Marina Prochorova ir Irmantas Bačelis spektaklyje „Lolita“. |
Lyčių santykių dramos, nevienaprasmiai nuotykiai, aistrų audros ir po jų išdegusios dykumos širdyse vilioja ir jaunuosius kūrėjus. Štai gruodžio 13 d. „Menų spaustuvėje“ (programa „Ateinantys“) įvyko Irmanto Bačelio šokio spektaklio „Lolita“ (pagal V.Nabokovą) premjera. Keistuolių teatro aktorius I. Bačelis pasakojo, kad jis kadaise lankė pramoginius šokius, o pastaraisiais metais pats organizuoja tango užsiėmimus. Nenuspėjami aktorių biografijų keliai! Tarkim, studijuodamas vaidybą antrame kurse, gali vaidinti Eimunto Nekrošiaus ar Gintaro Varno spektaklyje, o po kelerių metų – papildyti savo vietos teatruose neradusių aktorių gretas. Mokėjimas kūrybiškai prisitaikyti prie vaidmenų „bado“ (I.Bačelis kaži kodėl neturi naujų rimtesnių vaidmenų Keistuolių teatre), rasti, kaip save išreikšti viena ar kita meno forma, – taip pat neramių talentingųjų bruožas.
Spektaklio kūrėjas I. Bačelis – gana gudrus lošėjas. Jo komandoje nėra profesionalių artistų, tačiau visi (mano, šleivakojo, požiūriu) neblogai šoka tango, o šio šokio aistringais duetais, trio, kvartetais ir pagrįsta spektaklio dramaturgija. Svarbiausia, spektaklyje yra Lolita – Marina Prochorova, paaugliškos figūros itin emocionali vaidintoja. It besiskleidžiantis moteriškumo žiedas, Lolita iš pradžių droviai vilioja vyresnį Humbertą (I.Bačelis). Šis blaškosi tarp Lolitos ir jo nenorinčios paleisti ambicingos Šarlotės (Giedrė Matačiūnaitė). Geismų sūkuriai herojus trumpam pakelia gerokai „virš žemės“, bet jų krytis – skaudus. Po pirmosios, sakytume, delikačios patirties Lolitai tenka ir kitokia – ją bemaž išprievartauja jaunas mačio (Sergejus Jerpyliovas)... Toliau, kaip „žiauriame romanse“, eina vyrų dvikova, kuri baigiasi mirtimi... Žiedo kompozicijos principu ši istorija iš laiko perspektyvos apgaubiama Šarlotės prisiminimais.
Spektaklio privalumas tas, kad režisierius neapsimeta esąs gudresnis už žiūrovus, jis pasikliauja publikos „geismo atmintimi“, bet nesuvulgarina amžino lyčių žaidimo – vilionių. I.Bačelis dėmesingas personažams, jų santykių raidai, įvykiams. Aistrų istorija pasakojama šokiu, ir nors tokios krypties spektakliuose visuomet prisimintinas klausimas „Vardan ko šito imamės?“, „Lolita“ pasižymi gyvybine jėga, energija. (Žinoma, tobulėjimui ribų nėra – turiu galvoje ir interpretacijos reikalus, tiek režisūrinės minties, tiek vaidmenų, ir partnerystę.) O sumanios vadybos dėka spektaklis galėtų sulaukti ir komercinės sėkmės.