Artūro Areimos režisuotas spektaklis „ARTI / БЛИЗЬКО“ - viena sėkmingesnių Rusijos karo prieš Ukrainą refleksijų Lietuvos teatre. Spektaklyje pasakojama ne apie fronte kariaujančius ukrainiečius, o apie tai, kaip karą išgyvename mes - fiziškai ir geopolitiškai arti esantys lietuviai.
Dramaturgė Kristina Marija Kulinič (viena spektaklio aktorių) užrašė koliažinę pjesę, kur atsispindi daugiau ar mažiau populiarios, skaudžios, komiškos, absurdiškos žmonių reakcijos į karą Ukrainoje. Dalis reakcijų atpažįstamos iš asmeninių patirčių, dalis cituoja socialinėse medijose stebėtus nutikimus (pavyzdžiui, Olego Šurajevo organizuotą akciją prie Vokietijos ambasados). Trumpų istorijų koliaže - ir vaidinančiųjų užrašyti monologai. Jie nuskamba tarsi aktorių išpažintys, atskleidžiančios santykį su profesiniu pasauliu ne vien karo, bet ir kasdienio gyvenimo beprasmybėje. „Arti“ atpažįstame skirtingas gedėjimo stadijas: reakcijas prasidėjus karui, jų kitimą supratus, kad frontas mūsų kol kas nepasieks, pyktį dėl gyvenimo beprasmybės reikšmingai kenčiančių ukrainiečių kontekste bei sugrįžimą prie asmeninių problemų, kurios dėl karo netapo mažiau skaudžios, nors spektaklyje lyg ir aiškinama, kad turėtų būti kitaip.
Kaip ir kituose A. Areimos kūriniuose, „Arti“ jungiasi brechtiškas atsiribojimas ir emocijų purslai, kuriais režisierius tarsi žadina, jo supratimu, miegančią publiką. Kaip įprasta, spektaklyje kuriamos sąlygos kinematografiškai vaidybai, drauge integruojamos fizinio teatro detalės. Medijų ir technologijų (šiuo atveju - mikrofonų ir šviesų dailės) vaidmuo ne mažiau svarbus nei gyvų žmonių scenoje, o štai fiziologija pateikiama kiek skoningiau ir ne taip tiesmukai, kaip įprasta šiam režisieriui.
„Arti“ - A. Areimos žingsnis į priekį, tačiau neatsisakoma esminių kūrybos principų. Pavyzdžiui, kančios dėl pačios kančios motyvo. Spektaklio personažams ji ne tiek kyla iš gyvenimo, kiek jį įprasmina. Už kančios čia griebiamasi tarsi už vienintelio šiaudo, galinčio užpildyti būties tuštumą, kurios pojūtis stiprėja regint dėl karo Ukrainoje fiziškai kenčiančius žmones.
Beveik kiekvienoje scenoje kvestionuojama teisė jaustis laimingam, kol netoliese gyvenanti tauta ginasi nuo užpuolikų. Tai daroma tradiciškai - priešinamas individas ir sistema, t. y. vienišas žmogus vaizduojamas kaip giliai permąstantis reiškinius, kai juos supranta, panyra į kančią, o apie sistemą ir ją įkūnijančią visuomenę kalbama kaip apie individus ryjantį primityvų monstrą. Kita vertus, visuomenė spektaklyje kaltinama apeliavimu į kiekvieną individą. Personažai kaltina save, tad su bet kuriuo tipažu susitapatinęs žiūrovas gali pasijusti lyg pats būtų kaltinamas dėl elgesio ir reakcijų. O tipažų ir socialinių grupių čia pakanka, kad susitapatintų kone kiekvienas: anglicizmų užvaldytas milenialsas, netekti partnerio bijantys heteroseksualūs ar homoseksualūs partneriai, depresyvios ir savęs iki šiol nerealizavusios merginos, įsibauginusi bei apie karą su vaiku kalbėti bijanti mama ir t. t.
Kita vertus, gali būti, kad spektaklyje kritikuojama ne tai, kad žmonės sau leidžia ramiai gyventi, kol žudoma broliška tauta, bet tai, kad į karo problemą atsigręžiame tik tada, kai jis arti mūsų. Tiesiogines nuorodas į tokią idėją pastebėti sunku, tačiau sarkazmo „Arti“ girdėti tiek daug, kad nėra visiškai aišku, ar už skausmo šauksmų nesislepia kritika pačiam skausmui: kaip ironiška žmonių kančiomis susirūpinti tik tada, kai jos vyksta geografiškai arti, ir tik pajutus, kad kas nors panašaus gali ištikti mūsų žemes. Vis dėlto, šią idėją padiktavo veikiau pojūčiai, ne konkretūs režisūriniai sprendimai, tad gali būti, kad tai - tik žiūrovės interpretacija, o ne kūrėjų intencija.
