 |
| Larisa Kalpokaitė - Sapfo. Nuotrauka iš spektaklio archyvo |
Rašytojo Juozo Marcinkevičiaus scenarijus „Poezija ir meilė Lesbo saloje“ sumontuotas iš Sapfo poezijos bei išlikusių įvairių autorių komentarų. Kur ne kur įterpiami paties J. Marcinkevičiaus stilizuoti „papoetizavimai“. Tačiau keista: visas spektaklis atrodo sukurtas vien iš eilių – ir tai ne tiek J. Marcinkevičiaus, kiek pačios Larisos Kalpokaitės nuopelnas. Ir režisieriaus R. Morkūno, padėjusio išspausti visus vertinguosius teksto syvus.
Žiedinės kompozicijos spektaklis prasideda emociniu fortissimo, o baigiasi santūriomis ir kupinomis gėlos intonacijomis: pamilusi dukters Kleidės sužadėtinį Faoną, Sapfo rengiasi šokti nuo Leokadės uolos. Kopdama į šią uolą, ji prisimena svarbiausius savo gyvenimo įvykius ir patyrimus – visi jie nutvilkyti meilės ir geismo. Meilės apeigų metu Afroditės šventykloje sutiktas pirmasis „aistros pranašas“, vyro Kreoklo padovanota dukrelė Kleidė, nuostabioji hetera Rodopidė, dailioji „Mūzų namų“ auklėtinė Atidė ir pagaliau jaunasis Faonas, dukters sužadėtinis, primenąs pirmąją Sapfo meilę,– tai vis įvairūs meilės ir aistros, kone dieviško grožio pavidalai. Nors spektaklyje dominuoja intymi lyrinė intonacija, čia yra ir epinių detalių, atveriančių turtingą Elados buities kultūrą ir papročius. Spektaklio dramaturgiją suponuoja aktorės L. Kalpokaitės gebėjimas daugiausia vien balsu perteikti lyrinės herojės išgyvenimus ar kurti Sapfo aplinkos vaizdus. O individualų spektaklio skambesį lemia pačios poezijos interpretacija, besiremianti įvairialypėmis L. Kalpokaitės, kaip skaitovės, galimybėmis. Paveikiausia aktorė tada, kai, suvaržiusi gestų kalbą, maksimaliai sutelkia dėmesį į intonacijų partitūrą, galingo balso moduliacijas. Galbūt tai paradoksalu, nes vis dėlto „Meilė ir poezija Lesbo saloje“ pretenduoja – ir ne be pagrindo – vadintis spektakliu, o ne poezijos vakaru, tačiau, subtiliam fleitisto Andriaus Radziukyno akompanimentui sukuriant harmoningą skaitymo ar rečitavimo ir muzikos dermę (beje, pats helenizmo laikais atsiradęs terminas „lyrika“ reiškia poeziją, kuri buvo dainuojama ar deklamuojama pritariant lyra ar fleita), visokie plastiniai komentarai atrodo nereikalingi. Tiesa, scenos erdvė imponuoja saikingumu ir švara, keletas scenoje esančių daiktų – molinė amforą primenanti vaza, skardinis vandens sklidinas dubuo su padarytu iš skiedros ir lapo laiveliu, medinė ašutinėmis virvėmis perrišta kėdutė ir degančių žvakelių su pastatytu prie kiekvienos veidrodėliu ratas – sukuria asociatyvią ir emociškai paveikią erdvę, kurią aktorė neblogai jaučia. Tik kai kada netikslingos ir nesuprantamos atrodo režisieriaus ir aktorės pastangos tekstą būtinai iliustruoti kokiais nors veiksmais (metalinių lėkštučių plovimas, tikriausiai turinti ką nors reikšti žalsva veido kaukė). Juo labiau visokie ryškesni „dramatiniai“ gestai ar choreografiniai elementai silpnina įtaigią intonacinę muzikinę raišką, suteikia nereikalingo buitiškumo. Mano manymu, nelabai vykęs, buitiškas, beformis, nors ir siekiant stilizuoti graikišką apdarą, aktorės kostiumas – ilga berankovė tunika.
Šis valandos trukmės spektaklis praeitą sekmadienį buvo suvaidintas naujojoje, itin estetiškoje Mažojo teatro scenoje, kuri traukte traukė koncertinio atlikimo link. „Pirmykštės aistros“ tarsi prieš pačios aktorės valią teatrališkėjo, o patogiose kėdėse įsitaisę ir tamsoje pasislėpę žiūrovai vargu ar galėjo pasijusti užburti gaivališkojo Pano šėlsmo (nors šviesos meistrų darbas daug prisidėjo kuriant atmosferą). O keistos jėgos turinti net ir hipotetiškai atkurta Sapfo poezija, Larisos Kalpokaitės aktorinės galios ir muzikinis akompanimentas, tikiu, gali įtraukti publiką į kone magišką, ritualo energija pulsuojantį teatrinį vyksmą. Ir jam tikriausiai tinkamesnė „nepatogi“ Menų spaustuvės erdvė, kur spektaklis ir gimė.
