Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymo” premjeros Nacionaliniame dramos teatre įspūdžių reminiscencijos
... Iš pradžių buvo vartai. Nacionalinio dramos teatro fojė, pagrindinis praėjimas ties laiptais užtvertas laikinu barjeru ir dviem metalo detektorių staktomis - kaip oro uoste. Vartai - dveji, ir priverčia spręsti pasirinkimo dilemą. Kokia to pasirinkimo prasmė - išaiškėja po to (ir, savaime suprantama, pernelyg vėlai). Peržengus, varteliai suzvimbia, ir išprovokuoja vienareikšmišką vidinę reakciją: sudiev, Tėvyne!
Žengus kitapus, jausmas toks, tarsi patektum į teatrinę duty free zoną, t.y. švelniąją skaistyklą, kurioje jau nebegalioja įprasto gyvenimo dėsniai, bet dar visu svoriu neužgriuvo kito šiurkštaus pasaulio (šiuo atveju - teatro) poveikio mechanizmai.
Akys, lig tol pratusios nereaguoti į čia, ant geltonų plytų sienų buvusią ritualinę paveikslų galeriją, neišsyk įžiūri pasikeitimą - į tuose pačiuose socrealizmo rėmuose įkomponuotus menininkės Eglės Rakauskaitės rankų darbo milžiniškus „Up-kodus”, dėl kurių prasmės nereikia kvaršinti galvos: nuskenavus juos „išmanuku”, programėlė bemat pateiks koncepcijos išklotinę.
Patekus į šį teatrinį duty free, kirba negera nuojauta, kad patekai į spąstus; kad iš čia jau nebegrįši, arba, jeigu grįši, būsi nebe toks, koks buvai. Užbėgant už akių, tenka perspėti, kad nuojautos pasitvirtino su kaupu...
Trafalgaro godojimas
Viskas iš esmės gali pasikeisti per dieną ar net per kelias valandas - kare, politikoj ar ekonomikoje. Bet, pasirodo, kad per vieną spektaklį viskas gali kardinaliai apsiversti ir mūsų teatre - jeigu tai ta diena, kai Lietuvos nacionalinio teatro didžiojoje scenoje vyksta Mariaus Ivaškevčiaus pjesės „Išvarymas” premjera. Tai leidžia manyti, kad mūsų teatro procesai yra įgiję ir ekonomikos, ir politikos, ir batalinių bruožų - ir kultūros politikoje, o galbūt ir visoje visuomenėje.
(Šių žodžių autorius buvo sąmoningai surizikavęs viename neseniai publikuotų tekstų paskelbti perdėm skeptišką verdiktą mūsų teatriniam procesui, kurio smaigalys dabar yra Nacionalinis dramos teatras. Rizika nepasiteisino, ir dėl šios savo klaidos tenka ne tiek atgailauti, kiek atvirkščiai - džiaugsmingai triumfuoti.)
Staiga tapo aiškiai perskaitoma ir Nacionalinio teatro vairininko Audronio Liugos poza, jo tiesi kaip stiebas nugara ir nepriekaištingas kostiumas, kai jis, tarsi admirolas Nelsonas britų laivynui prie Trafalgaro, vadovavo NDT sezono pradžios „paradui”. Reklaminė akcija - „Būsiu žvaigždė”, „Žudysiu”, „Emigruosiu” - skambėjo kaip ultimatumas, o premjerų pavadinimai - „Fundamentalistai”, „Chaosas”, „Tautos priešas”, „Išvarymas” - tarsi jūrų mūšio strateginės kryptys. Ir priešai, ir draugai, ir apsišaukėliai pranašai priversti pripažinti: paleisto į ataką „auksinio rezervo” dėka mūšis buvo visiškai nelauktai laimėtas! („Auksinis rezervas” čia - Mariaus Ivaškevičiaus pjesė, Oskaro Koršunovo režisūra ir visa „Išvarymo” kūrybinė grupė.)
