Teiginys, kad Lietuva pirmauja pasaulyje pagal savižudybių skaičių, atrodo, jau seniai yra tapęs kertine tautinio DNR dalimi. Faktas žiaurus, bet kartu ir savaime suprantamas, gyvename su juo tarsi su drambliu kambaryje - visų aiškiai matomu ir jaučiamu dalyku, apie kurį niekas iš tiesų nenori kalbėti. Tačiau, juk savižudybė neištinka staiga, tarsi iš niekur, tai nėra žaibas, kuris galėtų nutrenkti žmogų iš giedro dangaus. Ji tik rezultatas, iki kurio priveda depresija bei kitos psichikos ligos. Tik kiek iki savižudybės atveda liga, o kiek - ją ignoruojantys?
Gruodžio 2 ir 3 dienomis, Vilniaus mažajame teatre įvyko Tado Montrimo režisuota premjera „Ein Elefant“ (pjesės autorė Dovilė Zavedskaitė). Spektaklyje besiklostanti situacija kurioziška: kelioms dienoms iki savo gimtadienio nusižudžius motinai (Rasa Jakučionytė), berniukas (Daumantas Ciunis) kartu su tėvu (Mindaugas Capas) keliauja į krematoriumą, perka urną, juodus kostiumus, parduoda savo butą. Tačiau berniukas nė nenutuokia, kad jo motinos nebėra - tėvas nežino kaip su juo kalbėtis, o atrodo, kad ir nenori. Prasmegęs savuose reikaluose, telefono ekrane, tėvas savo sūnui geba mėtyti tik nusivylimo pilnus įžeidinėjimus („tu visai durnas?“, „nebūk mergaite“) arba tingius, paviršutiniškus pateisinimus („mama ateis vėliau“, „mamai renkam vazą“, „prieš mamą puošiamės“).
Su nesibaigiančiu berniuko sutrikimu kyla ir draminė įtampa. Atrodo, lyg artėdamas suvokimo ribos link, berniukas turėtų ją pagaliau peržengti, tačiau mažo vaiko patiklumas ir nekaltumas čia kuria žiaurią, skausmingą dramą. Net mamos mirties faktui esant visiškai akivaizdžiam, berniukui nelemta juo patikėti, be tėvo ar sesers (Indrė Patkauskaitė) patvirtinimo, kurio šie nesiruošia jam suteikti. Berniukas visą spektaklį praleidžia trankydamasis į abejingumo ir tylos sienas, tyliai priimdamas nuolatines patyčias, nujausdamas, tačiau nerasdamas atsakymo į tai, kas dedasi jo staiga pakitusioje aplinkoje. „Dramblys kambaryje“ - mamos ligos ir savižudybės faktas, kurį visi renkasi ignoruoti, berniukui yra nematomas.
Veikėjų dialogai čia gana taupūs, apmąstyti, tačiau talpinantys daug informacijos ir požiūrio taškų apie depresiją, mirtį, šias temas supančius tabu. Nemažai dėmesio čia skiriama griežtos lyčių rolių skirties toksiškumui, tačiau tai daroma subtiliai, nedeklaratyviai, o paprasčiausiai parodant, kas vyksta, kai žmonės aklai remiasi inertiškai įteigtais „vyriškos“ ir „moteriškos“ elgsenos rinkiniais, o ne elementariausiu bandymu suprasti vienas kitą. Atkreipiamas dėmesys ir į įvairų žmonių santykį su psichikos ligomis - tildymą, ignoravimą, dirbtinį pozityvumą.
„Ein Elefant“ aplinka (scenografė Kristina Voytsekhovskaya) sukurta iš įvairių medžiagos atraižų, pavienių rūbų - eilėmis sukabinti ant palubėje esančių sijų, jie kuria slegiantį „žemo dangaus“ pojūtį. Atrodo, lyg seniau buvę gyvi, veikę kasdienėje buityje, šie audiniai dabar prisigėrė namų aplinką užvaldžiusios tamsos, slegiančios apatijos. Jie kuria skirtingas erdves, kambarius, balkonus, įgyja ir praranda spalvą. Scenos gale kartais atidengiamas praeities inkliuzas - gyvieji paveikslai, įgarsinami Valdos Bičkutės monologų. Jie nurodo tai, kas nutiko Berniuko mamai: su artėjančiomis Kalėdomis ir joms priklausančiais rūpesčiais bei darbais, prie mamos vis arčiau slenka didelis, medžiaginis depresijos dramblys. Ypač paveiki šio spektaklio muzika (kompozitorius Gintaras Sodeika) - erdvi, slegianti, apimanti visą salę.
Dovilės Zavedskaitės pjesė „Dramblys“ Lietuvos scenoje statoma jau antrą kartą - šių metų kovo mėnesį, Oskaro Koršunovo teatre buvo pristatyta Eglės Kižaitės premjera „Pirk dramblį“. Šie du spektakliai savitai susisiekia, vienas kitą papildo, kuria „netyčinį“ diptiką. Kižaitės sukurtame monospektaklyje berniukas yra vienas, pasakoja istoriją kaip prisiminimą, matome, kaip jį suformavo vaikystėje patirti įvykiai. O Montrimo spektaklyje regime berniuką, kuris dar nesuvokia, jog gyvena būsimos traumos kūrimosi metu, dar nespėjo suvokti ir reflektuoti savo situacijos.
„Ein Elefant“ yra spektaklis apie tai, kaip vienas berniukas, pats to nesuvokdamas ir nepastebėdamas, tampa drambliuku.
Kūrėjai vizualiai patraukliu spektakliu, pasinaudodami geru, temos svorį leidžiančiu išgyventi humoru, kelia klausimus, kurie Lietuvos visuomenei yra labai reikalingi. Ir džiugu, kad palikus salę norisi šiais klausimais susimąstyti.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
