Nuo 1972 m. įvykių Kaune šią gegužę sukanka penkiasdešimt metų. Šis nemažas skaičius apima kelis dešimtmečius rizikingų bandymų veikti ir įvairiomis priemonėmis kovoti už laisvę bei tris dešimtmečius, kai galime džiaugtis, vertinti, o kartais gal net pamiršti ir galiausiai karo Ukrainoje akivaizdoje vėl susimąstyti apie jos, laisvės, trapumą.
Romas Kalanta, protestuodamas prieš okupantų valdžią, susidegino. Šis gyvybę paaukojusio jauno žmogaus poelgis paskatino drąsiau veikti ir kitus: gausūs jaunimo protestai tų metų gegužę virto reiškiniu, vadinamu Kauno pavasariu. Režisierius Raimundas Banionis sukūrė šį laikotarpį reflektuojantį filmą „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“, pabaigtą tais pačiais metais, kai buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė. 2017 m. į Kauno įvykius atsigręžė režisierius Donatas Ulvydas filme „Emilija iš Laisvės alėjos“, į jo pasakojimą įtraukdamas ir pasipriešinimą santvarkai, vykusį teatro scenoje. 2022 m. Kalantos asmenybei ir pasipriešinimo veiksmams atminti skirta nemažai renginių: roko opera „1972“ Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, paroda „1972. Pramušti sieną“ Kauno centrinio pašto rūmuose, leidžianti per skirtingų menų perspektyvą - dailę, fotografiją, kiną, teatrą, dizainą ir muziką - vieniems prisiminti, kitiems sužinoti apie 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių kultūrą ir subkultūras, nepaklususias sistemai. Šis straipsnis - apie Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) režisieriaus Jono Tertelio ir dramaturgo Andriaus Jevsejevo spektaklį „Kauno pavasaris '72“.
Kūrinio pavadinimas nurodo, kad scenoje kalbama ne tik apie Kalantą, bet siekiama plačiau prisiliesti prie istorijos ir reflektuoti dabartį. Kaip teigia Tertelis: „Nusprendėme Kalantą palikti simboliu ir nebandyti jo personalizuoti, o vietoj to - suprasti tuometį pasaulį, surasti kelią, kaip tą istoriją papasakoti jaunajai nepriklausomoje Lietuvoje gimusiai kartai. Dokumentiką, nuomones paliekame istorikams, o mes daugiau bandome įsikvėpti, pažadinti vieną iš spektaklyje keliamų klausimų: kaip prisiminti, suprasti dalykus, kuriuose nedalyvavome?“ Režisieriaus komentaras taikliai apibūdina tai, ką matome NKDT Ilgojoje salėje, o nužymima tikslinė auditorija - jaunieji žiūrovai - siūlo kiek nuosaikiau sceniniame tekste ieškoti vyresnę publikos dalį masinančių gilesnių perspektyvų, istorijos pjūvių ar rakursų.
Darbo su dokumentine medžiaga patirties turintys spektaklio režisierius ir dramaturgas jauniesiems žiūrovams kuria istorijos, figūrų, muzikos ir fizinės raiškos koliažą. Vietoj nuoseklaus pasakojimo publikai siūloma tai pasinerti į istorinio įvykio „inscenizaciją“, tai atsitraukti nuo jo, o kitais atvejais pasiklausyti kontekstą faktais užpildančio monologo. Prieš kurį laiką populiariosios kultūros kontekste vilnijo idėja, kad kiekvienas abiturientas, besiruošiantis istorijos egzaminui, turėtų klausytis „Lietuvos istorijos repo“ (muzikos grupė „Šventinis bankuchenas“), o šiuo atveju turime faktų, kontekstų ir aktualių klausimų gausiai prisodrintą, iš konkrečios istorinės perspektyvos pateiktą žmogaus ir jo (ne)laisvių pasakojimą.
Dar prieš prasidedant spektakliui, dėl nedidelio atstumo kiekvienas žiūrovas turi progą susipažinti su Renatos Valčik scenografija ir įdėmiai ištyrinėti rekvizito detales: šaltumu dvelkiančias grindinio plokštes, iš kurių vėliau prasiverš šviesos ir žolės-gyvybės blyksniai, sovietmetį menantį suoliuką, kėdes ir neatskiriamą atributą - grafiną su gėrimu. Ir tik praėjus kelioms dienoms po spektaklio, diskutuodamas su kitais žiūrovais supranti, kad scenovaizdį matei kiek kitaip, kažką tyrinėdamas praleidai. Kyla dviprasmiškas klausimas, ar nepamatytas medžio vaizdinys - teatro salės ir sėdėjimo vietos problema, o gal išankstinis kūrėjų sumanymas, dar kartą parodantis, kad net būdami to paties įvykio liudininkais galime viską matyti tik iš vienos, savosios perspektyvos, o taip gali būti konstruojami ir istoriniai naratyvai.
