Modernioji mūsų režisūra - tai stilizacija plius manipuliavimas archetipais. Taip yra ne visuomet, bet dažniausiai pasitelkiama būtent tokia schema, ir jubiliejinis (10 metų!) „cezario grupės" spektaklis pagal prancūzų klasiko Pierre'o Carlet de Chamblain de Marivaux (1688 - 1763) komediją „Dar viena meilės staigmena" (La Seconde Surprise de l'amour, 1727) šią taisyklę puikiai iliustruoja
Kodėl iš Marivaux komedijų buvo pasirinkta būtent antroji „meilės staigmena", o ne, pvz., pirmoji (La Surprise de l'amour, 1722), belieka tik spėlioti, bet publikai čia lyg ir leidžiama pačiai susivokti, kad „cezario grupės" dekada, pradedant nuo Rolando Schimmelpfennigo „Arabiškos nakties" 2003 m. Valstybinio jaunimo teatro salės „99" scenoje iš tikrųjų buvo ištisas „meilės staigmenų" dešimtmetis - meilės publikai, meilės teatrui, vaidybai, ir meilės tarpusavyje - ir šis dar vienas, jubiliejinis, „cezario grupės" artistiškos meilės pliūpsnis yra itin gražus, galantiškas ir linksmas vis dar jaunatviškų teatralų gestas publikai: grand merci!
Nuo pirmų vaidinimo sekundžių, atsidarius prabangiai aksominei Menų spaustuvės Juodosios salės uždangai (koks grožis!) publikai atsiveria siaura avansceninė erdvė tarp pirmos ir antros uždangų (antroji veikia kaip širma), atvirai pristatyta štatyvų su šviečiančiais prožektoriais: kastingas! Čia pat suskamba ir jau iki finalo nebenutyla „filipglasiški" Martyno Bialobžeskio styginių garsai, Brigita Arsobaitė (Markizė) išsyk pademonstruoja sintetines ašaras, perdėm manieringus atodūsius, ir beprotiškai fantastiškai karališką dekoltė. Tasai Markizės dekoltė, kuris per visą spektaklį neša liūto dalį viso spektaklio stilistinio, vizualaus ir prasminio krūvio, yra kostiumų dailininkės Vilmos Dabkienės nuopelnas, ir yra tasai parametras, kuris šio teksto įžangoje įvardytas kaipo „stilizacija".
Vilma Dabkienė yra ryški teatrinių kostiuminių tipų (sąmoningai nevartoju terminų „tipažai" arba „charakteriai") kūrėja, ir čia ji leidžia sau meistriškai kūrybiškai pasiautėti, todėl jos virtuoziški (sic!) spektaklio kostiumai tampa vos ne pagrindiniu vizualiuoju viso reginio iešmu, besikėsinančiu patį žanrą nubuksuoti į publikai puikiai pažįstamą mados „injekcijų", „infekcijų" ir kitokių atrakcijų plotmę.
Stilistiniai, žanriniai, pastatyminiai ir vaidybiniai akcentai užplūsta žiūrovą nuo pačių pirmųjų vaidinimo minučių, panašiai kaip cirko žiūrovą per kelias pirmąsias minutes nuteikia įžanginis „parad alle"; kastingas, fotosesija, „mados infekcija", klounada, „maski-šou", televiziniai šou-projektai - šie ir kitokie reginių verslo archetipai čia suveikia kaip puikus žiūrovų dėmesio orientyras, nurodantis, kad čia bus daug, skaniai ir skoningai juokinama. Taip galų gale ir įvyksta.
Klausimas „kaip?" išsyk atpuola. Belieka tik viena esminė intriga: „apie ką?" ...
„Marivodažas" (t.y. ypatingai įmantri Marivaux komedijų stilistinė-žanrinė kokybė, kaip ją įvardino dar dramaturgo amžininkai), apie kurį prieš premjerą spaudoje spalvingai ir išsamiai pasakojo spektaklio režisierius Cezaris Graužinis, be abejonės, slypi tekste, kurį, kaip byloja informacija, (iš prancūzų kalbos?) taip pat išvertė Cezaris Graužinis. Belieka tik nuoširdžiausiai žavėtis tokiais plačiais „cezario grupės" vado sugebėjimais ir pripažinti, kad čia neteko susidurti su itin paplitusiu ir lengvai atpažįstamu atgrubnagišku „režisūrinio vertimo" (pvz., iš anglų, prancūzų, lenkų ir t.t. k. - per rusų k. - į „šnekamąją" lietuvių k.) atveju. Anaiptol. Bet čia Marivaux-Graužinio teksto „marvodažiškumui" netikėtai pakiša koją... muzika!
