Prisimenate rusijos pradėto karo prieš Ukrainą pačią pradžią, kai medijos tiesiog skęste skendo atsikartojančiose antraštėse bei vienas už kitą baisesniuose vaizduose, bylojančiuose apie tik ką smarkiai sudrebintą ir čia pat, arti esančią realybę? Prisimenate, kaip buvo sunku atsirinkti, kurie vaizdai yra tikrai iš „čia ir dabar“, o kurie ištraukti iš „kažkada“ tam, kad ištroškusieji dėmesio galėtų gauti savo keletą akimirkų internetinės šlovės (o ypač populiarios buvo „tiesioginės transliacijos“ programėlėje „TikTok“, neva filmuojamos pačių karių, žengiančių į frontą)? Naujausias Artūro Areimos spektaklis „Arti“ tarytum sugrąžina tas pirmines šoko ir netikėtumo kupinas patirtis ir suteikia galimybę jas reflektuoti išlaikant saugų atstumą, jau pasistačius šiokią tokią laiko suteiktą emocinę užtvarą.
„Arti“ prasideda Monikos Poderytės skaitomu tekstu, kuris galiausiai ima skambėti kaip tolimas aidas, nors savyje turi stiprų emocinį užtaisą. Aktorė tekstą skaito sąlyginai ramiu balsu, kurį be perstojo daugina mikrofonas - it kokį „dar vieną“ medijų atneštą produktą, kuris atsikartodamas ima jaudinti vis mažiau ir mažiau, kol tampa vaiduoklišku fabrikatu. Taip žiūrovui užduodamas tonas ir tarytum kviečiama prigauti save patį, įeinantį į nejautros ir abejingumo būseną, užsidarantį savo saugiame burbule nuo tikro pasaulio negandų.
Iš tiesų toks, sakykime, hipermedijiškumas, kai teatro scenoje susijungia riksmas, dauginami garsai, plieskia akinamos šviesos, skamba kurtinanti muzika ir juda itin plastiški kūnai yra labai areimiškas bruožas, kuriuo taikomasi į visus žiūrovo pojūčius, it bandant šiam parodyti, kokį siaubingą nejautros lygį šis yra pasiekęs. „Arti“ hipermedijiškumas veikia keliasluoksniškai - ne tik kaip žiūrovo sąmonę atakuojantis reiškinys, bet ir kaip tam tikra dabartinės būties reprezentacija - internetinis nuomonių šiukšlynėlis, kuriame, žiūrėk, netyčia atrasi ir save, ir būsi prigautas savo netobulume, nors galbūt pieši visai kitokį paveikslą. Kaip kad Šarūno Datenio kuriamas personažas, atkartojantis protestą prie Vokietijos ambasados, ir vis galvojantis, kaip jam nepatogu šitaip gulėti; arba Gyčio Laskovo personažas savo monologe bandantis paaiškinti, kad vis tik labiausiai norėtų dabar užsirūkyti ir, pagaliau, „kiekgi galima apie tą karą“.
„Arti“ neturi nuoseklaus naratyvo - tai yra fragmentų koliažas, kurį jungia bendra tema (spektaklio dramaturgiją sudėliojo Kristina Marija Kulinič iš pačių aktorių parašytų tekstų bei ukrainiečių rašytojų kūrinių). Galima net sakyti, jog tai - kaleidoskopas, kadangi stengiamasi atspindėti ne tik tą vieną teisingą buvimo karo temoje modelį, o kaip tik suteikti balsą ir tiems, kurie nori atsiriboti, ir tiems, kurie temon įkritę labai giliai, ir tiems, kurie abejoja, ir tiems, kurie yra arti išprotėjimo ribos. Ir visą tą daryti ne moralizuojant, o kaip tik pastatant veidrodį, kuriame atsispindi kiek sutirštintas vaizdinys, taip lyg siekiant priminti žiūrinčiajam: mes jus suprantame, kviečiame neišprotėti. Čia matome ir dėl skleidžiamų teorijų išprotėjusią Eglės Špokaitės personažę, kuri atsisako matyti realią situaciją, ir kažkodėl kalba it koks paauglys, užaugęs „TikTokʼe“, nes vietoj paprasčiausių lietuviškų žodžių visur įterpia angliškus. Matome ir hipotetiškai sprendžiamą situaciją - ką reikėtų daryti porai, jei išprievartautai merginai gimtų orko vaikas, - kuri atrodo ir absurdiškai, ir be galo skaudžiai, nes kažkokiu būdu mergina staiga tampa „pati kalta“ ir šita situacija, regis, sužeistų vaikino vyriškumą ir ego.
Nors ir vartoju žodį „personažas“, tačiau pasakyti, jog aktoriai čia tikrai kuria personažus, būtų visiškai neteisinga - jie tarytum epizodiškai užsideda kaukes, kurios keičiasi kiekvienoje scenoje. Ir šio spektaklio struktūra neleistų kurti nuoseklių personažų - ji tiesiog pernelyg fragmentiška: kilusi iš to, ką reikia reprezentuoti laikantis ironiško atstumo. Aktoriai veikia plastiškai įsitvėrę vienas kito, o kartais besiritinėdami ant grindų, kartais nusirenginėdami, it nuogindami idėjas, kurias žiūrovui reikia perskaityti bei permąstyti.
Rėkiančią medijų estetiką spektaklyje sušvelnina ir subalansuoja pats aktorių buvimas ir jų kūnai - besiremiantys vienas į kitą, plastiški, paslankūs, lyg kalbantys apie poreikį palaikyti vienas kitą baisioje realybėje. Kartais „Arti“ įgyja šiuolaikinio šokio spektaklio prieskonių (nors tai neturėtų stebinti, žinant, kad Areima savo spektakliuose mėgsta jungti dalykus, kurie, atrodo, tarsi nedera vienas su kitu, - labai postmodernistiškas bruožas; spektaklio choreografas - Marius Pinigis), kai atrodo, lyg kai kurie judesiai, partnerių kilnojimai pasiūlo aliuzijas į Pinos Bausch estetiką.
Pasaulis „Arti“ tarytum tampa savo paties parodija, kurioje telpa beprotybė, skausmas ir absurdas. Ir, kad ir kaip iš pažiūros eklektiškai atrodo hipermedijuota Artūro Areimos praktikuojama estetika, tačiau čia ji labai tinka ir nėra tokia rėksminga, kaip galėtume įsivaizduoti. Kadangi ji primena: visas siaubas yra arti. Dar ne čia, bet sulaužyti esame jau dabar.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
