Režisierius Rolandas Atkočiūnas, Nacionalinės Kauno dramos teatro scenoje paskelbęs Jeruzalės paieškas pagal šiuolaikinio anglų dramaturgo Jezo Butterwortho to paties pavadinimo pjesę, manyčiau, sąmoningai pateikė intriguojantį ir šokiruojantį sprendimą. Šokiruojantį visų pirma „sistemos žmones", prisitaikėlius ir karjeristus, gličius „valdžiagyvius", kuriems ir skiriamas nemenkas spektaklio kritinis užtaisas.
Toks režisieriaus sprendimas sietinas ne tik su meistriškai sudėliotais akcentais ir tiksliomis mizanscenomis, ne tik su aktorių kuriamais personažais bei siužeto vingiais. Mano galva, R. Atkočiūnas, mąslus ir gilus kūrėjas, provokuoja žiūrovus pateikdamas jiems ne eilinį buitinio lygmens socialinio pobūdžio kūrinį, o dramatišką tikrovės analizę, pasiekiančią filosofinį apibendrinimą ir pripildytą biblinių užuominų bei aliuzijų.
R. Atkočiūnas tokio apibendrinimo siekia kardinaliai pakeitęs dramaturgo sumanymą. Turiu omeny ne perdirbimą ir siužeto papildymą lietuviškomis aktualijomis (ir personažai perkrikštyti lietuviškais vardais), o režisieriaus ryžtą pakylėti pjesės idėją į aukštesnį, visuotinesnį lygmenį, tad tos lietuviškos Jeruzalės - lūkesčių išsipildymo ir tikėjimo simbolio - paieškos tampa negailestingai skaudžios realybės atspindžiu. Neva tragikomiška pagrindinio herojaus Jono Strazdo (Gintaras Adomaitis) situacija - tik priedanga, išmanus šydas.
Šis klošaras, tapęs maišto prieš sistemą ir valdžiagyvius simboliu, tapęs taip susiklosčius aplinkybėms - juk sąmoningo iššūkio nė nesiruošė skelbti - parodo visišką sistemos supuvimą ir žūtbūtinį norą išlikti bet kokia kaina. Netgi elementarus stabtelėjimas, vertybių pervertinimas, žvilgsnis į save ir aplinką iš šalies sukelia sisteminių žmogėnų, miesčionių savisaugos instinktą ir savigyną. Tokie individai jiems kelia pavojų, juos būtina sunaikinti be pasigailėjimo.
Sistema puola ir naikina, nušluoja nuo žemės paviršiaus simbolinę Jeruzalę, kurioje aplink bomžuojantį ir kaifuojantį Joną Strazdą (Džonį) jau buriasi juo įtikėję jaunuoliai... Tai ir kelia didžiausią pavojų valdžiagyvių diegtai tvarkai, teisingumui ir demokratijai. Juk čia, aplink Jeruzalę, leidžiama plempti alų, kokakolą, blevyzgoti, neįžeidžiant jokių mažumų, vartyti padėrusias akis prieš TV ekranus, varvinant seiles į eilines pupytes o-blia-blia, dalyvauti balsavimuose, renkant misiutes, blūdyti masinėse šventėse, prekybos ir sporto mugėse, o svarbiausia - kolektyvizmas, tas varinėjamos bandos bendrumo jausmas... Iš tiesų - kvailinimo, visuotinio idiotizmo ugdymo sistema.
Tai ko gi daugiau reikia tokios sistemos sušukuotam ir penimam miesčioniui? Įprasto ritmo. Truputį leidžiamų nuodemėlių nakčiai. Truputį - dienai. Ei, kas čia nerimsta? Kas čia kelia erzelį? Kas nepatenkintas? Jie drįsta pašiepti mūsų pomėgius, mūsų kultūrą, skonį ir pupytes... Jie maištauja, jie nesimeldžia mūsų stabams, jie tampa eretikais... Izoliuoti tokius. Neleisti mūsų vaikų prie jų. Galų gale naikinti, naikinti, naikinti...
R. Atkočiūno spektaklio idėjinis užtaisas itin stiprus ir įtaigus. Jo atvėrimai, be abejo, skaudžiai žeidžia sistemos vergus ir sraigtelius, visus masinės pseudokultūros vartotojus ir to surogato gamintojus. Jis sugebėjo užčiuopti ir parodyti ne vien sistemos tuštybę ir pražūtingumą, bet ir individo iššūkį, kad ir nesąmoningą, šiai pragaiščiai, šiam „šėtono malūnui"...