Spektaklis prasideda nuo įvado, atskaitos taško, - aktorius Marius Karolis Gotbergas pasakoja apie Romo Kalantos susideginimą, nesitapatindamas su tuo laikotarpiu, bet konstatuodamas, kad mes esame čia, praėjus penkiasdešimčiai metų nuo įvykio. Aktorė Saulė Sakalauskaitė apmąsto istorijos (ne)suvokimą - abejones dėl užrašytų istorijos faktų, jas skatina pokalbiai su mokytoja ir šeimos nariais. Minimas romantizuotas Amerikos radijo besiklausančios šeimos paveikslas, regis, įstrigęs net tuo laikotarpiu dar negyvenusiųjų atmintyje. Spektaklio pasakojimas, tarsi atverdamas istorijos mizanscenų duris, lydi žiūrovus į sovietinę ceremoniją, kurią veda aktorė Martyna Gedvilaitė. Didingai ir pompastiškai pristatomas visapusiškai išsilavinęs, talentingas liaudies artistas, kurio vardo niekas nežino, nes nematė reikalo įsiminti. Ir visai nesunku kai kurias situacijas atpažinti ir šių dienų kasdienybėje, kai menininko gali neįleisti atsiimti vieno aukščiausių valstybės apdovanojimų, nes neatpažįsta.
Kūrinyje mėginama apibrėžti (ne)laisvą žmogų, kuris istorijoje santvarkos ir įvairių jos veikėjų buvo savaip interpretuojamas, kritikuojant ir baudžiant kitaip manančius ir žengiančius už apibrėžimo ribos. Istorinei patirčiai priartinti kūrėjai pasiūlo apklausos sceną, kurioje Gedvilaitės vaidinama sistemos atstovė tardo Agnės (Goda Petkutė) ir Vlado (Motiejus Ivanauskas) porą. Jai užduodamus klausimus ir bandomus įteigti „faktus“ puikiai atspindi absurdiški, schematiški pieštiniai vaizdai ant sienos, pateikiami kaip neginčijamas dokumentinis įrodymas.
Spektaklyje išnyra menininko, kaip nepaklūstančio sistemai asmens, figūra, pavadinta Algio vardu. Ji veda į pasakojimą apie įvykius Kauno centre, apie peiliu sužalotą žmogų, kai už pagalbą jam buvo atseikėta kalėjimo kamera. Baimė, vedanti į paranoją, neargumentuoti kaltinimai, suėmimai - to laikotarpio kasdienybė, lydėjusi sistemai prieštaraujantį žmogų. Jaunesniųjų auditorijai tai geras priminimas, kad galimybė reikštis kaip originalioms asmenybėms nėra duotybė - už tai teko kovoti.
Sceniniame pasakojime nemažai dėmesio skiriama ir istoriniam, faktologiniam žvilgsniui, dokumentacijos kupiniems monologams ir dialogams, leidžiantiems konkrečią situaciją matyti plačiame istoriniame kontekste, kuriame buvo begalės kitokių (kai kuriais atvejais panašių) įvykių. Tai taip pat priminimas, kad dabar turime privilegiją matyti platesnį įvykių peizažą, o anksčiau dėl informacijos ribojimo apie didelę jų dalį pasiekdavo tik nuogirdos.
Vaidmenis kuriančių jaunosios kartos aktorių santykis su praeitimi panašus į jaunųjų žiūrovų. Kūrybiniame procese jie taip pat tiria, kvestionuoja šaltinius, analizuoja savo pačių žvilgsnį į istorinius įvykius. Fragmentiškame pasakojime pereiti nuo vieno personažo prie kito, nuo vienos situacijos prie kitos padeda apgalvoti Valčik kostiumai - stilizuoti to laikotarpio reliktai, atspindintys skirtingus visuomenės tipus ir atstovus. Matome mokyklinę uniformą, hipišką įvaizdį, funkcionieriaus kostiumą - visi jie tamsūs, nudažyti taip, kad sudarytų sunkumo įspūdį, primintų tam tikrą kiautą, iš kurio, nors ir bandoma, sunku išsinerti. Dar viena ne mažiau reikšminga spektaklio dedamoji - kompozitoriaus Martyno Bialobžeskio muzika. Aktoriai gyvai atlieka muzikinius kūrinius, neretai juos jungdami ir su judesio kompozicijomis, nors kai kurioms dar pritrūko papildomos repeticijos.
Po spektaklio „Kauno pavasaris '72“ nekyla abejonių, kad į jį verta kviesti jaunosios kartos žiūrovus. Čia nebus tiesiogiai atsakyta į jiems kylančius klausimus, bet pasiūlytos prieigos ir kontekstai, skatinantys mąstyti pačius. O atmintyje išlieka spektaklyje skambėjusios dainos, tad „...šalin rankas“ nuo mūsų visų laisvės.
