* Pavadinimą pasiskolinau iš dailininkės Eglės Kuckaitės, kuri taip pavadino savo parodą, neseniai vykusią galerijoje „Meno niša".
Net trijuose šio sezono rudens spektakliuose atsigręžta į Lietuvos istoriją: nuo scenos padvelkė Sibiro šalčiu. Tačiau tik vienas iš jų - Jono Jurašo „Antigonė Sibire" (Kauno dramos teatras, Aušros Marijos Sluckaitės draminė kompozicija) - daugiasluoksne scenos kalba sąmoningai byloja apie neužgijusias tautos žaizdas. Praeitis čia siejama su dabartimi, faktai - su mitologija, dokumentika - su poezija. Šiandien mūsų padangėje atvirai pilietiškas spektaklis - tai kažkas neįtikėtina! Popso, šou ir skandalų apnuodyta apolitiška, ekonominės krizės prislėgta visuomenė yra akla ir kurčia, o Lietuvos teatras, užhipnotizuotas keleto garsių vardų, nualintas postmodernių viražų, pustomas globalizmo vėjų, visai prarado ryšį su gyvenimu. Todėl kaip ir senais sovietiniais laikais prireikė disidento drąsos, kad būtų išdrįsta eiti prieš srovę. Taip atsirado spektaklis „Antigonė Sibire". Kiti du veikalai praeities tematika - tai „Mistras", režisieriaus Rimo Tumino su dramaturgu Marium Ivaškevičium pastatytas Vilniaus Mažajame teatre, ir „Unė", aktorės, dramaturgės, režisierės Birutės Mar monospektaklis Nacionalinio dramos teatro Mažojoje scenoje. Nors šių abiejų veikalų siužeto gijos nusidriekia (visiškai atsitiktinai) iki tremties ir prievartos žemės - Sibiro, jų statytojams rūpi visai kiti dalykai, iš kurių galima spręsti ir apie dabartinio lietuvių teatro kultūrinę, estetinę savivoką, istorinę savimonę, ir apie jo prioritetus.
Savo prioritetus turi ir žiūrovai: jie yra pasaulyje išgarsėjusių Lietuvos scenos „grandų" karšti gerbėjai, šio ar ano režisieriaus, aktoriaus, kolektyvo „fanai", „Sirenų" festivalio propaguojamų teatrinių madų garbintojai. Žiūrovus praprusino gausiai besilankantys užsienio svečiai, teatrinių madų etalonais laikomi asmenys, kviečiami į scenos genijų tėvynę Lietuvą, kad pasidalytų savo tikėjimo tiesomis. Būriai jaunimo plūsta į workshopus, seminarus, susitikimus, eksperimentinių teatrų sales. Ko jie čia ieško, ką randa? Sociologinių apklausų niekas nerengia, bet internetinėje erdvėje vyksta aršūs žiūrovų mūšiai už ir prieš garbinamus ar nemėgstamus režisierius, už sezono vinis ir sezono varžtus, skelbiami nuosprendžiai, į skutus taršomi neįtikę kritikai... Taigi teatrinis gyvenimas Lietuvoje virte verda, teatrinė mintis kunkuliuoja.
Tačiau šį „teatrinį romaną" paverčia niekais tų neva išprusintų žiūrovų nekritiškumas, pasitikėjimas reklamos keliamu triukšmu, tolerancija bet kokiam niekalui ir žemiausio lygio teatriniams „eksperimentams", kai baltas nebeskiriamas nuo juodo. Lietuvos žiūrovai garsėja dar ir neregėtu, tiesiog pašėlusiu entuziazmu, nes bet kurį, net visiškai neprofesionalų ar provokuojamai įžeidų spektaklį, kai publika apmėtoma iš scenos butaforiniais š..., sveikina audringais aplodismentais, o ploja būtinai atsistoję!
Kaip vertinti šituos prieštaringus reiškinius, kur jų šaknys? Kokioje dirvoje auga naujoji karta? Normalumo ribos išsitrynė, logika, protas, saikas, santūrumas šiandien atrodo tikra ãtgyvena. Būti „apsirūkiusiam", neblaiviam, apsikuitusiam ir apsivėlusiam, ypač jei esi menininkas ar pretenduoji į kūrėjo statusą, - madinga ir normalu. Taip atrodo dauguma įvairiausių „meno inkubatorių" ir meno mokyklų lankytojų. Būsimieji artistai neišmoksta nei gražios kalbos, nei raiškios dikcijos, nei sceninės laikysenos - šiandien jų profesijai tai nereikalinga. Pakanka ir gatvės žargono. Gal iš tikrųjų to gana?