Siekdamas filosofinių apibendrinimų R. Atkočiūnas lietuviškos Jeruzalės paieškas kaip alternatyvą išsigimusiai valdžiagyvių ir sistemos tvarkai pakylėjo į amžiną Gėrio ir Blogio dvikovą, sumaniai panaudodamas Mesijo figūrą. Spektaklyje apstu išganymo ir tikėjimo simbolikos (scenografas - Martinš Vilkarsis), jau vien Babelio bokštas - būstas, fortifikacija su taip ir neiššaunančiu pabūklu, išsigimusios sistemos ženklai: panaudoti ir išmesti baldai, dėžės, narveliai su gyvais augintiniais... Kas gi juos globoja? Kas prižiūri? Ar triukšmingose mugėse siaučiantys sistemos zombiukai ir zombiukės? Ar jų solidūs tėveliai, sistemos puoselėtojai ir ugdytojai? Ne. Prižiūri ir rūpinasi tas klajūnas - lyg ir klošaras, lyg ir bomžas, lyg ir Pranašas, o gal Mesijas?
G. Adomaitis, manau, sukūrė vieną geriausių savo vaidmenų. Įtikinamą, įtaigų, „neperspaustą" . Jo Strazdas, netikėtai atsidūręs šiame miške ir ilgam čia užkliuvęs, pamažu atsiskleidžia. Prieš akis - ne tik sudėtingas, dramatiškas likimas, bet ir apibendrinta individo kova su sistema. G. Adomačio herojus tikrai neidealus, tikrai ne visais atžvilgiais teigiamas ir pavyzdingas. Su vidine jėga, tačiau itin santūriai jis perteikia savo jausmus buvusiai žmonai Mildai (Inesa Paliulytė), mažajam sūneliui. Visai kitoks Strazdas scenose su jį supančiu jaunimėliu arba su Profesoriumi (Kęstutis Povilaitis). Grėsmingos intonacijos daug ryškesnės susidūrimuose su Nojumi (Ričardas Vitkaitis), o bandydamas pateisinti Šarūno (Henrikas Savickis) elgesį (dar viena sistemos auka, klusniai sugrįžtanti į jos glėbį) tampa akivaizdžiu jo ir panašių žmogynų antagonistu.
Plepys ir pasakorius, nebūtų istorijų meistras, įvairių silpnybių ir fobijų kupinas žmogus, susipainiojęs savo jausmuose ir pajutęs nenugalimą potraukį, vieną gražią dieną nusprendęs dingti iš jį naikinančios sistemos (negalėjimas pritapti akivaizdus), jau vien tuo žingsniu tampa pavojingas... Dvi panelės - Liuda L. ir Giedrė G. (Liucija Rukšnaitytė ir Milė Šablauskaitė) spektaklyje tampa savivaldinės sistemos simboliais - sraigteliais-vykdytojais, be jokių pamąstymų ir nuolaidų realizuojančiais aukštesnės valdžios sprendimus. O tie sprendimai aiškūs ir besąlygiški - tokį be leidimo ir patvirtinto detaliojo plano gyvenantį neaiškų subjektą nedelsiant iškeldinti...
Iš kur iškeldinti? Ar tikrai iš atrastos Jeruzalės? Ar tik iš iliuzinio lopinėlio miške, nutolusio nuo sistemos tvarkos ir tuštybių mugių triukšmo? Ar tos Jeruzalės paieškos tikrai nuoširdžios, ar visa ši mūsų herojų istorija nebuvo paprastas bėgimas nuo užgriuvusių problemų - lengviausias kelias jas sprendžiant?
Minėjau R. Atkočiūno pakeistą dramaturgo idėją. Iš tiesų jis tai ir pabrėžia - akcentuojama, kad spektaklis - pagal J. Butterwortho pjesę. „Jeruzalė", pasak anglų kritikų, „šiuolaikinio gyvenimo žaliame bei mielame krašte (Anglijoje) vizija". Kauniečių spektaklyje nelieka „žalio ir mielo krašto Anglijos". Jau atkreipiau dėmesį, kad sulietuvinti ne tik personažų vardai.
