Gyvenimas su telefono skambučių adatomis

Žmona (Neringa Varnelytė) ir Kažkas (Rolandas Kazlas)

„Kas mane pažįsta iš kritikų? Atrodo, niekas. Kas myli? Taip pat niekas. Tik kai kurie skaitytojai myli, net jei ir nepažįsta. Kas jie tokie? Arba ligoniai, arba savižudžiai, arba priartėję prie mirties slenksčio, arba bepročiai. Žmonės, kurie yra sykiu ir genialūs, ir niekam tikę, kurie įkūnija gyvenimą ir mirtį, sveikatą ir ligą, jie tokie patys mišrūnai kaip ir aš... Bet kuriuo atveju vientisas žmogus nekenčia manęs, kaip rašytojo, ir bijo galbūt todėl, kad žino, jog aš neapkenčiu jo vientisumo ir baimės“, – štai taip tiksliai, negailestingai sau ir kartu su būdingu patosu rusų rašytojas Leonidas Andrejevas (1871–1919) kalbėjo apie savo nelengvai apibūdinamą kūrybą ir jos skaitytojus. Turint omeny, kad pastarųjų buvo tikrai daug (vos pradėjęs publikuoti kūrybą, jaunas literatas galėjo pamatyti savo atvaizdą ant atvirukų!), jis ir truputį koketuoja, ir tiksliai diagnozuoja to meto visuomenės karščiuojantį, kupiną prieštaravimų ir minėto nevientisumo būvį. Išties, jei tokie rašytojai tampa populiarūs, garbinami, cituojami, jeigu jų kūryba vis pakartotinai leidžiama, ji malšina ir kartu audrina. O kas nutinka žmonėms ir jų dvasiniam meniu po šimto metų?

Režisieriaus Igno Jonyno spektaklis pagal L. Andrejevo pjesę „Žmogaus gyvenimas“ (1907) galėtų tapti mūsų susitikimu su tragiško, mistinio ir ekstaziško atspalvio XX a. pradžios Rusijos epochos sidabru, kuris, tarkime, nepakito nuo to laiko arba vėl „užgimė“ šiandien. Susitikimu su ta savo dabartimi, kuri anuometinį tikėjimą ar pesimizmą parodo buvus neįtikėtinai naivų. Su ta dabartimi, kuri, lyginama su tuometiniu tikėjimu ir didingu tragizmu, atrodo pigi, plastmasinė, kaip Kažko, pilkai dėvinčio, raudonas kibirėlis ir šepetys (Rolandas Kazlas), kuriuo jis švarina sceną.

Turint omeny dar nenusistovėjusią spektaklio formą, trūkinėjantį ritmą, kartais įvairiausių skersvėjų kiaurai perpučiamą atmosferą ir pametamą prasmės giją (manau, kad ją pamesdavo ne tik žiūrovai, bet ir spektaklio kūrėjai), jau dabar matyti, kokie 2006-ieji ryškėja padūmavusiame 1907-ųjų veidrodyje.

Perskaitęs tekstą, nustembi, kokį didžiulį kupiūravimo, montažo, interpretavimo ir perkūrimo darbą nuveikė režisierius, ir kyla klausimas, kam Ignui Jonynui reikėjo būtent šitos pjesės, būtent šio autoriaus? Bent kiek išsamesnis sumanyto spektaklio vaizdas ryškėja, tik gretinant jį su pjese, – aiškėja tas pagrindas, kuriuo remiama interpretacija (savaime, nematant pagrindo, daugelis interpretacijos scenų atrodo tai smagios, tai nelabai, tai įdomios, išradingos, drąsios, tai nuobodžios ir neaiškios). Šiek tiek keista, galvojant apie galiojantį pas mus absoliučios savaiminės teatrinio spektaklio teksto vertybės principą. Tuo tarpu čia, man atrodo, svarbiausias yra literatūrinio ir teatrinio teksto, įvairių istorinių ir meninių epochų, skirtingų nuorodų ir asociacijų santykis.