Emocingos, stilingos, nuolat pulsuojančios Martyno Bialobžeskio styginių partijos iš įrašo čia veikia tekstą kaip dopingas, kaip melodijų „ekstazis", atimdamos iš teksto beveik visą jo „marivodažiškumą" ir įkyriai stumdamos žodinį vyksmą (ergo, viso reginio žanrą) į melodeklamacijos pusę. O ten jau - nebe žiūrovų (žiūrovams taip tik geriau!), o aktorių tyko žanriniai pavojai - klounada, televiziniai projektai ir t.t... Ir ne visų tų pavojų jiems pavyko išvengti.
Tarsi iš natų ar iš vadovėlio „arlekiniškojo" tarno Liubeno komiškąjį tipą-kaukę atlieka komizmo virtuozas Vytautas Kontrimas. Triukų įvairove jam nė kiek nenusileidžia Julius Žalakevičius, kuris nemažai kuo pralenkia vaidinančius kolegas, ko gero teisingausiai užčiuopęs savo teksto melodiką. Tačiau jam pakiša koją perdėm sunki užduotis - suvaidinti du personažus, Grafą ir bibliotekininką Hortenzijų. „Šaudyti į pianistą" čia niekas neketina, ir patyręs artistas šią komplikuotą užduotį įveikia, bet tokioje situacijų komedijoje tas pats veidas dviejuose asmenyse atrodo kaip akivaizdus pastatyminis netobulumas, galintis suklaidinti žiūrovą.
„Marivodažas" gali būti suprastas ir kaip įmantrus dionisiškojo ir apoloniškojo pradų mišinys, slypintis Marivaux komedijų teksto plotmėje. Taip, kaip savo nelaimingo įsimylėjėlio Ševaljė personažą (tipą? kaukę?) pateikia Paulius Čižanauskas, - čia galima įžvelgti „komedijinio apoloniškumo" galimybę, bet vis tik nepakankamą. Erzinančiai arti to „apoloniškumo" vynioja savo arabeskas ir Markizė - Brigita Arsobaitė, bet ją nuo šios galimybės į šoną pavilioja kita, moteriško dueto su Vilma Raubaite (ji vaidina tarnaitę Lizetę) reviu galimybė, ir tai šios efektingos moteriškos sceninės būtybės išnaudoja su kaupu. Vien ko verti abiejų moterų „stambūs planai", fotografiškos pozos ir įmantrūs kostiumai (kurių svariausi elementai, yra, be abejonės, nepriekaištingi batai)!
94-asis mūsų teatrų sezonas prasidėjo nevalstybinio teatro „cezario grupė" spektakliu neformalioje „Menų spaustuvės" erdvėje. Tai - dėsninga, ir tai yra šio laikmečio ženklas. Naujas spektaklis akcentavo tekstų vertimo problemišką aspektą, ir tai darsyk parodo, kad vertėjų kasta yra itin svarbi, ir daro vis didesnę įtaką - beje, ne vien tik teatro, bet ir viso mūsų visuomeninio gyvenimo prasmingumui ir vertybingumui. Už teksto atlikimo kokybę spektaklyje „Dar viena meilės staigmena" dera nuoširdžiai padėkoti ir visiems aktoriams, ir režisieriui: tai buvo pirmas toks spektaklis per daug metų, kuriame buvo aiškiai girdimas ir suprantamas kiekvienas žodis. Tai - puikus precedentas, sektinas pavyzdys, ir, tikėsimės, efektingas kamertonas kitiems šio sezono kitų teatrų spektakliams.
Vaidinimo režisūrinis finalas - viso vyksmo „spiritus movens" Lizetės (Vilma Raubaitė) neva reaktyvinis skrydis į dausas - tikrai efektingas ir prasmingas. Jis ir turėtų galų gale atsakyti į esminį spektaklio klausimą - apie ką? Ar atsako?
Išties daugiau rūpi kita spektaklio intriga, kuri taip ir liko neatskleista: kodėl Lizetės kostiumo detalė - kaspinėlis po jos gulbės grožio ir grakštumo kaklu - nuolat keitė spalvą? Kodėl jis buvo tai žydras, tai baltas ? Kas tai? Kokia prasmė? Ko ženklas? Na, o paslaptinga terakotos spalvos tatuiruotė, blyškiai švytinti ant Brigitos Arsobaitės peties pro juodo tiulio aprangą - dar viena mįslė...
Štai kur tikras „marivodažas"!..
