Tie, kas seka kultūrinę žiniasklaidą, teatrų ir jų kritikų socialinius tinklus, pirmomis spalio dienomis turėjo pastebėti džiaugsmo proveržį. Pirmąjį mėnesio savaitgalį Nacionaliniame Kauno dramos teatre įvyko pasaulinio garso žvaigždės, amerikiečių režisieriaus Roberto Wilsono spektaklio „Dorianas“ premjera.
Tai trečias menininko darbas mūsų šalyje. Pirmuosius du matėme Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre - 2007-aisiais čia pastatyta „Pasija pagal Joną“, o 2018-aisiais pamatėme iki šiol repertuare esančią operą „Turandot“.
Kiekvienas Wilsono pastatymas Lietuvoje yra didelė šventė. O didelės šventės daug kainuoja. Tad lengvai nukrypdama į kultūros finansavimo klausimą, norėčiau skaitytojams priminti, kad pasaulinio garso užsienio menininkų kūryba Lietuvos teatrų repertuaruose kol kas nepretenduoja tapti tendencija. Ypač tokių kaip Wilsonas, kurių kūrybiniai procesai integruoja jų pačių pagalbinius darbuotojus (pavyzdžiui, režisierių-statytoją), aukštus ir bekompromisius reikalavimus scenos technologijoms ir aukščiausios kokybės kostiumų ir grimo poreikį. Ne veltui viltis pakviesti režisierių į Lietuvą iki šiol išpuoselėjo ir įgyvendino tik gausiausiai finansuojamas šalies teatras ir nacionalinis teatras, sugebėjęs prasmingai įdarbinti Europos Sąjungos Kauno kultūrai skirtus pinigus („Dorianas“ yra KEKS 2022 programos dalis).
Wilsono „Doriano“ premjera įvyko ne Kaune, o Diuseldorfe - šių metų birželio 9 dieną spektaklis parodytas „Düsseldorfer Schauspielhaus“. Atsiliepimai žiniasklaidoje, žinoma, palankūs, tik apie režisūrą juose kalbėta nedaug. Ryškiau išskirta vienintelio spektaklio aktoriaus ir muzikos autoriaus Christiano Friedelio, grojančio grupėje „Woods of Birnam“, kūryba. Tai yra vienas įdomesnių spektaklio kūrybinio proceso Vokietijoje ir Lietuvoje skirtumų - Diuseldorfe aktorius buvo visumos bendraautoris, o Kaune aktoriai pirmiausia buvo atlikėjai to, kas sukurta anksčiau. Pastarasis sakinys neturėtų būti suprastas kaip pastatymo Kaune nuvertinimas, nes dirbę su Wilsonu puikiai žino režisieriaus reiklumą ir preciziškumą. Jo spektakliuose atlikėjai vykdo sunkias, kartais netgi smulkmeniškas užduotis. Dažnam kūrybą apsunkina ir asmeniškai jam nauja teatro stilistika. Dar vienas svarbus dviejų pastatymų skirtumas - Diuseldorfe Doriano vaidmenį atliko vienas aktorius, o Kaune jis padalytas dviem - Dainiui Svobonui ir Mantui Zemleckui. Šis pokytis įrodo, kad pastatymas Kaune vis dėlto buvo ne tik surežisuoto darbo perkėlimas į naują sceną, bet ir šiemet gimusio kūrinio tąsa, tobulinimas, interpretacija.
Pirma, abu aktoriai yra panašių faktūrų - liekni, pailgų kampuotų veidų. Teatrologijos studijose buvome mokomi vengti aktorių fiziologijos aprašymų, tačiau Wilsono spektakliuose tai pažymėti svarbu: šiam režisieriui rūpi ne tik tai, ką aktoriai gali padaryti jo spektaklyje, bet ir tai, kaip jie atrodo ir ką jų kūnai savaime gali duoti statomam kūriniui. Vizualūs Svobono ir Zemlecko panašumai leidžia suvokti abiejų aktorių Dorianus kaip vieną žmogų skirtingais jo gyvenimo periodais.
Svobono Dorianas - brandus, susikaupęs ir poetiškas, jo pasaulis skleidžiasi gebėjime laviruoti kalbos priemonėmis: moduliuojant balsą, atskleidžiant plačią garso amplitudę, išlaikant turinio pripildytas arba tuščias pauzes. Tai pavargęs žmogus, kuris turi energijos, tačiau nebemato prasmės ją rodyti ir ja dalytis. O galbūt sąmoningai slepia energiją drauge su tuo, kas jame nemalonu ir nepriimtina aplinkai. Ilgas juodas paltas pastatyta apykakle ir cilindras daro jį panašų į šnipą, privalantį slėpti nuo aplinkos tikrąjį savo veidą. Tikrąjį Doriano veidą.
