Kauno miesto kamerinis teatras šį sezoną užbaigė režisieriaus Agniaus Jankevičiaus spektaklio „Auksinis drakonas“ (spektaklio prodiuseris - teatras „Mens publica“, koprodiuseriai - VDU teatras ir Kauno miesto kamerinis teatras) premjera. „Už lango tai, kas tikra, už lango tai, kas mano“, skanduoja aktoriai kuriamos tragiškai komiškos, mįslingos ir tuo pačiu absurdiškos, groteskiškos istorijos pradžioje. Aktoriai Goda Piktytė, Saulius Čiučelis, Aleksandras Kleinas, Mindaugas Gargasas ir Karolina Jablonskytė kuria kinų greitojo maisto restorano meniu; beje, tai iliustruoja ir vietoje įprasto lankstinuko teatro fojė aptiktas „Auksinio drakono“ meniu su penkiolika patiekalų - personažų. Spektaklis „Auksinis drakonas“ - tai vokiečių dramaturgo Rolando Schimmelpfennigo pjesės pastatymas: naratyvas nelinijinis ir fragmentiškas, jame susipina kelios siužetinės gijos. Pasakojimas įvairuoja tarp skirtingų personažų ir jų patirčių, dažnai nutrindamas ribas tarp tikrovės ir fikcijos.
Reflektuojamos migracijos, išnaudojimo, kultūrinės tapatybės ir žmogaus troškimo užmegzti ryšį bei pasiekti supratimą temos. Besikeičiantys spektaklio personažai gyvena aiškiai apibrėžtoje erdvėje - daugiabutyje, kurio pirmame aukšte veikia kinų restoranas. Juos vienija erdvė, maistas, kitų gyvenimo stebėjimas ir analizavimas bei žinia apie nelegalių migrantų - brolio ir sesers - mirtį. Čia dažnai nuskamba frazė „Duonos ir žaidimų!“, - atkeliavusi iš senovės Romos, - siejasi ir su neseniai režisieriaus statytu spektakliu „Kaligula“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2021), ir konstatuoja mūsų visuomenėje įsigalėjusį hedonistišką gyvenimo būdą, kuriame vietos kito supratimui randasi tik pačiam susidūrus su priešiška reakcija.
Galima sakyti, kad visą pasakojimą jungianti grandis - tai personažas Mažasis kinas, kuriam buvo išrautas dantis. Žinoma, šalia šios istorijos plėtojamos ir kitos: stiuardesės pasakojimas, poros šeimyninė drama, vyro dryžuotais marškiniais savigaila, ne itin kalbaus seno vyro istorija ir t. t. Visos šios istorijos, jų personažai persipina vieni su kitais. Pasakojimai netiesiogiai kelia klausimus apie šiuolaikinėje visuomenėje egzistuojančią tarpusavio priklausomybę ir nelygybę, žiūrovas provokuojamas mąstyti plačiau apie žmogų, taip pat ir save globalizuotame pasaulyje.
Scenovaizdyje rekvizito nedaug: sienos aiškiai įrėmina veiksmo vietą, blizgučiais padabinti įėjimai, o iš šešių reprodukcijų stebi vieno ikoniškiausių ir tuo pačiu paslaptingiausio Vakarų kultūros kūrinio - „Monos Lizos“ - žvilgsniai. Dar - senas laikrodis bei žiūronai, skirti geriau įžiūrėti svetimus biografijos vingius, nes kam gi analizuoti savo gyvenimą, geriau detektyviškai sekti, apkalbėti, vertinti kitą. Už spektaklyje skambančią muziką atsakingas visų skanių garsų meistras Simonas Gilys. Muzikinėmis priemonėmis kuriamas istorijos cikliškumo motyvas, pasakojimas pradedamas ir baigiamas tomis pačiomis visų aktorių išdainuojamomis, suskanduojamomis frazėmis, nusakančiomis jų būseną. Spektaklyje kuriamą pasakojimą palydi ir gerai žinomų dainų motyvai: nuo grupės „a-ha“ dainos „Take on Me“ iki Nico „Nibelungen“. Tiesa, spektaklis turi tarsi dvigubą pabaigą, nes, kaip pastaruoju metu tampa jau įprasta, finale dar primenama, kad tai buvo tik vaidinimas. Išėjus scenos kolegoms, pabaigoje dar išgirstame aktorės Piktytės monologą apie norą gyvenimą pradėti atvirkščiai - nuo mirties, kasdien patiriant vis geresnius įvykius.