Svajonių išsipildymas
Tačiau į kiekvieną „gerai” galima atsakyti tokiu pačiu „blogai”. Ir kaip tuomet skaitytojui susivokti, kieno čia teisybė? Analitikui kelias dvejopas: arba, kruopščiai detalizuojant, nuodugniai argumentuoti kiekvieną teiginį, bet tuomet rašinys išvirs į išplėstinę studiją; arba perteikti individualius įspūdžius ir jų sukeltas asociacijas. Pastarasis kelias gali atrodyti itin subjektyvus, bet jau laikas mums visiems susitaikyti su tuo, kad dažnai liaupsinamas „objektyvumas” tėra intonacijos dalykas, o prasmės yra visuomet subjektyvios, nes kaskart reikalauja pasirinkimo, tarsi prie vartelių į teatrinę duty free zoną.
Skaitytojas čia galėtų papriekaištauti, ko čia taip pernelyg sureikšminami tie varteliai? Greičiau dėstykit esmę, nagrinėkite patį spektaklį! Bet esmė ta, kad būtent nuo vartelių (t.y. nuo tos vidinės akcijos, kurią išgyvena žiūrovas, per juos žengdamas į teatrinį bemuitį pasaulį) prasideda realus spektaklis - tas, kuris vyksta žiūrovo sieloje, o ne keliomis minutėmis vėliau scenoje. Jis įvyksta tik tuo atveju, jeigu: a) esi pasirengęs tą spektaklį į save įsileisti; b) pasirengęs ir svajoji su šiuo spektakliu ir teatru iš esmės pasikeisti. Abi sąlygos - privalomos.
Parašius žodį „svajoji” net šaltis nupurtė, kaip eretiškai tai skamba, ir kokią skepsio bangą jis turėtų sužadinti. Ir vis tik primygtinai pakartosiu: taip, „sva-jo-nė”! „Turėjau svajonę...” „I had a dream...”
Prieš porą dešimtmečių svajonių kupiname gyvenime iš televizorių dažnai skambėjo viena ypač įsirėžusi melodija, popsinis videoklipas: jaunų muzikantų su gitaromis grupelė, susibūrusi prie teatro scenos, akompanuoja teatriniam vyksmui, atlikdama gūdžią, ritmingą, už širdies griebiančią baladę. Scenoje atseit vyksta proginis saviveiklinis vaikų spektaklis, ir baladė pasakoja apie vaikystės epizodą, pirmą nesėkmingą berniuko sceninį bandymą. Įdomu buvo, kaip savotiškai atrodė teatras, perteiktas per grojančių muzikantų prizmę - teatrinis vyksmas kaip prasminis muzikos „akompanimentas”, o ne atvirkščiai. Tuomet ir gimė svajonė kada nors tai išvysti ir išgyventi realiame teatre.
Iš štai dabar, per spektaklį „Išvarymas” įsitaisęs salėje netoli scenos ir žvelgdamas į jaunuolių iš grupės „Happyendless” sukauptus veidus, paslaptingai pašviestus iš apačios, pajutau tą fantastišką šiurpulį per nugarą, kai teatre išsipildo panašaus pobūdžio svajonės. Regis, girdėjai ir jautei muzikuojančių jaunuolių sutramdytą alsavimą, jų pirštų odos sliuogimą per vibruojančių stygų apvijas, ir kaip tas ypatingai subtilus garsų ir emocijų srautas atsispindi ir įtakoja visa, kas vyksta scenoje.
Praeitis reiškia ateitis?
Kita „svajonė” yra susijusi su Vytautu Anužiu ir tuo, ką jis daro spektaklyje „Išvarymas”. Kažkur nuskambėjo replika, neva visuose pastaruosiuose vaidmenyse šis aktorius yra perdėm monotoniškas. Replikuosiu, kad tokio aukšto lygio artisto, kaip Anužis, „monotoniškumas” iš tiesų prilygsta jo tobulam nuolatiniam buvimui savo pagrindinėje temoje - žmogiškosios egzistencijos aukštesniojo prasmingumo žūtbūtinėse paieškose. O jau jo personažų skirtumai gimsta žiūrovo vaizduotėje, stebint šį kvapą gniaužiantį menininko žygį.
Čia Anužio personažas įvardintas kaip „Benas po N metų” (jaunąjį Beną vaidina Ainis Storpirštis). O su juo susijusi „svajonė” - tai jauno lenko Wojciecho Ziemilskio „Mažas pasakojimas”, matytas pavasarį „Naujosios dramos akcijos” festivalyje. Po to labai knietėjo išvysti ir lietuvių scenoje gerą aktorių, ramiai pasakojantį publikai dramatišką istoriją, kuri užgriebtų iki sielos gelmių... Vaizduotė viltingai piešė žmogų, sėdintį prie pulto ar stalelio, ir dėstančio siužetą, kuris vystosi čia pat scenoje, žiūrovų akivaizdoje... Ir štai - pavyko sulaukti.