Jau seniai nužengėme į klasikinių ir kitokių estetikos normų neigimo stadiją, į vis radikalesnę „formos deformaciją" (koks iškalbingas žodžių žaismas). Kalbu ne vien apie teatrą. Visa mus supanti aplinka - tai sąmoningai ar iš primityviausio neišmanymo bjaurojama buitis, tuo tikslu pasitelkiamos ir „meninės priemonės". Iškreiptų proporcijų, karikatūriški vaizdai, skirti provokuoti ir erzinti, veikia žmonių savijautą, tarpusavio santykius, bendravimą, jausmus ir pačią meninę kūrybą. Postmoderni filosofinė ekvilibristika buities objektus prilygina menui, o meną - civilizacijos šiukšlėms (garsusis kanalizacijos vamzdis prie Neries ar „sodas" iš pūvančių vištų kojų). Kiekvienoje vitrinoje vaiposi šleikščiai žalsvos spalvos storulis, kažkoks Šreku vadinamas pabaisa. (Pinigų turėtojai stengiasi ir gyvenime mėgdžioti jo išvaizdą.) Individo pastangos bet kokiomis, net piktavališkomis ar beprotiškomis „saviraiškos" priemonėmis išsiskirti iš aplinkos, atkreipti į save dėmesį laikomos normaliu reiškiniu, yra pateisinamos. O juk piktybiškas aplinkos bjaurojimas, netgi naikinimas ir vadinamoji postmoderni kūryba dažnai yra tos pačios prigimties, tos pačios psichinės būsenos išraiška: individas, įtikėjęs savo pranašumu ar liguistai to pranašumo siekiantis, tariasi turįs teisę, įgytą su „kūrėjo statusu", lieti tulžį ant visų ir visko. Be to, apsirūpina ir nuosavu teoretiku - „meno" aiškintoju.
Iš praeities nedaug turime meno ir kultūros paminklų - to, kuo grožėtųsi ištisos kartos, kas ir šiandien žavėtų, džiugintų, keltų žmogaus sielą Dangopi. Neturime puošnių kaip Versalis rūmų, renesanso parkų, prancūziškų ar angliškų sodų, barokinių fontanų, oranžerijų, neturime senų, tapybiškų ar technologiniu tobulumu stulbinančių naujojo amžiaus tiltų, neturime nei senovinių, nei modernių išskirtinio meninio lygio skulptūrų... Kur prapuolė sovietmečiu garsėjusi „lietuviškoji architektūros mokykla"? Net vienas kitas pavykęs pastatas, kai jis aplipdomas įvairiais priestatais arba ištepliojamas, išmarginamas „grafitininkų", virsta Bruklino lūšna. Mūsų dangoraižiai - ne tobulų formų „naujojo amžiaus katedros", o kažin kokios išsiklaipiusios pamėklės, ne vietoje išdygę dantys.
 |
| „Antigonė Sibire” |
Vilniuje nėra nė vienos gražiai sutvarkytos, harmoniją skleidžiančios žaliosios zonos, matome tik želdinių, kuriuos sparčiai naikina gobšūs statybos rykliai, likučius. Didžiausiomis pasiaukojusių darbuotojų pastangomis daug metų stengiamasi atkurti Kairėnų botanikos sodą ir buvusio dvaro aplinką (architektė Dainora Juknevičiūtė-Vaivadienė). Parko teritorijoje kuriamas ir trapus japoniškas sodas. Tačiau šią žydinčią oazę, nelaimei, aptiko jaunieji sostinės menininkai avangardistai. Kiek čia erdvės jų saviraiškai! Gražiai žaliuojančiose pievelėse jie stato fanerinius stendus su šleivomis keverzonėmis (graffiti!), priverčia rąstų, krauna piramides iš plastikinių atliekų (protestas prieš gamtos teršėjus), idiliškoje salelėje susmeigia baslius ir ant virvių iškabina oranžines sportkelnes (?). Prie savo „kūrinių" įsiamžina su vardais ir pavardėmis, nes tai ne kokie nors barbarai, o Vilniaus dailės akademijos auklėtiniai! Tik ar būtina brautis į retus ramybės ir grožio kampelius su tomis instaliacijomis ir provokacijomis iš pigiausios „kūrybinės medžiagos" - buitinių atliekų?
