„Iš kūno ir kraujo“ stingsta ne tik Kaino nužudyto brolio Abelio kūnas, bet ir kiekvienas veikėjų ištartas žodis.
Sukurtas audiopeizažas – nors tankus ir daugiabriaunis, tačiau atsargus tarytum kvėpavimas; vedantis į jutimiškumą, atitraukiantis nuo prasmės lauko, duodantis irgi paprasčiausiai kvėpuoti.
Darnstädto spektaklyje Mindaugas nebėra centrinė figūra, kuri Marcinkevičiaus pjesėje „padarė Lietuvą“. Čia Mindaugas – simbolinis, idėjinis asmuo, kuris turėtų „padaryti Lietuvą didžia“.
„Kelionė į Edeną“ yra labai kinematografiškas ir stilingas spektaklis, kuris skleidžia [i]kietumo[/i], šiuolaikiško [i]neo-noir[/i] atmosferą.
Rolandas Kazlas skaldo įtampą ir polemizuoja su autoriaus [E.Ionesco „Pamoka“] tekstu, perkeldamas jo absurdą iš pasąmoningai nujaučiamo į sąmoningai suprantamą.
Spektaklyje kalbama Lietuvos teatre reta feministine tema, o režisierius parodo, ką reiškia suprasti, kad tai, kas atrodė kaip laisvė, buvo tik dar vienas iš išorės primestas vaidmuo.
„Taip mylėt, kaip mes mylime, skirta nedaugeliui“, – rašo Abelaras Eloizai, o spektaklis byloja, kad XXI a. taip mylėti neskirta niekam.
„Dugne“ šiemet sukaks 10 metų: gaila, kad Lietuvoje nėra tradicijos analizuoti ir recenzuoti ilgą laiką rodomus spektaklius.
„Hotel Universalis“: ambicijų čia tikrai daug, lyg į tą vieną vienintelį darbą norėta sudėti viską, kas jį kuriant rūpi ir neduoda ramybės.