Atskirdamas protagonistą pasakotoją (Benas po N metų) nuo pagrindinio personažo (Benas jaunystėje), Oskaras Koršunovas padaro esminį struktūrinį sprendimą. Per „dvigubo komentavimo” efektą (per „Happynedless” grojimą ir per Anužio „pasakotoją”, bendrą sceninį vyksmą naudojant kaip „foną”) režisierius sąmoningai žengia į epinio teatro pasaulį.
Ir iš tiesų, kur jam dar žengti, jei ne ten, kur jis stipriausias?
Bet ką tai reiškia - „po N metų” ? Nuo Beno jaunystės iki dabar? „Dvyniai dar stovėjo, bet Princesė jau žuvo”, sako Anužio Benas. Bet įsižiūrėkime į jį įdėmiau. Jis sėdi invalido krėsle ant ratukų, jo viena koja, pabrėžiant neįgalumą, sukaustyta odiniu įtvaru. Tas jo krėslas - ypatingas, su specialiu pultu, galinčiu uždengti ten gulinčią pjesę, personažas kalba į mikrofoną, o pulto kampą ironiškai puošia mažytė trispalvė. Visas tas įtaisas labiau panašus ne į karo suluošinto veterano vežimėlį, o į mobilų režisieriaus pultą. Juolab kad Anužio - „pasenusio” Beno - aplinkybės nėra apibrėžtos, jis egzistuoja ne kažkur kitame sceninio laiko sluoksnyje, o čia pat, lygiagrečiai su pagrindiniu sceniniu vyksmu, tik už jo rėmų. Prielaida, kad režisierius Koršunovas drauge su Anužio personažu į vežimėlį pasodino ir patį save „po N metų”, o sumaitotas kūnas ir rudimentinė trispalvė gali būti suvokta ir kaip mūsų tautinio kūrybiškumo plačiąja prasme perspektyva - ar ji visai be pagrindo?
Galbūt tai ir pernelyg įžūli prielaida, bet ji šildo.
 |
| Išvarytieji ir užspeisti. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Eurodramos dėlionė?
Kalbant apie Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Išvarymas”, jos išradimus ir fenomenus, akivaizdu, kad ne tik režisierių Koršunovą „šildo” daugelis pjesės ypatumų, temų ir teksto bei siužeto išradimų, bet ir Ivaškevičių „šildė” šio režisieriaus teatriškumo samprata ir jo metodo galimybės.
Per spektaklį klausantis pjesės teksto, po kurio laiko pradeda kirbėti įtarimas, ar tik režisierius nebus sąmoningai supainiojęs žanrus? Ar pjesė „Išvarymas” iš tiesų tėra kūrinys, skirtas kamerinei scenai, kur jis geriausiai būtų išspręstas neįmantriomis „vaizduotės teatro” priemonėmis? Ar taip buvo būtina „dopinguoti” šią sceninę istoriją milžiniška masuote, pukiai sustyguotais choreografiniais ir miuziklo numeriais, vaizdo projekcijomis per visą scenos horizontą ir griozdiškomis konstruktyvistinėmis Gintaro Makarevičiaus dekoracijomis? Ar būtina buvo naudoti visus hiperteatro galimybių „pabūklus”, kad būtų išprovokuota ta godotina šiurpo per nugarą reakciją, pasakojant apie vieną rimčiausių (o gal ir patį esminį) mūsų tautos išbandymų - jos dabartinį pražūtingą egzodą?