Zemlecko Dorianas - visiškai kitoks. Pirmą kartą į sceną jis žengia vilkėdamas tokį patį kaip Svobono kostiumą, tad kol aktorius nepradeda kalbėti, galime nesuprasti, kad mums prieš akis - kitas žmogus. Šiam Dorianui būdingas naivios ir nerūpestingos jaunystės lengvumas, atvirumas, noras būti matomam ir garbinamam.
Zemleckas personažo pasaulį grindžia veiksmu - greitais judesiais, kryptingomis pauzėmis, tvirtu kūno centro valdymu. Taip pat ir šokių žingsniais bei gebėjimu iš visą dėmesį besiglemžiančio narcizo kone akimirksniu peršokti prie sraigtelio funkcijos estetišką scenovaizdį akcentuojančioje mizanscenoje. Balsas šio personažo išraiškai taip pat svarbus - būtent Zemlecko Dorianas atlieka „Woods in Birnam“ dainas ir netikėtus kalbos viražus. Tiesa, jei klausa manęs neapgavo, pastarieji pasirodė įrašyti iš anksto. Regis, Wilsonas pats suprato, kokią sudėtingą užduotį davė aktoriui ir kaip pavojinga palikti sceną kintančios žmogaus prigimties atsakomybei.
Žiūrint „Dorianą“, susidarė įspūdis, kad Zemleckas pagaliau atrado savo aktorinei prigimčiai artimą teatrą. Nenumanau, kaip aktorius jautėsi dirbdamas, tačiau scenoje atrodė veikiantis savo stichijoje. Todėl mano akyse jo išraiška triumfavo Svobono brandos kontekste. Tiesa, tokiam įspūdžiui gali būti ir kitų priežasčių. Pavyzdžiui, tai, kad Zemleckas vaidina narcisistinę asmenybę, o tokios iš pirmo žvilgsnio visuomet patrauklesnės už kitas. Be to, personažų skirtumus galima lengvai paaiškinti „Doriano Grėjaus portrete“ Oscaro Wilde'o aprašyto herojaus dualumu: Zemleckas atlieka visuomenę žavinčio ir amžinai jauno žmogaus vaidmenį, o Svobonui teko senstantis portretas, į kurio realybę niekas nenori žiūrėti.
Tik tokia interpretacija pernelyg susiaurintų Wilsono „Doriano“ turinį, nes Darrylo Pinckney'aus tekstas, anot spektaklio aprašymo, integruoja ne tik minėto romano siužetą, bet ir neišgalvotų porų gyvenimo siužetus. Teksto autorius rėmėsi Oscaro Wilde'o ir jo mylimojo Alfredo Douglaso ir dailininko Fransis'o Bacono ir jį apiplėšti bandžiusio, o vėliau partneriu tapusio George'o Dyerio istorijomis. Deja, šia kryptimi negaliu daug kalbėti, nes nors apie tai perskaičiau išskirtinai išsamioje spektaklio programėlėje, spektaklyje istorijų neatradau - jos ištirpo poezijoje, kurios atvirumas bet kokioms interpretacijoms pranoko mano gebėjimus užčiuopti konkrečią prasmę.
Paprastesniais žodžiais tariant - nežinau, apie ką buvo šis spektaklis. Tiksliau, interpretacijų galime sugalvoti keletą, tik nė vienos jų nelaikyčiau tikslesne už kitas. Programėlėje žiūrovams pateikiama daug papildomo konteksto, kuris gali būti įdomus ir nemačiusiems spektaklio, o mačiusiems nebūtinai ką nors paaiškins. Ir nieko čia baisaus; skaitydama ar klausydama Wilsono interviu galėčiau patikėti, kad spektaklio siužeto jis nesureikšmina. Seniai pastebėta, kad jo teatras koncentruojasi į vaizdą, į malonumą akims, į galimybę sustingti grožio akimirkoje. „O grožis - tai tam tikra genialumo forma“, - cituoja Pinckney'us Wilde'ą. Beje, romane šis sakinys baigiasi taip: „iš teisybės ji net aukščiau už genialumą, nes grožio net aiškinti nereikia“.
Todėl grožio aš ir neaiškinsiu. Juolab kad iš principo „Doriane“ nebuvo nieko, ko nebuvo galima tikėtis iš Wilsono režisūros. Vadinasi, dauguma sceninės estetikos priemonių tarptautinėje žiniasklaidoje aptarinėjamos ir analizuojamos jau keletą dešimtmečių. Pati šio režisieriaus teatrą laikydama gerą produkciją gaminančia mašina, džiaugiuosi, kad kartais galime įsigyti jo spektaklių, kurie valstybinių teatrų darbuotojus verčia išskirtinai atsakingai ir pasiaukojamai žvelgti į pastatymą, aktoriams atveria artimas ir galbūt nebandytas kūrybos formas, o žiūrovams suteikia galimybę rinktis spektaklį, kuris bet kuriuo atveju išlaikys aukštą kokybės standartą. Net ir tada, kai Wilsonui išvažiavus įkvėpimas blės ir po spektaklio nebesinorės šokti iš vietos ir ploti, ko norėjosi dalyvavusiems premjeroje.
