Praėję Europos kultūros sostinės metai Kaune labai daug naudos atnešė Nacionaliniam Kauno dramos teatrui, savo repertuarą papildžiusiam kitu atveju (matyt) neįkandamais kūriniais. Tiesa, atrodo, tarp gausos ir didžiųjų vardų kai kurios premjeros praslydo nepelnytai tyliai. Bent jau toks įspūdis pažiūrėjus su Kanados trupe „Porte Parole“ sukurtą ir jau beveik prieš metus pristatytą „Kauno asamblėją“.
„Porte Parole“ specifika - dokumentinis teatras, kviečiantis daugialypę publiką mąstyti ir diskutuoti aktualiais socialiniais ir politiniais klausimais. „Asamblėja“ - jų tęstinis projektas, prasidėjęs nuo trupės meno vadovės Annabel Soutar idėjos nukeliauti į JAV tyrinėti Donaldo Trumpo iškilimo. Iš kelionės grįžę kolegos nusprendė, jog, užuot tyrus vieną precedentą, daug įdomiau kalbėti ir tirti autentiškas jį sukuriančių žmonių nuomones. Žinoma, čia galima svarstyti „višta ar kiaušinis“: ar išreklamuojami lyderiai kuria savo rinkėjus, ar pastarieji iškelia neadekvačius vadovus. Bet ne dabar.
Atsirado struktūra, kurioje kas kartą veikia keturi kardinaliai skirtingų įsitikimų žmonės ir du moderatoriai. Realūs pašnekovai kviečiami vakarienės, kurioje keliami tuo metu jų aplinkoje aktualūs klausimai. „Asamblėja“ jau vyko Monrealyje (Kanada), Koledžo parko mieste (Merilandas, JAV), Miunchene (Vokietija) ir San Paule (Brazilija). Per ilgą (Kauno atveju - 5 valandų) vakarienę svečiai gali nevaržomi reikšti savo nuomonę, o kūrėjai įsipareigoja, nekeisdami jų šnekamosios kalbos ir neiškraipydami minčių, sudėlioti dramaturgiją spektakliui.
Paties veiksmo dramaturgija labai aiški: prie ovalaus stalo iš dešinės ir iš kairės susėda atitinkamų politinių krypčių, pažiūrų (dabar jau) personažai, tarp kurių - minėti moderatoriai. Po prisistatymo pasimėtoma ir pasisakoma apie aktualijas, dar labiau išryškinant skirtingas pozicijas. Vėliau įmetamas „nežinomasis“, šiuo atveju jaunos merginos pareiškimas apie anarchokomunistines idėjas kaip pasaulio ateitį. Tokie pareiškimai kelia nerimą visiems prie stalo sėdintiems ir jie gauna užduotį bendrai parašyti vieną laišką paauglei, kuriuo galėtų pagarbiai reaguoti ir kvestionuoti jos nuomonę. Užduotis įvykdoma, jėgos susivienija kaip geriausiame Holivudo filme. Aišku, realybė niekur nedingsta ir po žiūrovų intermezzo, kai pozicijas prie stalo kviečiami užimti ir padiskutuoti visi norintys, įvyksta dar vieno pokalbio atkūrimas, kuriame išgirstame pačią paauglę ir jos niekaip nepajudinamą nuomonę.
Reikia pripažinti, kad pats konstruktas veikia. Stebint Tomo Erbrėderio, Mariaus Karolio Gotbergo, Martynos Gedvilaitės ir Vaido Maršalkos kuriamus vakarienės personažus, girdint jų tekstus nuolat ima nervas. Ir tai normalu, nes supranti, kad režisieriaus Chriso Abrahamso bei dramaturgų Alexo Ivanovici'aus ir Bretto Watsono tikslas visų pirma yra įtraukti žiūrovą. Mes turime įsiminti frazes ir atsibodusius argumentus, kad viduje sukiltų noras vėliau patiems pasisakyti į mikrofoną. Taip, jie čia sėdi lyg gyvi feisbuko komentatorių atitikmenys, labai apibendrinti, mat sutraukti į dramaturgijos konstrukto formatą. Vėliau, rašydami laišką, visi galės atsiskleisti kaip ne tokie vienpusiški veikėjai, pelnyti kažkieno simpatijų, bet tai jau bus nesvarbu, o ir tikslas ne tas.
Daug kam kyla klausimas: kaipgi kanadiečiai dirbo su lietuviškais tekstais ir taip ištraukė reikiamas dalis? Bet analizuojant kūrinio struktūrą darosi aišku, kad jie dirbo taip pat, kaip ir visus ankstesnius kartus. Kaip socialinių tinklų algoritmai, atsirinkę skaudžias ir visuomenę priešinančias temas, jas lyg grotažymes išmėtė moderatorių klausimynuose ir vėliau lygiai tokiu pat principu surinko atgal į valandos diskusiją. Taip pat taikliai atrinkti ir aktoriai nuomonėms įkūnyti, - sunku neigti, jog turime nusipiešę bent šiokius tokius dešiniųjų ir kairuolių eskizus. Ir būtent faktas, kad vakarienės svečiai dramaturgams svarbūs kaip nuomonės, o ne charakterio skleidėjai, pateisina iš pirmo žvilgsnio gana plakatišką vaidybą. Be to, šalia juk yra dar du kolegos, gavę kiek kitokią poziciją.