Atsakymui į šį klausimą dera nukeliauti mintimis į netolimą praeitį, į dramaturginių debiutų festivalį „Versmės” rudenį vykusį čia pat, Nacionaliniame dramos teatre. Ypatingai buvo akcentuota viena pjesė, sukurta, kaip dėlionė, iš tarsi-privalomų šiuolaikinei lietuviškai pjesei komponentų, būtent: a) siužetas turi būti apie emigraciją; b) žodinis vyksmas turi rutuliotis virtualioje erdvėje (pokalbiai telefonu, radijas arba internetas); c) turi nuskambėti kelios dokumentinės kriminalinės lietuvių emigrantų istorijos; d) privalu pateikti seksualines mažumas ir jų problemas pozityviuoju aspektu; e) šiukštu vaizduoti spalvotųjų rasių atstovus neigiamai; f) pjesės tekstas privalo būti homeopatinėmis dozėmis pasodrintas sovietiniais keiksmažodžiais... (šį sąrašą galimą būtų tęsti). Bet, kaip sakoma, kaip iš puikiai veikiančių organų neįmanoma sukurti nuostabaus organizmo, jeigu jame nėra gyvybės, taip iš direktyvų nesumontuosi geros pjesės.
Ivaškevičiaus „Išvarymas”, atrodytų, visiškai atitinka visus aukščiau išvardintus kriterijus, galbūt tik šiek tiek nusižengiant punktui „e” (pakistanietį Azimą - jį fejeriškai atlieka Tadas Gryn - išvadindamas „babajumi”, Benas nemano nusižengiąs „eurostandartams”, nes „babajus” yra tiesiog „babajus”, ir jokio čia įžeidimo nėra), o taip pat ir „d” (nes žodį „gėjus” čia nuolat organiškai lydi „pyderas”, ir yra manančių, kad tai yra skirtingos socialinės kategorijos). Na, o „f” recepto pas Ivaškevičių nepavyksta apibūdinti kaip homeopatinės priemonės, bet apie tai - vėliau.
Ivaškevičius, kalbėdamas apie emigraciją, čia siekia ne „parodyti”, ne „atspindėti”, ne „pamokyti” ar „pasimokyti”. Jo tekstas - atakuojantis, provokuojantis, emociškai visavertis, nesterilizuotas ir nefiltruotas, gyvybiškai pulsuojantis. Jis kuria naują virtualią realybę, sudurdamas du skirtingus mūsų tapatybės suvokimus - ką mes manome apie save „čia”, ir kokie pasirodome visu gražumu, būdami „ten”. Tarp tų dviejų kraštutinumų spektaklio eigoje ir gimsta toji dar neįsisąmoninta, bet jau teatro priemonėmis čiuopiama mūsų naujoji, visai ne daili, bet atpažįstama ir šilta, nes - sava, ir kitos nebus - gležna, infantiliška ir agresyvi tapatybė.
Kodas nėra keiksmas
Pavadinimas „Išvarymas” atrodo tarsi atkeliavęs iš pjesės teksto sumanymo ir kūrimo pradinio etapo. Jo rezultatyvumas verčia taip manyti. Bet nei pats žodis, nei jo panaudojimas pavadinime neturi esminės reikšmės, nes tai - kodas, sutartinis ženklas, viso sumanymo vardas, ir tiek. Ir visas pjesės tekstas gali būti suvoktas pilnumoje ir sceniškai realizuotas, tik suvokus jo kodinę prigimtį. Tokie pat „kodai” yra ir žodelyčiai, kurie minimi aukščiau pateiktoje instrukcijoje ties punktu „f”. Kategoriškai neteisinga juos įvardinti kaip „rusiškus keiksmažodžius”, nes rusiškumo jų etimologijoje nėra nė lašo. Teisingiausia juos būtų įvardinti kaip „sovietiškumo krislus”, savotiškus posovietiškumo „barkodus” arba „Up-kodus”, kaip ir Eglės Rakauskaitės paveiksluose, kuriems iššifruoti, jų ženklo krūvį pilnutinai įsisąmoninti reikia ypatingos sociologinės ir psichologinės būsenos: ypatingo ribinio būvio tarp „aš - čia” ir „aš - ten”, kad būtų užčiuopta: „mes visi kartu - ir čia, ir ten”.
Įdomu, kad XX a. trečiajame dešimtmetyje vienas sovietinių kino pradininkų Vsevolodas Pudovkinas sukūrė galingos apimties nebyliojo kino juostą „Čingischano palikuonis”, kurioje išdėstė savąją masinio sovietinio mentaliteto kildinimo iš Čingischano istorinio palikimo versiją (komunistinio propagandinio atspalvio). Ivaškevčiaus pjesės antrame veiksme įvyksta svarbus buvusio lietuviško „mento” Beno Ivanovo ir lietuviškos „torpedos” Andriaus, pravarde „Vandalas”, dialogas Londono dykrose. Tarp jų, kaip karštas geizerio vanduo iš žemės gelmių į paviršių išsiveržia geo-antropomorfinė teorija apie Rytų Europos egzodą į Vakarus, kaip Čingischano palikuonių instinktyvų susirėmimą su europine civilizacija.
