Gruodžio 16-22 dienomis Menų spaustuvėje bus parodyti Cezario Graužinio spektakliai, pastatyti Helsinkio „Viirus“ teatre – „No Return“ pagal Franzo Kafkos tekstus ir „Kaligula“ pagal Albert‘ą Camus. Režisierių Cezarį Graužinį kalbina Kristina Savickienė.
Kaip pasirinkote režisieriaus kelią?
Tai tikrai buvo ne vaikystėje, nes mokykloje planavau stoti į teisę VU. Į režisūrą įstojau atsitiktinai. Vaidinau mokyklos teatre, bet būti aktoriumi nenorėjau niekada, – man atrodė, kad būdamas aktoriumi, nebūsiu laisvas.
Jei nebūtumėt dabar režisieriumi, kokia profesija jums imponuotų?
Aš apie jokią profesiją negalvoju. Man dirbt nepatinka.
O šiaip esu gyvenime daręs nemažai dalykų, visai nesusijusių su teatru. Nuo didmeninės prekybos limonadais iki politinės veiklos Okinavoje arba darbo televizijoje, radijuje.
Kokia yra Suomija jūsų akimis?
Ežerų šalis. Vasarą ežeruose atsispindi dangus, o žiemą dangus neatsispindi. Tai kita planeta, ne Lietuva tikrai. Kitokie žmonės. Tačiau ten gyvenančio savęs aš neįsivaizduoju. Net kai pakvietė mane vadovauti teatrui, aš visiškai neplanavau ten gyventi. Žinojau, kad atvažiuosiu ir išvažiuosiu. Iš pradžių patiko labiau, paskui pradėjo nepatikti. Pažįstu daug lietuvių, nuolatos gyvenančių Suomijoje, menininkų taip pat, kurie man labai gražiai kalbėjo apie Suomiją. Bet aš kažkaip jais netikėjau. Man atrodė, kad gal jie save apgaudinėja, negalėjau patikėt, kad ten lietuviams gerai. Šiaip sunku lietuviams Suomijoje. Ir lietuvių banditų ten daug, bet juos greitai pagauna. Apiplėšia kokio mažo miestelio banką, o po trijų dienų ir pagauna. Dažniausiai lietuvius.
Lietuviu būti ten negėda, kol šalia koks kitas lietuvis neatsiranda. Užsienyje, kai išgirsti lietuvių kalbą, geriau neišsiduok, kad lietuvis.
Tai ar teko kada meluot apie savo tautybę?
Tikrai neteko. Tik nutylėti. Kai išgirstu lietuvių kalbą kur nors giliame užsienyje, dažniausiai neparodau, kad suprantu.
Kodėl?
Nes lietuviai – kaip vilkai mažam miške. Pavojingi vienas kitam. Dideliam miške – pasauly – iš principo neturėtų būt pavojingi, bet kompleksas lieka tas pats.
Ar matote save gyvenantį Lietuvoje ateityje?
Taip... bet ne nuolatos. Yra toks geras senas tarybinis anekdotas apie žydą, kuris norėjo išvažiuoti iš TSRS. Jis ateina vieną dieną vizos į Izraelį. Gauna. Po savaitės vėl ateina tas pats. Vėl prašo vizos ten pat. Gauna. Dar po savaitės – vėl grįžta: „Duokit man vizą į Izraelį“. „Klausykit,– sako jam, – jūs apsispręskit, kur jums labiau patinka, tai mes jums išduosim vizą. Tai kur jums labiau patinka?“ – „Kelionėje“. Gal tai susiję su profesija ir profesine aplinka, bet sėdėt Lietuvoje ilgai – nelaiko kantrybė.
Kiek išlaiko?
Trejetą mėnesių išlaiko. Labai geras posakis: išsiskirkime, kad galėtume susitikti. Sunku išvažiuot, bet sugrįžimas yra toks malonus.
Jei galėtumėt pasirinkti, kokiam Lietuvos teatrui vadovaut, kokį pasirinktumėt?
Jau nepasirinkčiau jokio. Net nesvarstyčiau tokio klausimo. Nenoriu vadovauti teatrui Lietuvoje. Aš noriu spektaklius kurti. Yra daug žmonių, kurie šitoj vagoj gali sėkmingai dirbti, kurie be vadovavimo daugiau nieko nesugeba. Man šitas klausimas visai neaktualus.
