Kokias istorijas pasakojame. „Pagalvinis” Valstybiniame jaunimo teatre

Katurjanas ir Tupolskis

Jeigu tai, ką rašome (statome, vaidiname etc.), nėra susiję su tuo, ką norėtume pasakyti apie gyvenimą, t.y. jeigu visai nenorime, kad tai, ką rašome (statome, vaidiname etc.), būtų suprasta kaip kvietimas paversti mūsų vaizduotės formas realybe, – tai nereiškia, jog esame apdrausti, kad niekas niekada to nepadarys. Ir jeigu taip atsitiks, ar tebegalios pasiaiškinimas, kad tiesiog norėjome papasakoti istoriją, kad tarp mūsų kalbėjimo apie pasaulį ir paties pasaulio tiesioginio ryšio nenumatėme ir panašumai tėra atsitiktiniai?

Airio dramaturgo Martino McDonagh‘o pjesė „Pagalvinis“, kurią Valstybiniame jaunimo teatre pastatė režisierius Jonas Vaitkus, kalbėdama apie didžiausią žiaurumą (vaikų kankinimą), tik prisidengia kriminalinės istorijos rūkeliu. Kad kankinti, ypač vaikus, yra nežmoniška,– aišku ir be to. O pasakoti apie kankinimą? Išvis pats noras „pasakoti istorijas“ (lygiai taip pat galėtų būti – kurti teatrą, statyti spektaklius ar pan.) – ar jis nekaltas? O noras jų klausytis (skaityti, žiūrėti)?

Ir dar – tokia neva nekvestionuojama vertybė – „kūrybingumas“, kaip vis labiau netikėtas formas kurianti neišsenkama versmė, kurios gyvybingumui laiduoti gali (ar netgi turi) būti panaudoti visokie gyvenimo pavidalai. Pjesėje jauno rašytojo Katurjano Katurjano tėvai, kadaise, kai jis dar buvo vaikas, ėmėsi „meninio eksperimento“: leido jam patirti visą mylimo ir visaip skatinamo vaiko gyvenimą, o gretimame kambaryje už sienos, per kurią viskas girdėti, slėpė ir naktimis kankino metais vyresnį Katurjano brolį Michalą. Tokiomis realiai patiriamos meilės ir neva vaizduotėje (taip Katurjaną įtikino jo tėvai) girdimos svetimos kančios sąlygomis užaugintas vaikas, kaip tėvai ir tikėjosi, ėmė rašyti vis geresnius (dar pasakyta „vis keistesnius“) apsakymus, pelnydamas apdovanojimus konkursuose. Situacija perversiška, bet savaip simptomiška: visuomenė linkusi atsiklaupti prieš kūrybingumą, nesvarbu, kokie jo šaltiniai ir kokie vaisiai.

Tai, ko Katurjano tėvai nesitikėjo, – kad paauglys Katurjanas suras savo suluošintą brolį, o tėvus uždusins pagalvėm ir užkas prie šalia namų esančio „norų šulinio“. Tai, ko nesitikėjo pats Katurjanas, kad gerokai vėliau jo globojamas protiškai neįgalus brolis Michalas įgyvendins jo apsakymuose aprašytus vaikų kankinimus.
Tai, kuo buvo sunku patikėti, perskaičius pjesę prieš einant žiūrėti Jono Vaitkaus spektaklio Jaunimo teatre, – kad režisierius priims visą dramaturgo pasiūlytą istoriją ir įgyvendins ją scenoje be režisūrinių komentarų, sutikdamas paaiškinti visus pjesės mazgus psichologinėmis priežastimis ir psichologinės vaidybos priemonėmis. (Panašus netikėtumas Jaunimo teatre laukė praėjusį rudenį, kai režisierė Dalia Tamulevičiūtė statė Edwardo Albee‘o „Ožka, arba Kas ta Silvija?“.)