Priklausymas Čingischano ordų giminei čia betarpiškai susijęs su minėtais žodiniais „sovietiškumo krislais” - interneto chuliganų terminais tariant, „bl”, „nx”, „pzdc”, ir pan., - t.y. su tais „kodais”, kurie su jų semantine prasme neturi nieko bendra ir yra tik masinės instinktyvios komunikacijos ženklai. Jų prasmė yra tokia: „aš esu sovietinis, ir tu esi sovietinis, ir niekur tu nesidėsi, kol sakai „bl”, „nx” ir „pzdc”, o jeigu ir nesakai, o tik klausaisi jų, supranti - irgi esi toks pat sovietinis, kaip visi mes”. Toks tad „kodas”, ir tokia „masinė komunikacija”. O tie, kas dėl to piktinasi, iš teisų tik pripildo tuos „kodus” išsivadėjusių reikšmių, kurių tie seniai jau nebeturi.
Žalgirio „vandalai”
Oskaras Koršunovas šiam dviejų „Čingischano palikuonių” dialogui leido išsiskleisti visu grožiu, akivaizdžiai jo nestabdydamas, netaupydamas sceninio laiko ir nepaisydamas menamų saiko kriterijų. Taip „Išvarymas” pagimdė jau daug metų Nacionalinės dramos scenoje neregėtą karališką dviejų talentingų jaunų artistų - Mariaus Repšio (Vandalas) ir Ainio Storpirščio (Benas) unikalų tapatybės paieškų sceninį duetą (sulyginamą gal tik su tuo, ką toje pat scenoje 1989 m. rodė Regimantas Adomaitis ir Vytautas Rumšas Sławomiro Mrożeko „Emigrantuose”).
Taip pat visi jie - dramaturgas, režisierius ir aktorius Marius Repšys - sėkmingai atrado ir sukūrė taip seniai ir karštligiškai ieškotą „mūsų laikų didvyrį”. Mūsų visų nuostabai ir begaliniam siaubui tas „didvyris” pasirodė esąs padugnė su treningu, siaubinga tarpuvartės leksika ir nežabotomis agresyviomis reakcijomis, Vandalo pravarde - „torpeda”, mušeika, alkoholikas, vagis ir žudikas. Aktorius Marius Repšys jį suvaidino taip įkvėptai, plastiškai tobulai, meistriškai ir įtikinamai - kai sakoma, kad tarp aktoriaus ir personažo neįmanoma įsprausti peilio, - kad nekyla jokių abejonių: taip, Vandalas - mūsų laikų didvyris!
Skaitant pjesės siužetą, gali kilti dėl to abejonių. Gali pasirodyti, kad Beno personažas „svarbesnis”, nes jis yra pagrindinis. Iš tiesų savo Benui Ivaškevičius suteikė perdėm sureikšminto Benvolijaus ar Horacijaus (remiantis analogijomis su Shakespeare'o „Romeo ir Džiuljeta” ar „Hamletu”), na, iš bėdos ir šiek tiek Romeo - bruožų. Bet spektaklio „Išvarymas” tikrasis hamletas, be abejonės, yra Vandalas.
Šis vaidmuo yra svarbus dar ir tuo, kad Repšys kuria ne išgalvotą, ne literatūrišką, ne stilizuotą, ne menamų įtakų ir utopijų paveiktą, o tikrą, apčiuopiamą ir atpažįstamą mūsų laikų didvyrį „visame savo gražume ir vidiniame vystymesi” - nuo totalitarinio sielos vergiškumo tėvynėje iki totalaus pražūtingo išlaisvėjimo svetimoje niekieno žemėje.
Ir, nors tai skambėtų eretiškai, esama ir tam tikro ryšio tarp kadaise toje pat scenoje suvaidinto karaliaus Mindaugo ir šį gruodį gimusio banditėlio Vandalo. Maža to, būtent šis hiperrealistinis „torpeda”, regis, labiau atskleidžia tikruosius mūsų tapatybės klodus, nei idealistinis Mindaugas.