Godos Petkutės ir Henriko Savickio moderatoriai, pagal kūrėjų iškeltą sąlygą, lyg ir vaidina save. Atkartoja savo veiksmus ir tekstus, dovanodami kūriniui autentišką patirtį. Tik labai keista, kad jau repeticijose G. Petkutė dubliavosi su Aiste Zabotkaite ir spektaklyje iki šiandien skamba vardas „Aistė“ ir jos balsas įrašuose. Viena vertus, tai išbalansuoja scenoje veikiančios G. Petkutės poziciją, kita vertus, atitolina ją nuo H. Savickio ir paverčia jį menamu protagonistu istorijoje, kuri, atrodytų, kratosi prisiimti vieną poziciją.
Tikrai įdomus šioje kompozicijoje pasirodo kūrybinės komandos pozicijos klausimas, juk jie nulemia finalinį turinį dėliodami naudojamas pokalbio dalis. Akivaizdu, stengiamasi išlaikyti pusiausvyrą ir suteikti pakankamai laiko visoms pusėms, kartais labiau įtraukiant ir moterį moderatorę, kuri padeda atsverti vyriškų personažų dominavimą scenoje. O pamažu įtraukiama radikalių įsitikimų paauglė taip pat tampa svarbia bendros pozicijos dalimi. Tiek scenoje veikiančius, tiek juos stebinčius ir abiejų susidūrimą kuriančius jauniausioji spektaklyje dalyvaujanti karta priverčia suvokti, kad ne dėl savęs reikėtų jaudintis.
Daugeliui kasdieniais virtę ginčai dėl savo įsitikinimų priimami kaip komentarai socialinėse medijose, - greitai sukuriami ir dar greičiau pamirštami. Abi pusės jau seniai prarado viltį kitą įtikinti savo teisumu, o ir vargu, ar kada nors tai buvo verta daryti. Nėra juodos ir baltos, sakė žiūrovai į mikrofoną, ir tikrai, kūrinys, leidžiantis pasisakyti visoms pozicijoms, traukia į pilkąją zoną. Vienaip mes ją priėmėme iki 2022 m. vasario 24 d., kitaip ji skamba šiandien. Pilkoji zona, kurioje abi pusės turi savo dalį tiesos, ir situacija, kai viena pusė nebegali turėti žodžio. Tačiau tai tikrai nebuvo spektaklio kūrėjų kontekstas. Čia žodžio nebeturi nei H. Savickis, kurio tylėjimą pagrindžia paskutinioji scena ir pokalbis su paaugle dukra.
Niekas nežinome, kuo taps mūsų vaikai, todėl kartais klausiame: o aš dėl ko nors kaltas? Šįsyk, panašu, ne, nes savo laisvę mąstyti paauglė susieja su tėvui suteikta laisve patirti pasaulį. Tarp gausių pokalbių, kaip buvo ir yra, trumpas Julijos epizodas sukrečia ir primena, kad jauniausiems svarbu, kaip bus, nes ta ateitis bus būtent jų dabartis. Gretos Thunberg, Malalos Yousafzai pavyzdžiai primena, kad šiandienos pasaulyje dėl socialinių medijų ir labai jauni žmonės gali turėti įtakos. Būtent jauniausioji karta ima ieškoti būdų išlikti sąmoninga veikiant cancel culture. Būtent iš jų išgirdau labai taiklią mintį, kad dalis cancelinimo yra susijusi su mūsų pačių pykčiu ant savęs. Jaudindamiesi, jog kažką suvokėme per vėlai, pyktį nukreipiame į aktyvų kitų puolimą, tarsi taip pakeistume nežinioje prarastą laiką. Būtent jauniausia karta kuria programėles, skatinančias mažinti besaikį išmaniųjų įrenginių vartojimą, pagalbos linijas ir seminarus paaugliams, prarandantiems socialinius įgūdžius, bei daugelį kitų dalykų. Tereikia jų pasiklausyti. Tereikia juos įtraukti į diskusiją.
Ar tai ir norėjo pasakyti kūrėjai? Galbūt. Nors labiausiai šių paskutinių minčių link nukreipė merginos iš žiūrovų salės žodžiai. Tikriausiai tai ir yra atsakymas apie spektaklio poveikį: jo konstrukcija veikia tiek, kiek toli už išsakytų minčių yra pasiruošęs žengti žiūrovas, nes diskusija prie stalo savaime lieka tuščia, jei nepasimokę iš jos klaidų nepradėsime savosios.
-----
Sigita Ivaškaitė - teatro kritikė, šokio dramaturgė, netikėtos spaudos entuziastė.
