Režisierius ištobulino liupiškojo teatro požymį – savo paties buvimo tarp žiūrovų įgarsinimą. <...> Lupos čia ir dabar kuriamas „garso takelis“ ir žavėjo, ir trukdė.
Būtent keistai bėgantis laikas ir sukuria pretekstą spektakliui pasinaudoti galimybe vos ne visą darbo dieną išlaikyti žiūrovą teatro kėdėje – kad šis galėtų visu kūnu pajusti sustojusį laiką.
Žiūrovui spręsti, ar sunkiasvoris „Užburtas kalnas“ – darbas ar malonumas, tačiau šiandieniame išskaidyto ir išblaškyto dėmesio pasaulyje intelektualus Lupos spektaklis reikalauja kantrybės ir rimties.
Nuolatinė viso spektaklio būklė – tai paties režisieriaus pusiau rišlūs šnabždesiai. <...> Galbūt tai – girdima Manno ir Lupos dialogo išraiška, susidūrusi realiajame ir spektaklio laikuose?..
Krystianas Lupa stebi istoriko-antropologo žvilgsniu, pernelyg nesigilindamas į atskirų personažų dramaturgines linijas, veikiau kuria būsenas, kurioms pats iš paskutinės eilės akompanuoja.