Stebint Repšio personažą staiga labai apčiuopiamai pamatai tą Žalgirio mūšio lietuvį - karį su nertiniais šarvais ir kirviu rankoje, kuris iš pradžių spruko į krūmus, apstulbęs nuo žvangančių geležimi riterių ant pūškuojančių žirgų, o paskui, atsipeikėjęs, ir užvirus kraujui nuo gėdos, puolė atgal ir ėmė taip taškytis, kad priešai „lakstė kaip popierius”...
Epinio herojaus kraujas srūva Vandalo gyslomis, todėl jis luomo atstovo teisėmis ryžtingai manipuliuoja tautosakiniais motyvais, prisigėrusių emigrantų autobusiuke skambant užustalės dainos posmui: „Paduok, sesule kardą...” - „Sukeitėm, (...), posmelius. Kaip ji paduos, (...), kardą, jeigu tu jau ant žirgo?..”
Suprantama, nebūtų visų šių stulbinančių, atveriančių akis ir sukeliančių galingą vertybių kaitą sceninių atradimų, jeigu režisierius rakintų pjesę kaip kamerinį kūrinį „vaizduotės teatrui”. Koršunovas lieka ištikimas savajai hiperteatro sampratai, ir iš pažiūrėti kuklių lokalių siužetų kuria šiuolaikinę sceninę mitologiją. Atrodytų, finalinė novelė apie policininko Roberto (dar viena Beno angliškoji hipostazė) ir jo nėščios kolegės Liz (Toma Vaškevičiūtė) rieda iš inercijos, varoma pradinio epinio pagreičio. Bet kardinaliai išspręsta Roberto-Beno ir fotografės Eglės, tapusios musulmone, scena, lyg ir formali, sudeda teisingus prasminius akcentus. Priversdamas aktorius vykdyti pavojingą akrobatinį triuką - vaidinti stovint ant besisukinėjančių aukštų postamentų (iš tiesų tai aprūdijusios baro kėdės) - jis paverčia tai dviejų „Nelsono kolonų” dialogu, t.y. fiziškai iškelią du tipiškus personažus (iš vienos pusės - lietuvės su britų prostitutės patirtimi, tapusios musulmone, kelyje į šachidės lemtį,- ir, iš kitos, lietuviško „mento” su rusiška pavarde ir lenkišku pasu, galop apsimetusio Londono „bobby”) į mitologizuotą lygį. Sukurdamas tai labiau techniškai, nei organiškai, režisierius tuo pačiu sėkmingai vainikuoja visą kompoziciją ir sumanymą.
Galimybė išlikti atminty
Epinio teatro principas suteikia visiems vyksmo dalyviams ryškiai ir artikuliuotai pateikti kiekvieną savo personažą. Talentingasis Martynas Nedzinskas (Edis) pavydėtinai pasinaudoja proga pateikti savo personažo metamorfozę nuo infantilaus „komputerasto” su „dredais” iki narciziško aristokratų žaisliuko languotomis kelnėmis.
Išradingumu žaižaruojantis Tadas Gryn (Azimas) sukūrė sėkmingiausią iš pastarųjų vaidmenų. Egzotiškoji Elzė Gudavičiūtė (anarchistė Olga) keri savo kūrybiška drąsa ir ryškiu ekspresyvumu. Galingo stoto Irmantas Jankaitis (boksininkas Saško ir keleivis autobuse) stebina savojo monumentalumo įvairove. Šiokį tokį nerimą kelia be abejonės talentinga Monika Vaičiulytė ir jos aiškus pokrypis į „seksbombos” amplua („seksbomba” čia vėl gi ne vertinimas, o nusakomas amplua; antai Marilyn Monroe irgi buvo „seksbomba”, o Giulietta Mazina - jokiu būdu ne).
Negali nekerėti Ainio Storpirščio artistiškumas - jis ir muzikalus, ir plastiškas, ir neatrodo juokingai, parodijuodamas Freddie Mercury, ir saikingai elgiasi su partneriais scenoje, bet lengvas „konferanso” atspalvis jo vaidyboje šiek tiek gadina įspūdį. Tačiau beveik statiškas apsaugininko Mareko-Beno epizodas išties yra puikus.