Prie Neries, priešais Nacionalinį muziejų, plyti didžiausi „nehumanizuoti" plotai. ŠMC turėjo tvarkingai aptvertą, parodoms po atviru dangum skirtą erdvę pačioje senamiesčio širdyje. Daugelį metų stovėjęs tuščias, šis kiemelis dabar paverstas nelegalia mašinų stovėjimo aikštele, nuniokotas, aplaistytas degalais. „Humanizuokite" šitas dykras, papuoškite Nacionalinio muziejaus ir ŠMC prieigas savo menais, bet nelieskite, „nehumanizuokite" sakurų kalnelio...
Štai ant troleibuso stotelių stiklinių sienų reklamuojamos knygos. Ačiū Dievui, ne įklotai, ne pažastų skutimo kremas... Ką matome? Nagi šleivakojis tipelis, išsproginęs akis, iškišęs ilgą liežuvį, laiko iškėlęs stirtą knygų... Groteskas, karikatūra! Kas galėtų paaiškinti, kam visa tai? Kad pirkėjai užplūstų knygynus? Ar dirginant, žeidžiant žmonių jausmus tikimasi parduoti daugiau knygų?
Tik jau neaiškinkite apie avangardą, fluxus, instaliacijas, provokacijas, konceptualiuosius menus ir kitokias madingas kryptis bei teorijas! Nejautrumas aplinkai, beribis ir betikslis sarkazmas, tyčiojimasis iš natūros ir iš kultūros, vis galingesnėmis bangomis išsiliejanti agresija - kuo visa tai skiriasi nuo chunveibinų veiksmų?
Šitoks pasaulis, jau įsigalėjęs TV ekranuose, veržiasi, smelkiasi ir į teatro sceną, o iš teatro - į gyvenimą. Ratas užsidaro. Kur prisiglausti tiesai? (Žinau, žinau, kad tiesos nebėra, yra daugybė tiesų ir t. t.)
Adomo Mickevičiaus biografijos faktais paremto spektaklio „Mistras" režisierius sakosi ieškojęs „medžiagos, kuri išlaisvintų, leistų rastis naujai teatro kalbai". Veikalo mintį, tinkamą visiems gyvenimo atvejams, režisierius formuluoja aptakiai: „namų, tėvynės, laisvės, grožio ilgesys". Pjesės personažai yra garsūs, literatūros istorijoje įamžinti asmenys, todėl „reikia nebijoti grubiai nukratyti nuo tų žmonių užmaršties žemes". Tokie yra svarbiausi režisieriaus formuluojami spektaklio postulatai.
Veikalo autoriui Mariui Ivaškevičiui imponuoja kiti dalykai. Jis nori papasakoti apie „1840-ųjų gruodį, kai pačiame Paryžiaus centre, Napoleono Bonaparto perlaidojimo iškilmėse, pasirodė tas keistas vyras iš Lietuvos, pasivadinęs Mistru. Paryžius pasidalijo į dvi stovyklas ir dvi nuomones..." Dramaturgas, vienoje iš gausybės biografinių knygų, matyt, perskaitęs skyrių apie poeto santykius su mistiku Andrzejum Towiańskiu šį „neįtikėtiną", pasak jo, „fantaziją pranokstantį realybės faktą" paverčia pjesės ašimi. (Beje, per pastaruosius šimtmečius autoriai, rašiusieji apie Adomą Mickevičių, šią „sensaciją" jau yra išnarstę po siūlelį.) Nepalyginamai svarbiau, ką Ivaškevičius nori mums, t. y. savo amžininkams, šiuo „neįtikėtinu" faktu pasakyti, kokią tiesą atskleisti?