Neaišku, kas yra tikrasis kritikos subjektas, tačiau objektas neabejotinai yra žiūrovas. Kai tris valandas (vietoj anonsuotų dviejų) pyktį ant žmonių lieję aktoriai spektaklio pabaigoje kyla į parterį, kad apkabintų keletą žiūrovų, šalia atmetimo reakcijos iškyla daugybė klausimų. Pavyzdžiui, kodėl ką tik ant mūsų šaukę, dabar prašote meilės? Kodėl turėtume tikėtis nuoširdaus apkabinimo iš žmonių, ką tik deklaravusių neapykantą pasauliui ir / arba sau? Dabar populiaru sakyti, kad žmonėms tereikia apkabinimų, iš tiesų gydančių sielas. Tačiau kodėl tarp daugybės žmonių sėdintys žiūrovai morališkai įpareigojami guosti jų link puolančius aktorius?
Beje, puolančių aktorių tema spektaklyje „Arti“ - išskirtinė ir svarbi. Ne visi „puola“ apkabinti žiūrovus. Kai kurie, pavyzdžiui, ištiesia rankas ir laukia sutikimo. Kiti tik paklausia: ar galima apkabinti? Tačiau yra tokių, kurie apsiašaroję puola žiūrovams į glėbį. Ar įsivaizduojate, kaip kitų žiūrovų akyse atrodytų žmogus, kuris, gerbdamas asmenines ribas, atstumtų paguodos prašančią merginą? Greičiausiai kaip niekšas. Toks pat, kaip spektaklyje kritikuoti žmonės, drįstantys kovoti dėl poreikių tada, kai ukrainiečiai priversti kariauti, mirti, bėgti iš namų.
Tačiau svarbiausia, kad aktoriai, kaip minėta, elgiasi skirtingai. Spektaklyje veikė su A. Areima nuolat kuriančios aktorės Modesta Jakeliūnaitė ir Monika Poderytė, taip pat - pastaruoju metu jo kūryboje sutinkamas Šarūnas Datenis. Šalia jų pamatėme ir nemažai patirties kitų režisierių kūryboje turinčius aktorius ir aktores: Eglė Špokaitę, minėtą K. M. Kulinič, Eglę Grigaliūnaitę ir Gytį Laskovą. Būtent jų vaidyba suteikė A. Areimos kūrybai beveik nebūdingų spalvų. Taip pat leido pažvelgti į ją iš naujos perspektyvos ir apsvarstyti, ar tik viena reikšmingiausių A. Areimos teatro problemų neglūdi režisieriaus ir aktorių santykyje. Pavyzdžiui, aktorių vienplaniškume ir negebėjime padėti iš to išlipti.
Dar prieš finalinius apkabinimus šią išvadą pasiūlė pirmoji antros dalies scena, kai kostiumais vilkinčios ir tikslią choreografiją atliekančios M. Poderytė ir K. M. Kulinič pasakoja apie KGB agentų rengimo principus bei „miegančiaisiais“ vadinamus agentus, gyvenančius eilinį gyvenimą, laukiančius, kol bus pašaukti į tarnybą. Sceną monologu pradėjo K. M. Kulinič, kuri ritmiškai ir monotonišku, tačiau gyvu tonu bėrė intriguojančią bei įdomią informaciją. Vos prabilus M. Poderytei, žiūrovai grąžinti prie gerai pažįstamo A. Areimos teatro principo: daug emocijų, mažai turinio. Tai gali būti ne daugiau nei asmeniniai pojūčiai, tačiau nuobodžiai aktyvus M. Poderytės tonas, nė kiek nesiskiriantis nuo girdėto bet kurioje kitoje scenoje ar spektaklyje, pasiūlė išvadą: A. Areima gali susišnekėti su aktoriais, tačiau reikia, kad kas nors kitas jiems suteiktų profesinių įgūdžių. Daugiau patirties su kitais kūrėjais (ir nebūtinai kaip aktoriai - štai K. M. Kulinič pati režisuoja ir rašo dramaturgiją) turintys aktoriai praturtino A. Areimai dėsningą tamsą jautriomis spalvomis ir tikra viltimi, o kančioms suteikė daugiau atspalvių, kurių jo spektakliuose dažnai stinga. Sustiprinus šią kryptį, galbūt ir prašymas žiūrovams eiti į kontaktą suskambėtų adekvačiau.
Spektaklis „Arti“ priminė, kaip svarbu ir naudinga išlipti iš to, ką aklai laikai teisinga, leisti tiesą praskiesti savarankišku, nuoširdžiai padėti nusiteikusių kitų žmonių indėliu. A. Areimos gerbėjai čia vis dar ras juodą ir neišbrendamą pasaulį, iš moralinės duobės pakilti nesugebančių žmonių išgyvenimus bei kančią egzistencijos pagrindu. Tačiau daugiau patirčių turinčių aktorių jautrumas šiek tiek atsveria tuščią beprasmybę, suteikia šiokį tokį pagrindą suprasti, kodėl verta kilti aukštyn, o ne likti A. Areimos eksponuojamame mėšle. Jei už to bus užsikabinta, gali būti, kad destrukcija, ne tik klojanti pagrindą A. Areimos estetikai, bet ir ryjanti jo meninius gebėjimus, ilgainiui pasitrauks į savo vietą, iš kurios daugiau padės negu trukdys.