Tačiau, svarbiausia, R. Atkočiūnas atsisakė būtent tikrojo„Jeruzalės" konteksto, kuriuo pagrįsta J. Butterwortho pjesė. Tas kontekstas ir esmė - anglų poeto ir dailininko W. Blake'o (1757-1827) garsusis eilėraštis „Jeruzalė", pagal kurį sukurta giesmė tapo neoficialiu Didžiosios Britanijos himnu. Būtent jame ir yra šie žodžiai: „Ir ar Dieviškoji prigimtis / apšvietė nuo mūsų kalnų debesis? / Ir ar buvo pastatyta čia Jeruzalė / Tarp šių tamsių šėtoniškų malūnų?..
„...Aš nenustosiu mąstyti / kardas neilsės mano rankoje / Kol nepastatysime Jeruzalės / ŽALIAME IR MIELAME ANGLIJOS KRAŠTE" (vertė Sigutė Kanapickaitė).
Taigi savo pjesėje dramaturgas pateikė ne paprastą, o šiuolaikinės, „šėtoniškų malūnų" malamos, Jeruzalę praradusios Anglijos viziją. Pateikė groteskišką neoficialaus himno parodiją, atskleisdamas nūdienos civilizacijos pragaištį ir individo pasmerktumą.
R. Atkočiūnas, atsisakęs angliškų aktualijų, perkėlęs situaciją į lietuvišką dirvą, manau, tik laimėjo - taip priartino personažus prie mūsų patirties, atskleidė ne tik mūsų skaudulius, bet ir pasiekė daug gelmiškesnį ir universalesnį apibendrinimą. Žinoma, buvo galima ypač skaudžiai gnybti mūsiškiam konformizmui ir sisteminiam kvailinimui panaudojant kad ir Maironio „Lietuva brangi" melodiją, tačiau režisierius nusprendė spektaklį pakylėti į dar aukštesnį lygį ir pasitelkė G. Bizet „Maldą" iš operos „Perlų žvejai". Ši malda nuskamba kaip atsvara pigiam šou ir mugių bruzdesiui, nuskamba kaip herojaus dvasios siekis pakilti ir išsivaduoti iš nykios realybės. Deja. Dramatiškas finalas, kai galingi sistemos technikos prožektoriai nutvieskia visą salę ir artėjantis variklių riaumojimas užgula ausis, priverčia pagalvoti, kad jokios Jeruzalės neįmanoma sukurti dirbtinai, be gilaus vidinio poreikio ir dvasios pagavos.
Toji dvasios pagava itin vykusiai atsiskleisdavo G. Adomaičio monologuose, vos ne biblinis jo bylojimas ryškus ir scenose su jaunimėliu. Visi jaunieji įsimenantys, individualizuoti, tikslių ir aiškių charakteristikų, kiekvienas su savo istorija, nelaimėmis, džiaugsmais ir skaudžia vienatve. Ypač svarbus akcentas - jie visa apimančios sistemos aukos, atsidūrę užribyje tik dėl pernelyg uolaus minios stabukų mėgdžiojimo ir noro panėšėti į TV debilinimo šou žvaigždutes. Gal todėl visi taip ir buriasi aplink Joną Strazdą - randa pas jį ne tik kvaišalų, bet ir supratimo, atjautos... galų gale juos sieja bendrumo ir vienos lemties ženklas.
Apduję, apkvaišę, praradę viltį ir bet kokios realybės pojūtį, užsimiršimo ir problemų sprendimo ieškantys sekse ir narkotikuose, ciniški, vulgarūs ir tokie pažeidžiami...
Itin ryškus ir daugiaprasmis Sigito Šidlausko personažas, toks kiek pačiuožęs fanatas didžėjus, tapęs Jono Strazdo pasekėju, garbintoju, juo besąlygiškai tikintis. Įdomus ir Sauliaus Čiučelio herojus, ateities viltis siejantis su išvykimu į Angliją... Jaunimėlio tūsai - reakcija ir protestas, žinoma, niekam tikęs protestas, juk sistema dėl to nenukenčia ir toliau gali brukti savo surogatus bei kvailinti neišrankias mases Gangnam style pasišokčiojimais ir masinės psichozės seansais.
Lietuviška Jeruzalė išties groteskiška ir nykoka, atsidūrusi sistemos užribyje su savo pasiklydusiais herojais. Tačiau pastangos ją surasti ir suteikti tikrąją prasmę - akivaizdžios. O tai labai svarbu mūsų fucking and shoping sistemos realybėje. Tai suteikia vilties, kad mes kada nors pastatysime Jeruzalę ir „mūsų žaliame ir mielame Lietuvos krašte"...
Salve, Rolandai Atkočiūnai.
