Japonų choreografo Ryu Suzuki „Esybėje“ atrodo, kad tai, kas įvardijama pavadinimu, pasimeta pertekliuje – spektaklyje lyg pinama kontekstų pynė.
Vos porą valandų trunkanti roko opera man pasirodė netgi per trumpa, vietomis buvo justi, kad siužetas vyksta per greitai, fragmentiškai, su vis didesniu kontrastu rodant jaunimo ir okupuotos realybės paveikslus.
Šis spektaklis neturi ryškaus politinio atspalvio, nes jame atvaizduojami politiniai įvykiai tampa tik priemone aštuntojo dešimtmečio atmosferai atskleisti.
Vietoj nuoseklaus pasakojimo publikai siūloma tai pasinerti į istorinio įvykio „inscenizaciją“, tai atsitraukti nuo jo, o kitais atvejais pasiklausyti kontekstą faktais užpildančio monologo.
Nors spektaklis įgauna ištobulintą estetišką pavidalą, nebeturi gyvo dinamiško veiksmo, nebelieka akcentų, artikuliuotų, aiškių svarbos taškų, viskas susivienodina ir praeina nereikalaujant iš žiūrovo emocinio įsitraukimo.
„Esybėje“ Ryu Suzuki mėgina išgalvotą vaiduoklių, šmėklų pasaulį, tokį įprastą Japonijoje, perkelti, susieti, sutapatinti su šių dienų mūsų virtualiaisiais vaidmenimis, kaip pats sako, avatarais.
Gali mėgautis maistu ir gėrimais, stebėti spektaklį iš neįprastos pozicijos. Vis tik, atsisėsdamas ten, viso spektaklio metu turi atlaikyti salės žiūrovų žvilgsnius.
„Titas“ tiesiog stebisi ir juokiasi iš sutirštinto šekspyriškojo žiaurumo ir per daug neieško šiuolaikinių analogijų. <…> Žinoma, toks neskausmingai žaismingas teatras turi ir, matyt, turės savo publiką.
„Kaip jums patinka“ ir pateikiamas taip, kaip tik jums norisi. Norite meilės – jos bus įvairiausių formų, net erotikos ir pavydo scenų. Norite rimtesnių temų – imkite truputį ir to, tik ne per daug.