Teatrologė Ramunė Balevičiūtė, aiškindama spektaklio koncepciją, stengiasi ją pagrįsti literatūrinėmis, filosofinėmis analogijomis: „Tumino spektaklyje Mickevičius iškyla kaip faustiška asmenybė, metanti iššūkį Dievui, o Mistras įkūnija amžiną ir daugybę pavidalų turintį piktąjį genijų". Spektaklis „Mistras", pasak jos, - tai „didinga misterija ir kartu requiem nuostabiai ir šiurpiai romantizmo epochai, kai žmogaus dvasiai buvo priskiriama magiškų galių ir tikima, jog jos gali pakeisti pasaulį". Be to, tai „pojūčių puota" žiūrovams.1
Gražiai parinktas apibūdinimas - pojūčių puota. Būtų gerai, jei daugeliui teatrinių ir parateatrinių reginių, kurie reklamuojami kaip „netradiciniai", suprask, jau vien todėl vertingi, labiau tiktų žodis „puota", o ne „įvaizdžių turgus" ar „kičo paradas". Teatrologė Rasa Vasinauskaitė rašo apie šių dienų teatro kalbos „teatrišką paviršiaus regimybę, trapų apgavysčių rezginį". Rimo Tumino spektaklyje, pasak jos, tai pasireiškia kaip „postmoderni pilnatvės ir tuštybės žaismė, nerimtas rimtumas, sureikšminta beprasmybė, kuriama kaip romantizmo pastišas".2 Teatras įsitikinęs, kad žiūrovai ieško, laukia ir tikisi būtent šito - teatriškos paviršiaus regimybės, pojūčių, vaizdų ir įvaizdžių puotos. Todėl jo kūrėjai lenktyniauja, kuris pateiks kuo keistesnį, kuo efektingesnį, kuo gausiau ir vis aštresniais prieskoniais (pavyzdžiui, necenzūriniais žodžiais) pagardintą scenos vyksmą akims paganyti ir juslėms padirginti. Nors visuotinai žinoma, kad aštriausi pojūčiai atrandami, deja, jau proto užribiuose....
Menkai susipažinusiems su Adomo Mickevičiaus biografija (o tokių žiūrovų dauguma), jo gyvenimas - tarsi baltas lapas. Ne kažin kiek yra žinančių, kad poetas, atkentėjęs kalėjimą ir tardymus Vilniuje, gelbėjosi nuo rusų valdžios represijų, nuo Sibiro ir kalėjimo, nuo bendražygius ištikusio likimo, todėl atsidūrė egzilyje Paryžiuje, kur telkėsi sukilėlių likučiai. Tada, XIX a. viduryje, žvelgdamas nuo Monmartro kalvos į paliktą (ar išduotą) Tėvynę, poetas rašė:
Žiūrėkite - keliu
Vežimų virtinės, kiek užmatyt galiu -
Visi, visi į vieną šalį.
Tai mūs vaikai, o Visagali!
Į šiaurę tremiami visi.
Už ką tokia lemtis baisi?
Nejaugi leisi juos kankinti
Ir visą kartą išnaikinti? 3
Su dešimteriopa jėga šie vaizdai pasikartos Lietuvos žemėje po šimto metų, tarsi poeto žodžiai būtų užkeikę mūsų istoriją.
 |
| „Mistras”. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Pagal spektaklio „Mistras" siužetą Adomas Mickevičius smagiai leidžia emigranto dienas Paryžiuje su išprotėjusia žmona, „tusinasi" su bohema, o dar pusprotis „pranašas" Towiańskis atsibeldžia iš Lietuvos, galvą poetui visai susuka, meilužę senstančiam nabagui pakiša... Vienu momentu atgavęs žadą poetas-patriotas-tribūnas išrėžia neartikuliuotą prakalbą apie ateitį ir Lenkijos misiją tarp Europos tautų, bet paskui vėl subliūkšta. Sceną užvaldo kiti. Galbūt žiūrovai įsidėmės groteskiškus personažus (grėsmingus arba komiškus, nes talentingų ir populiarių aktorių Mažajame teatre netrūksta), hiperbolizuoti, „socialinių kaukių" principu kuriami vaidmenys, įrodinėjantys vienašones savo tiesas, gal daugelį palinksmins... Bet kas iš tų „postmodernaus" žmogaus juokų, žaidimų ir šmaikštavimų, jei jis nėra apmąstęs ir permąstęs esminių savo istorijos, savo krašto (taigi ir savo paties) likimo klausimų? Jei jis juokiasi, nežinodamas, iš ko juokiasi? Išnaikinus, pasak poeto, „visą kartą", netgi kelias kartas, nedaug turėjome laiko apmąstymams, stigo ir „žmogiškųjų resursų"... Tokia galimybė atsirado prieš dvi dešimtis metų. Ar tinkamai pasinaudojome ja, ar toli per tą laiką pažengėme?