Katurjanas (Sergejus Ivanovas) ir Michalas (Arnoldas Jalianiauskas). Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Lakoniškame spektaklio dailininkės Eglės Richter scenovaizdyje, įkurdinusiame avanscenoje ir scenos prieigose tardymo kambarį ir kankinimų kamerą, du detektyvai apklausia rašytoją Katurjaną (akt. Sergejus Ivanovas). S.Ivanovo personažas, atvestas į pailgą niūrų kambarį, kurio abiejuose galuose – grotos, o į sieną įmontuotame seife sukrauti kankinimo įrankiai, atsiduria viename ilgo lentinio stalo gale, apšviestas į jį nukreiptos stalinės lempos. Kitame stalo gale – šaltakraujiškasis detektyvas, trafaretinės „farų“ poros „smegenys“ – savim patenkintas ir iš aukšto tiek į auką, tiek į savo porininką žiūrintis Vido Petkevičiaus Tupolskis. Aplink nenustygdamas sukasi būtinas jo antipodas – karštakošis isterikas smurtininkas Alekso Kazanavičiaus Arijelis. Abu aktoriai azartiškai suvaidina kiekvieną meistriškai parašytų dialogų vingį ir per visą spektaklį besitęsiantį Katurjano tardymą, pasibaigiantį sušaudymu, atsiskleidžia patys. Kazanavičiaus Arijelis – kadaise savo tėvo skriaustas vaikas; keršijantį „gerąjį farą“ į priekį varo žaviai infantiliškas atlygio vaizdelis: iš paskos sekiojančių dėkingų, jo apsaugotų vaikučių būrys. Petkevičiaus Tupolskis – ne mažiau naiviai savimi, kaip labai gudriu (nes emocijoms nepasiduodančiu, o viską logiškai apskaičiuojančiu) detektyvu, įtikėjęs, irgi traumuotas žmogus – kadaise nelemtai žuvo jo vaikas. Abu detektyvai spektaklyje (jei nekreipsime dėmesio į tam tikrus premjerinius nesklandumus su tekstais ir perdėtais komikavimais) yra labiausiai motyvuoti ir užbaigti, aktoriai rado tikslų santykį su savo kuriamų personažų „tarantiniška“ prigimtim, kuri puikiai parodyta pačioje pjesėje.

Pjesės paslaptis – visa Katurjanų šeimynėlė: pradedant „eksperimentatoriais“ tėvais (Dovilė Šilkaitytė ir Saulius Sipaitis) ir baigiant abiem vaikais – eksperimento tiesioginiu rezultatu Katurjanu ir eksperimento „šalutiniu produktu“ – jo broliu Michalu (Arnoldas Jalianiauskas). Tėvai Jono Vaitkaus yra pristatomi be jokios analizės ir komentarų: sąlygiška vaidyba tėra priemonė, padedanti parodyti spektaklio veiksmo metu jau mirusius tėvus praeities epizoduose, o patys personažai paimti tiesiog kaip duotybės, nesiimant jokio režisūrinio aiškinimo, nekeliant klausimų, kas jie yra ir kodėl. Tėvų atliekamas „eksperimentas“ (kankinti vieną vaiką tam, kad kitas taptų talentingu rašytoju) spektaklyje yra toks pat nepaaiškinamas išsišokimas, koks ir pjesėje. Tačiau, ignoruodamas šitą klausimą, atsiduri tokioje plotmėje, kur viskas, kas vyksta kaip minėto eksperimento rezultatas, yra nebe realybės, o fantasmagoriško pasaulio įvykiai, kuriems nebegali galioti nei logikos, nei psichologijos dėsniai.

Štai dėl ko, mano galva, spektaklis „neatrakina“ pagrindinių pjesės personažų: rašytojo Katurjano ir jo brolio Michalo. Vien psichologiškai sprendžiant, einant paraidžiui paskui pjesę, aktorių Sergejaus Ivanovo ir Arnoldo Jalianiausko didžiulės energijos reikalaujantys darbai spektaklyje lieka kaip tam tikros psichologinės „fakto studijos“, tačiau neatveria pačios pjesės. Pripažįstant aktoriaus Sergejaus Ivanovo energiją, jautrumą, atvirą santykį su personažu ir publika, visgi kelia klausimų vaidmens turinys: kaip gali taip sklandžiai, psichologiškai paprastai elgtis žmogus, nužudęs tėvus, rašantis kraupius apsakymus apie vaikų kankinimą ir paskutines gyvenimo sekundes panaudojantis dar vienam apsakymui sukurti. Viena vertus, manau, kad S.Ivanovo, kaip aktoriaus, prigimčiai yra svetimas Katurjano pjesės fantasmagoriškumas, kita vertus, darkart noriu pakartoti anksčiau išsakytą abejonę dėl pagrindinių personažų vaidybos žanro. Arnoldo Jalianiausko Michalas, aktoriaus detaliai vaidinamas, akcentuojant jo fizinį luošumą, taip pat stokoja vientisumo (Michalui supykus, jo luošumas kažkur dingsta, tarsi atidedamas kuriam laikui į šalį, o paskui vėl atsiranda – ir tai nėra žanrinis sprendimas, o tiesiog vaidybos netikslumas).

Spektaklio pabaiga, kur nutvieksti palaimingos šiltos šviesos abu nužudyti broliai vėl kartu, tarsi eliminuoja pjesės kraupumus, akcentuodama tai, kas įvyko, lyg nelemtus nesusipratimus, kurie po mirties nebeturi prasmės. Jie lieka tarytum kažkieno išgalvoti pasakojimai, kurie nieko nereiškia.
 
Ar taip gali būti?