Taip, lietuviškos temos operoje naudojamos, pavyzdžiui, chorai, bet jie skamba labiau kaip inkliuzai individualioje Jurgio Karnavičiaus muzikos plėtotėje, kurią įtakingasis to laiko kritikas, taip pat kompozitorius Vladas Jakubėnas įvardijo kaip „sunkoką Petrapilio naujovišką stilių“, kitur - kaip „neutralų „esperantišką“ stiliaus kultūringumą“ („Pono Karnavičiaus muzikos dvasia iš esmės nėra artima mūsų liaudies dainoms“, - Vladas Jakubėnas rašė 1933 m. apie „Gražiną“, bet ir apie „Radvilą Perkūną“ vėliau atsiliepė panašiai).
Yra operoje ir romantinių fragmentų - labai dainingas ir emocionalus Sofijos ir Jonušo duetas, lyriška Agnės (Sofijos draugės) daina rūmų menėje su merginų choro pritarimu, Jonušo arija, skambanti lyg Jonteko dumkos iš Stanislavo Moniuškos „Halkos“ giminaitė. Tačiau visa tai vis tiek nesulimpa į, pripažinkime, šiandien naiviai, o kartais ir tiesiog primityviai skambantį „tautinio romantizmo“ stilių - tas „užsibuvusias pasakas 19 amžiaus publikai“ (visiškai sutinku su Šarūnu Naku), prie kurių turėtume priskirti ir „Pilėnus“.
Taigi Jurgio Karnavičiaus operos, bent jau „Radvila Perkūnas“, - tai tas prieškario modernizmas operoje, kurio, regis, net nemanėme turėję. Šiuo požiūriu Kauno valstybinio muzikinio teatro darbas šią operą prikeliant yra tikrai reikšmingas. Juolab turint minty, kiek papildomų pastangų toks pastatymas reikalauja (palyginti su kokio nors žinomo veikalo, pvz., „Traviatos“, inscenizacija). Reikėjo parengti partitūrą, natos niekada nebuvo išleistos - tai didelis ir svarbus dirigento Jono Janulevičiaus darbas. Šios operos pastatymo tradicijos nėra, tad režisieriui Kęstučiui Jakštui reikėjo apsipręsti, ne tik kaip ją statyti, bet ir kiek medžiagos naudoti - jis parengė naują libreto redakciją. Atlikėjams tai taip pat buvo visiškai nauja, iki tol nežinoma medžiaga. Trumpai tariant, „Radvila Perkūnas“ yra vertas pagarbos viso teatro darbas.
Vis dėlto vertinant spektaklį tenka pripažinti, kad pastatymas pateko į tam tikrus stilistinius spąstus, galbūt lemtus įpareigojančios reikšmingos progos. Statytojai pateikė „Radvilą Perkūną“ kaip tipišką herojinio pobūdžio operą su visais jos stereotipais. Scenoje - gana schematiški veikėjai, nors Balio Sruogos libretas, regis, palieka erdvės kurti daugiaplanius personažus. Matome rūstų Radvilą Perkūną (lyg koks Karalius Pilypas iš „Don Karlo“, atl. Žygimantas Galinis), lengvabūdę, nors ir nuolat besimeldžiančią Sofiją (kuriai kažin kodėl sukurtas stilizuotas rokoko įvaizdis a la Madam Pompadur, Gitana Pečkytė); lyg Bona Sforca rūsti Sofijos globėja Katkuvienė (ne visai aišku, ko ji taip pyksta, Rūta Zaikauskaitė), Jeronimas Katkus lieka apskritai be jokios ryškesnės sceninės charakteristikos (Raimondas Baranauskas), žydų pirklys Skarija rodomas su visais „privalomais“ žydiškumo parodijavimo elementais (Gediminas Maciulevičius), ir pan. Jautresnėmis spalvomis piešiamas nebent Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis (Kęstutis Alčiauskis), atvykstąs taikyti Radvilos ir Katkaus. Sceniškai įspūdingai išspręsta derybų scena - vyskupas suspaudžiamas tarp dviejų plokščių (tarp kovojančių stovyklų), ant kurių vėliau kaip ant pjedestalų užlipa Radvila ir Katkus, o derybininkas lieka tarp dviejų ugnių.
Schematiškumo įspūdį pabrėžė ir eklektiški kostiumai (kostiumų ir grimo dailininkai Dan Zinkevič ir Kristina Valančiūtė). Išimtis - Agnės (gražiai padainavo Marija Arutiunova) ir Vyskupo Giedraičio įvaizdžiai, organiškai derėję prie barokinius Vilniaus bažnyčių altorius stilizuojančio scenovaizdžio šviesotamsos kolorito (scenografija Gintaro Makarevičiaus, video projekcijos Dainiaus Liškevičiaus, šviesų dailininkas Audrius Jankauskas).
Iš solistų šioje operoje norėtųsi labiau išpuoselėto bel canto. Nors tai nėra klasikinė itališka opera, tačiau Jurgis Karnavičius išmanė operinio dainavimo subtilybes (jo žmona Nina Karnavičienė buvo vokalo pedagogė) ir „Radvilai Perkūnui“ gražiai formuojamas operinis vokalas tikrai tiktų. Tirštas orkestro skambesys vis kėsindavosi užgožti dainininkus, tačiau garso forsavimas dainuojant paskandina pačią muzikinę mintį. Pavyzdžiui, Mindaugui Zimkui ir Gitanai Pečkytei atliekant Sofijos ir Jonušo duetą, labai gražiai skambėjo piano pradžia, bet kai tik solistai pereidavo į forte, dueto grožis dingdavo.
Liko įspūdis, kad operos sutrumpinimas vis dėlto nėra labai organiškas. Finalas užklumpa žiūrovus netikėtai. Iš pradžių siužetas vystomas smulkmeniškai, matome daugybę veikėjų - Jėzuitų vienuolį Rutką (Žanas Voronovas), Vilniaus vaitą Buožių (Povilas Padleckis), Radvilų bajorą Bildžių (Andrius Apšega), Katkų baroją Bružį (Giedrius Prunskus) ir t. t., įvairias masines scenas (miestelėnai, abiejų didikų žmonės, totoriai, maldininkai ir t.t.). Ir staiga - „viens du“ ir vestuvės: Radvila liepia jaunavedžiui sūnui joti į karą su švedais, skamba ryžtingas choras, uždanga nusileidžia. Beje, dėl jojimo į karą: vis galvoju, ar 1936-1937 m. operos kūrėjai Balys Sruoga ir Jurgis Karnavičius juto artėjančios didžiulės katastrofos (II pasaulinio karo) ženklus? Karingas finalas su artėjančio (nors ir istorinio, praeities) karo motyvu, pastiprintas vietomis išties grėsmingai, net agresyviai skambančios operos muzikos, verčia galvoti ir apie dažnai minimą menininkų gebėjimą savo kūriniais numatyti reikšmingus pokyčius.
Kad ir kaip būtų, dabar jau pamačiusi spektaklį, pasikartosiu - rekomenduoju apsilankyti.