Keistas sutapimas, kad ir trečiasis spektaklis - „Unė", nors visiškai kitos rūšies ir kitus uždavinius sau išsikėlęs, sukasi apie tą pačią ašį: Paryžius - Lietuva - Sibiras. Grakščiai suvaidintas, su skoniu ir saiku sukurtas Birutės Mar spektaklis atveria žavios lietuvės, Paryžiaus salonų viliokės, bet kartu giliai tikinčios moters artistės Unės Babickaitės-Graičiūnienės komplikuotą vidinį pasaulį (remiamasi jos dienoraščiais). Unės gyvenime atsitinka tai, kas ją, vakarietę, atsidūrusią okupuotoje Lietuvoje, paverčia beteise Stalino represijų auka. Vedami gimtinės ilgesio, Graičiūnai prieš pat Antrąjį pasaulinį karą iš paryžietiško „saldaus gyvenimo" grįžo į Lietuvą. Kagėbistai juos suėmė, represavo ir ištrėmė į Sibirą, nepaisydami nei Amerikos pilietybės, kurią Graičiūnai turėjo, nei tarptautinių žmogaus teisių. Skarmaluota, išbadėjusi „grožio vergė" taigoje, spaudžiant speigui, kerta mišką... Ji negali palaidoti savo mylimo vyro, nužudyto kažin kur Šiaurės platybėse. Šis fatališkas herojės gyvenimo lūžis, šiurpi jos biografijos ir istorijos grimasa spektaklyje praslysta tarsi nereikšmingas epizodas. Argi mums tai nebesvarbu?
Ne vienam įpratusiam (ar įpratintam) prie „pojūčių puotos" žiūrovui ar kritikui reikia vis naujų dirgiklių, net tokių infantilumo pasireiškimų, kaip meškomis, mikimauzais, žiurkėmis, triušiais persirengę aktoriai. Klasikos (!) pastatymuose ši žaislų mada plinta tarsi liga. Tokios pat užkrečiamos ir kitos ligos: ar galime įsivaizduoti šiuolaikišku save laikantį spektaklį be perversijų, be šoką keliančių (bet jau, regis, nebesukeliančių) atviro sekso, kraujomaišos, sadizmo, mazochizmo, nekrofilijos temų, be tariamų pasąmonės baubų? Narkotinės vizijos (ir netgi akivaizdžios kvaišalų vartojimo pamokos) atstoja herojų svajones, paranojiški kliedesiai - poetinius apmąstymus.
Todėl visai kitokio sukirpimo spektaklis - Jono Jurašo „Antigonė Sibire", - nepiktnaudžiaujantis perversiškais efektais, darniai sustyguotas režisieriaus meistro ranka, pagrįstas menine logika ir santūria jausmų tiesa, kalbantis apie žmogaus sielą ir egzistencijos prasmę, pilietiškai atviras, svarstantis apie mūsų pralaimėjimų ir pergalių priežastis, kai kam atrodo nuobodus, nepriimtinas. N e p o s t m o d e r n u s.
Perkurdamas graikų mitą, Jeanas Anouilh´is perteikė prancūzų rezistencijos bekompromisiškumą karo metais, o „Antigonės Sibire" kūrėjai išreiškė lietuvių rezistencijos dvasią pokariu. Buvo metas, kai visa Lietuva jautėsi kaip Antigonė... Tiksliai parinkti žodžiai, įvaizdžiai, gestai ir garsai padeda pro visus kultūrinius sluoksnius prasimušti mūsų žemės balsui. Spektaklis byloja tuo balsu. Aktualizuotas mito herojės mintis, dienoraščius tų šiuolaikinių jaunų žmonių, kurie jau keletą metų važiuoja į Sibirą ir tvarko tremtinių kapus, archajiškai moderniškus rašytojos Birutės Pūkelevičiūtės tekstus, dainuojamus pagal Giedriaus Kuprevičiaus muziką, dramaturgė Aušra Marija Sluckaitė susieja taip išmintingai ir kūrybingai, kad atsiranda giliaprasmės jungtys. Asketiška scenografja (dailininkės Agnė Kupštytė, Lauryna Liepaitė) iš grubios faktūros detalių (siena su kvadratinėmis langų kiaurymėmis) perteikia iškart kelias tikroves - senuosius Tebus, pokario Lietuvą, Sibirą. Praeitį su dabartimi, sceną su žiūrovų sale vienija aukšta tragiškai komplikuotų santykių tarp žmonių temperatūra - talentingi aktoriai tiesiog įelektrina spektaklio atmosferą. Trapi, bet liepsninga Eglės Mikulionytės Antigonė stoja į žūtbūtinį mūšį su slidžiu ir daugiaveidžiu, atrodytų, neįveikiamu tarsi akmeninė tvirtovės siena Kreontu (Liubomiras Laucevičius). Spektaklio kontekste atsiranda daugybė psichologinių niuansų, paklūstančių režisūros idėjai ir tikslams. Veiksmai, žodžiai, garsai, mizanscenos - visas daugiasluoksnis audinys nuaustas iš spektaklio kūrėjų (ir bendros mūsų visų) patirties, idėjų, minčių, prisiminimų, emocijų... Kas galėtų būti aiškiau ir prasmingiau?