Užtat galėčiau vesti seminarus, kaip būti teatro vadovu Lietuvoje. Svarbiausiai surinkti amžiną trupę, kuri būtų suinteresuota nuolatinėmis algomis ir tuo, kad kuo mažiau laiko reikėtų praleisti teatre – kad dar galima būtų prisidurti algos kitur, dramos būreliuose, televizijoje. Ir geriausia, kad ta trupė būtų daug nereikalaujanti, be jokių meninių ambicijų. Ir kad kiekvienas aktorius galvotų: gerai būtų, jei manęs tik neišmestų iš teatro. Ir tada, jei esi vadovas, duodi jam suprasti: aš tavęs neišmesiu, o jei ateis koks beprotis režisierius ir iš tavęs ko reikalaus, tu nieko nedaryk. Prisigersi, neateisi į spektaklį – nieko tau nebus. Bet tu visuomet turi būti mano pusėje. O dėl spektaklių – geriausia taikyti patikrintus receptus – tai, kas atėjo iš televizijos ar kokios nors Amerikos, kad tik daugiau žiūrovų pritrauktų. Ir tai šiais laikais vadinasi profesionalu. Ir būtent tai man yra neįdomu.
O yra skirtumas, po kokiu stogu kurti?
Dirbu dabar su „Cezario grupe“, su valstybiniais teatrais nebendradarbiauju – ne savo noru, o dėl susiklosčiusios padėties, galbūt dėl personalijų, šiuo metu juose veikiančių. Dirbu su savo grupe ir viską turiu. Man nereikia vadovauti teatrui. Aš Maskvoje mokiausi režisūros, ne vadovauti. Ir vadovuti nenoriu mokytis.
„Lietuvos diena“ buvo pirmasis spektaklis, kuriam pats rašėt pjesę. Neseniai pristatėte naują savo projektą „Viskas arba nieko“ pastatytą taip pat pagal jūsų pjesę. Kas skatina imtis dramaturgijos?
Nesijaučiu taip, lyg staiga ėmiau ir pradėjau rašyti teatrui. Nuolat tekdavo inscenizuoti, rašyti tekstus, papildant, ko autorius neparašė. Tai gavosi natūraliai. Tiesiog dabar man tai yra įdomu. Kurti spektakliui ne tik fizinį kūną, bet ir tekstą.
Kaip jūsų tekstus sutinka aktoriai?
Tarkime, spektakliui „No return“, kuris atvežamas į Vilnių, panaudoti Kafkos tekstai, bet pusė antro veiksmo yra mano parašyta. Aktoriai suprato, kad to reikia. Lygiai tas pats buvo su Albert‘o Camus „Kaligula“. Visas kūrinys buvo perdėliotas, ir, neslėpsiu, yra ten vienas mano parašytas monologas. Irgi gerai aktoriai priėmė. O dirbant su „grupe“ per repeticijas pradedu jiems pasakoti istorijas, jie klauso, jiems įdomu. Paskui pasakoja jie, klausau aš. Belieka grįžus naktį užrašyt.
Kai pradedame repetuoti spektaklį, turim gaires, bet žinome, kad viskas dar gali keistis. Todėl man ir patinka dirbti su „grupe“ – jaučiuosi gerai dirbdamas dinamiškom sąlygomis. Mes nekuriam produkto vartotojui. Nes dabar valstybiniai teatrai tik tą ir daro, kad kuria tokius produktus. Ne tik valstybiniai, žinoma. Man tas keista.
Nors kita vertus suprantu, kad vartotojiška visuomenė reikalauja ne teatro meno, o spektaklių-„bezdeluškių“ lengvam vartojimui. Atėjai, praleidai dvi valandas teatro kėdėje tamsoje, pamatei kažką, išėjai ir pamiršai. Geriausiu atveju – pažvengei iš juokelių apie antrą galą. Arba pamatei juokingą vaikiną, kuris per teliką maivosi. Man tai neįdomu. Aš esu iš tos senosios mokyklos. Man teatras – ne profesija, o gyvenimo būdas, įdomi kasdienybė. Todėl mes nebėgam kaip pusaklių šernų kaimenė, mes repetuodami dar ir pagyvent spėjame. Mes keliaujam ir dar apsidairom bekeliaudami. Tai yra buitiškai sunkiau, bet tik tokioje kūryboje aš matau prasmę.
Bet nesupraskite klaidingai – aš nesakau, kad kalbėti masėms, kalbėti visuomenei yra blogai. Aš savo spektaklius darau žmonėms. Žinoma – pirmiausiai sau ir aktoriams, bet ir žmonėms, nes be to tokia veikla būtų beprasmė. Mano požiūriu šiuo metu Lietuvoje, kur ir šiaip nieko originalaus nevyksta, nes viskas ateina iš kitur, yra labai daug teatro, kurio aš negaliu pavadinti profesionaliu. Tie, kurie dabar mano galintys statyti spektaklius ir mano esą režisieriai, nors tokio išsilavinimo neturi, turėtų žinoti, kad profesiją lemia ir etikos suvokimas. Šis suvokimas įpareigoja tave mąstyti, kodėl ir kam tu tai darai.
Ar mases pritraukianti „vartotojiška“ teatro produkcija neturėtų egzistuoti?
