Nuo Mefistofelio žvilgsnio lūžtantys kardai, Margaritos pasimaivymai priešais veidrodėlį (būtinai veidrodėlį!) skambant arijai su papuošalų dėžute, knygomis nukrautas Fausto rašomasis stalas, visą sceną užgriozdę bažnytiniai vargonai - tokie pačiomis tiesmukiausiomis libreto iliustracijomis pavirtę vaizdiniai aplanko pirmiausia, mėginant prisiminti Charles'io Gounod operos „Faustas" pastatymus, matytus Lietuvoje ir svetur. Viso šio tradicinio, operos muziejumi dvelkiančio anturažo „Fauste" atsisakė „Baltijos kamerinio operos teatro" kūrėjai ir režisierius Artūras Areima, pamėginę pateikti kitokią „Fausto" versiją: kitoje, operai neįprastoje erdvėje, siužetui suteikdami naujų aplinkybių, nesilaikydami kompozitoriaus nurodytų balso tipo kanonų.
Esminiu pastatymo raktu tapo kameriškumas. Visgi šiuo atveju jis labai sąlyginis, mat spektaklio premjera įvyko visai nekamerinėje „Teatro arenos" salėje, nesuteikiančioje natūralios akustikos galimybių, tad neišvengiamai reikalaujančioje specialaus įgarsinimo. Atlikėjų sudėtis kamerinė: šeši solistai, vos tuzinas muzikantų instrumentinėje grupėje („Vilnius Sinfonietta", dirigentas Vytautas Lukočius), jokio choro, jokio baleto. Smarkiai kupiūruotoje operoje nebeliko vientiso pasakojimo, tik vienas kitą keičiantys numeriai - arijos, duetai, ansambliai, kurie vertė orkestro grupę nuolat stabčioti ir, lyg į atskiras dalis suskaidytame koncerte, kiekvienos arijos imtis kaip vis kito kūrinio, paneigiant vientisą operos muzikinę plėtotę. Tokį operos fragmentiškumą, muzikinės minties šuolius tikriausiai mėginta pateisinti kita pastatymo naujove - „Fausto" veikėjus iš XVI amžiaus Vokietijos perkeliant į laikmečiui ir laiko tėkmei nepavaldžią psichiatrinės ligoninės palatą.
Čia, regis, pačiam režisieriui iškyla didžioji dilema: ar jis kuria tik kitokią, vizualiai novatoriškesnę operos versiją, ar apskritai visiškai kitą „Faustą"? Taip tarsi pačiam žiūrovui paliekama apsispręsti, ar nepaleisti „Fausto" siužeto ir tikėti Margaritos ir Fausto meilės istorija bei šėtoniškais Mefistofelio darbais, ar viską priimti kaip naują pasakojimą iš psichiatrinės ligoninės su visomis herojų-pacientų patologijomis ir iracionalumu? Bet vos tik pasiduodi antrajam variantui, staiga supranti, kad režisierius tikrai paliko pirmojo varianto galimybę ir nė trupučio neatsižada chrestomatinės romantinės istorijos. Jis netgi laikosi įsikibęs siužeto ir logiško linijinio pasakojimo (atmeta tik jungiamąsias, tačiau siužeto nekeičiančias operos grandis, kaip antai chorą - išlydintį Valentiną į karą ar švenčiantį jo sugrįžimą). Tad jeigu „Fausto" istorija išlieka kertinė, tuomet ligoninė tampa nebe istorijos dalimi, o tik jos priedu, paraleliai galimõs naujos, bet neišplėtotos istorijos užuomina. Ypač jei pamąstysime ir dar prisiminsime, kad bemaž bet kurios operos siužeto vingius galima pateisinti juos įspraudžiant į psichiatrinės ligoninės rėmus (tokios ligoninės pacientai gali įtikėti esą kas tik nori - margaritos, džuljetos, valkirijos ar rigoletai), kai tai daroma ne sintetinant, o gretinant. Nesvarbu, kad Bertos Bocullo scenografija šiuolaikiška, universali, tinkanti visiems trims operos veiksmams (balta ligoninės siena tampa vaizdo projekcijų ekranu ir fonu trims stumdomoms ligoninės lovoms), - tokių perkėlimų irgi esame matę ne sykį. Juos galima pavadinti viena didžiausių pastarųjų dešimtmečių operinės režisūros pagundų, kadaise tapusių mados dalyku, o šiandien vis labiau virstančių atgyvena.