L.Andrejevas simbolistinės, ekspresionistinės ekstazės ir užgimstančio egzistencializmo kalba byloja apie tragišką Žmogaus būtį, apie jo pakilimus ir nuosmukius, apie iliuzinius džiaugsmus ir natūralistinį sielvartą, kurį stebi abejingas Kažkas, pilkai dėvintis, rankoje laikantis tirpstančią talentingo, bet bejėgio prieš lemtį Žmogaus gyvenimo žvakę. Dar čia yra bukaveidė, bukažodė ir bukamintė aplinka, kurios figūros grupuojasi į simbolinius chorus-paveikslus, bei prerafaelitiška meilė su gėlėmis plaukuose ir liguistai persišviečiamais pavidalais.

Kone vydūniškai aidinti pjesės intonacija spektaklyje virto piktoka ironija ir apsisprendimu nieko neryškinti, neaiškinti, nei žiūrovams, nei aktoriams gyvenimo nelengvinti. Žaidžiama tuo, kad visi prasmių ir formų „ūkai“ galėjo ateiti iš Andrejevo epochos. Manau, kad jie – mūsų, vietiniai, rodantys, kaip teatrai įsivaizduoja publikos lūkesčius, kaip jiems pataikauja, liudijantys, kad kūrybinės rizikos iš režisierių ir aktorių šiukštu niekas nebesitiki.

Žmogus (Andrius Bialobžeskis) ir jo Žmona. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Ir štai – turėkite, sukite galvas, stebėkitės, piktinkitės, o mes paleidžiam į sceną keisčiausias būtybes. Kažkodėl atsiranda uniformuotas dėdė su dūda (Saulius Sipaitis), dvi senutės fėjos-raganos (kurių viena – šiuo žaidimu patenkintas Rimgaudas Karvelis, o kita – Irena Tamošiūnaitė), Gydytojas (Aleksas Kazanavičius) kažkodėl dar spektaklio pradžioje taip nusikalsta, kad vienomis apatinėmis kelnėmis pasodinamas ant suolelio (ar atsarginių žaidėjų, ar vėlių, turbūt nesvarbu), yra dar „giminių, artimųjų, draugų, priešų“ grupelė, šluojanti sceną ilgų suknelių padurkais ir sveikinanti Žmogų (Andrius Bialobžeskis) ir jo Žmoną (Neringa Varnelytė) visokiomis progomis. Vienas šio cirkelio klounas – kažkodėl italas, plūstantis itališkomis frazėmis (Tomas Kizelis), kitas (Nerijus Gadliauskas) skaito pjesės prologą vos ne Jogailos Morkūno intonacijomis. Karaliauja čia du valdovai – Rolando Kazlo Kažkas, šios marionečių dėžutės Karabasas, mokantis statistams atlyginimus už suvaidintus vaidmenis, pamėklių viešbutuko konsjeržas, nuolat valantis „gyvenimo sceną“, Dievas su šluota, primenantis ir ekspresionistinių filmų Likimo valdovus, ir „Briuso visagalio“ juodaodį dievulį baltu darbininko kombinezonu. Jis žino, kaip valyti juodo audinio dėmes, jis paruošia sceną „gyvenimui“ ir ją paskui sutvarko. O siaube, kaip viskas tiesmukai simboliška, pasakytų kas nors, neįsitraukęs į žaidimą be taisyklių. Antroji scenos valdovė – milžiniška Mergaitė (Ingrida Daunoravičiūtė) rožine suknele ir kaspinėliais, kuriai vos pasirodžius griūva erdviniai ir prasminiai masteliai, užgimsta toks stiprus sapniškas keistumas, kurio galėtų būti daugiau visame spektaklyje.

Pasirodė, kad parodijuojamas čia ne pats tekstas, o tai, ką su juo būtų galėjęs nuveikti postmodernus teatras (jei toks būtų buvęs Lietuvoje). Niuksai postmodernizmui – prašmatnus krištolinis neoninis sietynas, minėta raudona plastmasė (scenografė Marta Vosyliūtė), sveikinimų koncertų intonacijos giminaičių minios „kalbose“, nevientisumas, intonacijų lūžiai ir taip toliau.

Ką būtų įdomu vis dėlto išsiaiškinti: kas yra tas (tie), kuris (kurie) parodijuoja, koks jis ir kodėl? Ir – kas skambina tais ausį veriančiais, erzinančiais telefonais?