Įsimena ir Algirdo Dainavičiaus (emigrantas Algirdas) išraiškingas gulėjimas nusisukus ant sofutės, Arūno Vozbuto (Romas) graudus tarmiškumas, Rimantės Valiukaitės (Oksana) slaviškas nusilenkimas svečiui-banditui ligi žemės, Mariaus Čižausko (Karlis) ironiškas „latviavimas”, Oneidos Kunsungos temperamentas ir balsas... Visi antro plano personažai turi po savo tipažą ar kelis, ir galimybes tai užfiksuoti žiūrovų atminty.
Spektaklio fonograma - ir iš įrašo, ir atliekama gyvai, grypės „Happyendless” ir aktorių balsingo choro - panardina vėlgi į postsovietinės nostalgijos terpę. „Led Zeppelin”, „The Queen” ir kiti XX a. 8-9 dešimtmečių roko ir popso hitų melodijos ir atgarsiai dar ir dar sykį tendencingai kreipia žiūrovus link jų tikros prigimties, kilmės ir esmės, t.y, į tą nenykstantį čingischaniškąjį sovietiškumą, kurio, kuo labiau išsižadama, tuo vėliau dar įnirtingiau griebiamasi - kaip šiaudo, kai atsiduri akistatoje su savimi. Ne tokiu, koks nori atrodyti, o koks esi iš tikrųjų...
Po 15 metų
... Pastarąsias porą savaičių tenka įdėmiai stebėti paskutinius politinius įvykius Rusijoje, ten vykstančią taikią „internetinę revoliuciją”, ir visa tai atrodo kaip fantastiškas virtualus reginys. Buvo taip pat pastebėta, kad į daugiatūkstantinius mitingus prieš valdžios apgaulę ir savivalę protestuotojai eina pro tokius pat kontrolinius „vartelius”, kaip ir mūsų žiūrovai į spektaklį „Išvarymas”. Ironiškai pasimąstė: kokie, pasirodo, neprotingi ir naivūs tie rusų tvarkdariai! Užuot skaidę protestuotojų minią, jiems, niekuo nežabojamiems, yra leidžiama per simbolinius „protesto vartelius” įžengti į vieningą „protesto zoną”, kur jie, peržengę tą simbolinį slenkstį, tampa jau kur kas labiau suvienyta ir sinchronizuota vienminčių tauta. Po minėtų mitingų daug rusų atvirai pripažino, kad kitądien jie „pabudo kitoje šalyje” - tokioje, kur laisvė tapo apčiuopiama ir realiai pasiekiama bendra visos tautos dvasine vertybe.
Įžengus pro kontrolinius vartelius į spektaklio „Išvarymas” duty free zoną ir po beveik penkių valandų intensyvių teatrinių įspūdžių pro tą patį barjerą išėjus lauk, teko apčiuopti savyje realią kertinių vertybių kaitą ir tai, kad tas teatras, kuris yra nuolat su mumis ir mumyse, jau niekad nebus toks, koks buvo.
Kaip ir prieš 15 metų su Sigito Parulskio „P.S. byla OK”, taip ir dabar su Marium Ivaškevičiumi režisierius Oskaras Koršunovas vėl stoja į akistatą su mūsų visuomenės dviveidiškumu ir davatkiškumu. Tuomet tai atrodė tarsi vieno režisieriaus karas (one man war), jis jo nelaimėjo, bet ir nepralaimėjo. Dabar prabėgus pusantro dešimtmečio, jis vėl ryžtasi tai pačiai akistatai.
Metai prabėgo, bet ar pasikeitė laikai? Naivusis tautinis idealizmas, kadaise tarpęs po dabartinio Nacionalinio (anuomet Akademinio) teatro stogu - kas iš jo liko? Tik mažytė suvenyrinė trispalvė, invalido talismanas ant Vytauto Anužio - suluošinto režisieriaus - kilnojamo pulto. Užtat visuomenės dviveidiškumas klesti keleriopai. Režisieriui Trafalgaras nenusimato, bet kovoti visvien verta.
Ir - ar mes patys esame pribrendę pasikeisti, susivokti? Eiti ar neiti pro teatro kontrolinius vartelius? Ir pro kuriuos eiti? Jeigu tas pasirinkimas yra prasmingas - kaip Nacionalinio dramos teatro spektaklio „Išvarymas” atveju - tuomet mūsų teatras dar turi šansų. Mes su juo - taip pat.