Galima sutikti su režisieriumi, kuris pristatydamas premjerą akcentavo, kad tai yra aktorinis spektaklis - išties pasakojimo struktūra, forma suteikia galimybes atverti ir pademonstruoti aktorinių įrankių arsenalą. Aktoriai čia kuria ir atlieka po kelis skirtingus vaidmenis. Kartais perėjimą iš vieno į kitą skiria gana aiškiai apibrėžta situacija - pasakojimas, kitais atvejais viskas vyksta čia ir dabar, pavyzdžiui, aktorės Piktytės kuriamas dialogas tarp skirtingų jos įkūnijamų personažų. Šaržuotą tiesmukos Tibetietės įvaizdį keičia skirtingas kultūras „pažįstančios“ veikėjos paveikslas. Aktorė išties efektingai perteikia Stiuardesės istoriją, kurios pagrindinis įvykis - tai sriubos dubenėlyje rastas žmogaus dantis, kuris čia pateikiamas ne kaip koks šlykštus inkliuzas, bet kiek netikėtai fetišizuojamas kaip pagrindinis istorijos veikėjas. Aktoriui Čiučeliui tenka pabūti ir tuo dantimi, ir dantį praradusiu kinu, ir nuoskaudas dėl prarastos mylimosios nepažįstamajam reiškiančiu girtu vyriškiu dryžuotais marškiniais. Jo ilgi monologai prikausto žiūrovų dėmesį, o režisieriaus įtrauktas Vytauto Mačernio eilėraštis „Gal dar pameni“ čia girto veikėjo lūpomis suskamba komiškai sentimentaliai, bet gana organiškai. Į šeimyninių santykių dramą įtraukia ir Mindaugas Gargasas, formuodamas apgauto, sutrikusio ir kiek isteriško veikėjo portretą. Šie aktoriai itin energingai dorojasi su personažų iššūkiais, ko galbūt būtų galima pasigesti stebint kitus. Jablonskytės ir Kleino atliekami vaidmenys, jų kaita atrodo kiek stagnatiška. Žinoma, ne visų personažų paveikslai yra tokie ekspresyvūs ir dinamiški. Kleino situaciją galima paaiškinti vieno iš jo veikėjų būsena - nekalbiu stebėjimu ir aplinkos analizavimu. Ansambliškumo aspektu bendrai aktorių kuriamos mizanscenos yra įtaigios, efektingos, sudėlioja istorijų akcentus.
Schimmelpfennigas šiandienos žiūrovui aktualus dėl kelių priežasčių; pirma dėl to, kad jo pjesėse gvildenamos aktualios socialinės, politinės ir kultūrinės problemos, kurios gajos mūsų pasaulyje. Globalizacija, migracija, tapatybė, galios dinamika yra svarbūs klausimai ir temos jo kūrybai. Be to, šio dramaturgo tekstai dažnai pasižymi intertekstualumu ir daugiasluoksnėmis prasmėmis. Nepaisant specifinių kontekstų, dažnai autorius paliečia universalias meilės, praradimo, tapatybės ir žmogaus būsenų temas. Schimmelpfennigas pjeses rašo teatrui, įvertindamas jo specifiką, kaitą - tai galbūt dar viena priežastis, kodėl jo dramaturgija yra gana populiari ir statoma daugelyje šalių; Lietuvos teatro scena - ne išimtis. Dramaturgo kūrybą inscenizavo režisieriai Cezaris Graužinis, Rolandas Atkočiūnas, Giedrė Kriaučiūnaitė, Artūras Areima, o Agnius Jankevičius ėmėsi jau ketvirtos Schimmelpfennigo pjesės. Kalbėdamas apie dramaturgo kūrybą Jankevičius teigė: „Schimmelpfennigą laikyčiau literatūriniu didžėjumi - jis miksuoja paveldą su šiuolaikine teatro kalba, taip sukurdamas naują kūrinį. Tuo man šis dramaturgas ir patinka, nes klube, kuriame jis groja - būna smagu.“ Kartu su Sakalu Uždaviniu, 2004 m. „Menų spaustuvėje“ jis pastatė pjesę „Moteris prieš“ - istoriją apie blogiausias įmanomas pavydo ir prisirišimo prie praeities pasekmes. 2021-aisias, Juozo Miltinio dramos teatre Jankevičius pastatė šio dramaturgo „Idomenėją“. Kaip pastebi rašytojas, šios pjesės vertėjas į anglų kalbą Davidas Tushinghamas, tai yra pabaisų, mitų ir netikėto, stulbinančio humoro kaleidoskopas, kuriame pasakojama apie tautų karo pabaigą ir proto bei prietarų karo pradžią. Praėjusiais metais režisierius statė pjesę „Čia ir dabar“ (Keistuolių teatras), reflektuojančią kruopščiai suplanuoto įvykio nenuspėjamumą, kurio istorijos epicentre atsiduria šventė - vestuvės.
„Auksinis drakonas“ papildo režisieriaus Agniaus Jankevičiaus kūrybinę biografiją dar vienu socialiai reflektyviu pastatymu: pjesė iš stalčiaus ištraukta laiku, Lietuvoje suaktyvėjęs migracijos reiškinys, kito priėmimo klausimai. Tačiau, nors ir sutinku su mintimi, kad teatras neprivalo kažko teigti, nurodyti, bet turi besti pirštu į problemas, kelti klausimus, šiame spektaklyje kai ko vis dėlto pasigendu. Nebe pirmą kartą aktualizuojant panašią temą pastebiu susitelkimą rodyti stereotipus, sutirštintai vaizduoti tragikomiškus personažus, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo patrauklūs, įdomūs, tačiau vėliau jiems ima stigti gelmės, galbūt savotiškos „tarpinės būsenos“, pasigendu tų charakteringų ir kartu dinamiškų personažų, kuriuos kasdien matome mūsų visuomenėje.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