Šiame pastatyme netikėta ir intriguoja tai, kad visus vaidmenis atlieka vien vyrai. Nepaprastai efektinga sopranino Viktoro Gerasimovo kuriama Margarita. Be galo tyras ir lakus vokalas, didžiulė solisto empatija įsigyvenant į moterišką vaidmenį jam leidžia sukurti ne groteskišką ar vulgarią, bet nepaprastai gyvybingą ir kartu subtilią, trapią - tikrą - Margaritą. Kad ir kaip keista, tačiau tikruoju pastatymo proveržiu tapo ne pirmiau nuskambančios Fausto ir Valentino arijos ar žymieji Mefistofelio kupletai apie aukso galią, bet būtent antrojo veiksmo Margaritos arija su brangenybių dėžute („Air des bijoux. Ah! Je ris de me voir"). Šioje kabaletėje Gerasimovo Margarita veikia lygiai tą patį, ką ir beveik visos kitos operinės Margaritos - džiaugiasi papuošalais, šiuo atveju dar ir batais su platformomis bei kailiniais, bet čia nematyti nė trupučio šiai arijai taip būdingo iliustratyvaus vaidybinio štampo. Galbūt toks stulbinamas efektas pasiekiamas todėl, kad Margaritos kailyje atsiduria vyras, visiškai įtikėjęs esąs Margarita ir kažkaip nenusakomai naiviai, visa širdimi atsiduodantis brangenybių dėžutės kerams.
Visam operos vyksmui - psichiatrinės ligoninės gyvenimui - vadovauja Mefistofelis, lydimas dviejų nuožmių nebylių raudonplaukių sanitarų. Mefistofelis čia toks „gydytojas", kuris pats yra iš visų didžiausias ir pavojingiausias maniakas: afišuojantis ir besimėgaujantis tuo, kad visas intrigas ir manipuliacijas kitų personažų sąmone bei jausmais laiko savo rankose. Sodraus tembro Raimundo Juzuičio bosas labai tinka Mefistofelio vaidmeniui. Bravūrišką serenadą „Vous qui faites l'endormie" solistas atskleidžia vien vokalu, taip priversdamas žiūrovą įsiklausyti (pats Mefistofelis tuo metu guli ligoninės lovoje) ir atsisakydamas tradicinio beprotiško šėlo, kuriuo žiūrovą mėginama įtikinti šėtoniškumu. Vis dėlto Juzuitis Mefistofelį kuria vienu ir beveik nekintančiu grėsmės ir galios tonu, nors bosų taip trokštamas Mefistofelis galėtų ir turėtų būti itin spalvingas.
Iš kitų ligoninės personažų išoriškai lengviausia išskirti baritono Jono Sakalausko Valentiną. Dėvintis kariškas kelnes ir vietoj kardo apsiginklavęs diržu Sakalauskas kuria ne įprastai romantizuotą, o šiuolaikinį, galbūt iš kompiuterinių žaidimų-virtualiosios realybės atkeliavusį karį: jam svarbiausi ne kariška dvasia ir kardas ar šautuvas prie šono, bet karinė parengtis ir kovinga poza.
Kiti „Fausto" personažai visoje operoje išliko pernelyg abstraktūs, todėl nevisiškai aiškūs ir jų elgesio motyvai. Kontratenoras Algirdas Bagdonavičius paprastai mecosopranų atliekamą Zybelio vaidmenį kuria tarsi neapsispręsdamas, kokia diagnozė jo personažą atvedė į psichiatrijos kliniką. Vienur Zybelis atrodo gal ir nepavojingas, bet gerokai kvaištelėjęs pacientas, kitur - peržengia ribą tarp paciento ir tiesiog klouno.
Tomo Paviliono kuriamas Senasis Faustas - potencialus savižudis, išprotėjęs nuo savo paties susikurto uždaro knygų pasaulio (tai perteikiama vaizdo projekcija, kurioje regime knygų iš Fausto bibliotekos lentynų griūtį; projekcijų autorius - Rimas Sakalauskas) ir praradęs norą gyventi, todėl nuodų taurė kaipmat pakeičiama į stebuklingą Mefistofelio intraveninę injekciją, o mėlynas kostiumas - į tramdomuosius marškinius. Nuo šios akimirkos Paviliono Fausto kontūrai dramine prasme visiškai išskysta, o Fausto ir Margaritos meilės istorija suprantama tik iš anksto žinant siužetą. Solisto kuriamas Jaunasis Faustas tarsi apsvaigintas medikamentų, jo dvasinis bei emocinis pasauliai nekinta. Darosi sunku patikėti jo jausmais Margaritai, nes net ir duetuose Margarita su Faustu išlieka labai svetimi. Operos finale Fausto-ligonio būklė pagerėja: jo knygos sugrįžta į lentynas ir, regis, Mefistofelio paskleistas apsėdimas atslūgsta. O į visą operos istoriją netikėtai galima žvelgti taip, lyg viskas būtų buvę tik Fausto haliucinacija.
* * *
Apskritai šios operos pastatymų istorijoje susiformavo dvi tradicijos. Pirmasis pavadinimas „Faustas ir Margarita" šiandien operos teatrų repertuaruose jau nefigūruoja. Dažniausiai opera vadinama tiesiog „Faustu", laikantis pirminio jos šaltinio - Johanno Wolfgango Goethe's tragedijos. Tačiau tie, kurie operos epicentre regi moterį - Margaritą, operą kartais vadina vien jos vardu. Artūro Areimos operos pavadinimas „Faustas" iš tiesų reiškia „Margarita".