Tačiau „šiuolaikiniam" žiūrovui, kokiu tikriausiai laiko save spektaklio „Antigonė Sibire" recenzentas Andrius Jevsejevas, atrodo, kad „moralinis imperatyvas - seniausiai visiems atsibodęs", o režisierius neišmano savo amato, esą „mizanscenos dažniausiai jungiamos paviršutinišku žodinės sąsajos principu". Jaunasis recenzentas moko Joną Jurašą režisūros abėcėlės, aiškindamas, kad „viena pagrindinių režisieriaus užduočių: itin atsakingai rinktis meninius įvaizdžius, atsikratyti prasminio pertekliaus ir klaidingų interpretacijų. O prasmės perteklius dažniausiai reiškia aiškios prasmės stoką." 4
(Kas čia kalba apie „aiškias prasmes"? Juk vienu didžiausių šiuolaikiško spektaklio privalumų visuotinai laikomas nevaldomas reikšmių mirguliavimas, „sureikšminta beprasmybė", kuri neleidžia kelti „kompromituojančių" klausimų - „kodėl" ir „ką tai reiškia".)
Visiškai beprasmiška būtų polemizuoti su teatrinės klausos neturinčiu (ar netekusiu), pelų nuo grūdų neskiriančiu, ne tik moralinių, bet ir aktorinio meno vertybių nesuvokiančiu tendencingo rašinio autorium, bet Jevsejevo požiūris vaizdingai atskleidžia tos mūsų visuomenės dalies, kuri gyvenime ir teatre ieško vien aštrių prieskonių ar „greito" maisto, vertybinę poziciją. Pats Antigonės mitas, kuris žmonijos istorijoje kartojasi įvairiais pavidalais ir variantais, kalba apie moralinį imperatyvą, net jeigu, jaunojo recenzento nuomone, jis jau „seniausiai visiems atsibodęs". (Ar tikrai atsibodęs ir ar visiems?) Pasak režisieriaus, Antigonės mitas „brėžia takoskyros liniją tarp tų, kurie visais gyvenimo atvejais sako TAIP sistemai, vidutinybei, saugiai, patogiai egzistencijai, ir tų, kurie drįsta pasakyti NE, kai pažeidžiami jų principai".
Čia minimi Rimo Tumino, Jono Jurašo ir Birutės Mar spektakliai iliustruoja, kaip istorinė atmintis aktualizuojama šiuolaikinio teatro scenoje. Keistas sutapimas, kad visi jie pasirodė beveik vienu metu ir visų jų siužetuose kartojasi panašios aplinkybės: herojų gyvenimai susiję ir su Prancūzija, ir su Lietuva, ir su šiaurės rytuose šalčiu alsuojančiu Sibiru, kuris ištisus šimtmečius buvo grėsmingas tremties, nelaisvės, prievartos, mirties simbolis.
Taigi, koks bus Lietuvos teatro žiūrovų atsakymas į režisieriaus Jono Jurašo klausimą: „...ar šiandien teatras dar pajėgus sužadinti kolektyvinę atmintį, surasti joje tai, kas esminga žmogaus savimonei? Ar teatrui istorinė atmintis gali būti įkvėpimo šaltinis, ar teatras tebėra pajėgus paversti istorinę kultūrinę atmintį esamuoju laiku?" 5
Ar kokiu nors būdu įmanoma tą atsakymą išgirsti?
1 Rimo Tumino, Mariaus Ivaškevičiaus, Ramunės Balevičiūtės citatos iš Vilniaus valstybinio mažojo teatro spektaklio „Mistras" programos, 2010.
2 Rasa Vasinauskaitė, Dvidešimtieji teatro metai, 7 meno dienos, 2010-03-26.
3 Adomas Mickevičius, Eilėraščiai. Poemos, Vilnius, 1987, p. 322.
4 Andrius Jevsejevas, „Antigonė Sibire": kai skausmas tampa pareiga, Menų faktūra, 2010-10-25.
5 Jono Jurašo citata iš Kauno valstybinio dramos teatro spektaklio „Antigonė Sibire" programos, 2010.