Turi, žinoma. Bet ne tokiomis proporcijom. Neseniai į Lietuvą atvyko mano draugė, profesionali aktorė iš Graikijos. Prisiklausiusi apie tą didingą Lietuvos teatro tradiciją, apie mitą, kuris gyvas pasauly daugiausia Nekrošiaus dėka – ji negalėjo patikėt, kad Nacionaliniame teatre mato iškabą „Ray Cooney“.
Tikrai turi teisę visa tai būt. Bet Kultūros ministerija, valstybė turi kada nors sulaukti kažkokio išsilavinusio žmogaus, kuris supras, kas yra profesionalus menas. Kuris teigia profesinę etiką – jos šiuo metu, mano nuomone, valstybiniuose teatruose nėra.
Jūsų naujausias darbas vadinasi „Viskas arba nieko“. Ar toks yra ir jūsų kredo?
Tokį kredo pasiėmus sunkoka būtų išlikti. Na ir gerai, kad jums toks klausimas kilo. Spektaklio idėja kilo iš pamąstymo – kas būtų, jei staiga pradėtum gyventi be kompromisų. Tokios utopinės mintys buvo atspirtis. Ši socialiai inspiruota idėja ėmė eiti privačiu keliu, darėsi labiau asmeniška – mano ir aktorių.
Pristatydami šį spektaklį, jūs panaikinote visas fizines ribas tarp aktorių ir žiūrovų. Kodėl?
Mes tikime, kad teatras grindžiamas bendravimu. Žiūrint klasikinių parametrų spektaklį itališkame scenos modelyje, sėdėdamas salėje supranti, kad jie puikiai žino, jog publika čia sėdi ir tik nuduoda, kad jos nėra. Ir aš pagalvojau: kam nudavinėt – mes žinome, kad jūs ten sėdit. Vadinasi, galime ir į akis pažvelgti kartais. Aš puikiai suprantu, kad atėjęs į teatrą, ateini tarsi į svetimą, aktoriams priklausančią erdvę. Todėl mes niekada nežiūrime į žiūrovą iš aukšto, stovėdami ant scenos. Tai yra valstybinių, „užsibezdėjusių“ teatrų požymis, kad aš – va čia, scenoje, pusmetriu aukščiau negu jūs. Mūsų etika kita, mes save statome į žemesnį statusą nei žiūrovą. Nestojam į pozą prieš jį. Atviurkščiai, žiūrėkit į mūsų klaidas, žiūrėkite, kokie mes durni, matykite mūsų džiaugsmus, mūsų sugalvojimus, mūsų pasiekimus. Tai ir yra komunikacija. Taip pat flirtuoja ir žmonės: pasigiria, pasikuklina, pasiguodžia.
Esat minėjęs viename interviu, kad jus domina džiaugsmo fenomenas. Ar pats mokate džiaugtis savo pasiekimais?
Labai geras klausimas. Pasiekimais visiškai nesidžiaugiu. Nes nemanau, kad esu ko nors pasiekęs. Ir nelabai siekiu. Nes pasiekimų, malonumų ir džiaugsmų, kuriuos tenka gyvenime patirti, tikrai nesieju su objektais, kurie turėtų išliekamąją vertę. Nėra jokio skirtumo – numirsi pastatęs vieną gerą spektaklį, du ar trisdešimt. Visiškai neturi reikšmės, gausi Nacionalinę premiją ar ne. Nes į grabą jos nenusineši. Nusispjaut man į Gedimino kažkelinto laipsnio ordiną, nes į grabą aš jo nepasidėsiu. O ir anūkams prieš trisdešimt metų senelio gautas ordinas gal gėdą darys. Suprantat – toks yra gyvenimas. Todėl džiaugtis pasiekimais yra kvailiausias dalykas. Turi sustot, pasišnekėt su savimi. Blogesniu atveju – pasišnekėt su daktaru. Jei džiaugiesi pasiekimais.
Džiaugtis aš įpratęs kelionėm, procesu.
O tikslus sau keliat?
Įsipareigojimus. Prieš trupę – jei leidi sau pakviesti tuos žmones į kelionę, turi įsipareigot, kad kažkur nukeliausi. Kažkur prašmatniai nukeliausi. Bet profesijos tam ir mokaisi, kad sugebėtum suderinti atsakomybę ir rezultatų nuojautą. Plius – kelionės diaugsmą, kuris atsiras tik tada kai eisi vingiais, pasižvalgydamas, o ne tiesiai bėgsi.
O ką jums asmeniškai reiškia tai, kad „Viiruse“ statyti spektakliai atkeliauja į Lietuvą?
Man tai labai daug reiškia. Prisipažinsiu, kad tuos spektaklius repetuodamas ir švęsdamas tų spektaklių premjeras, aš net neįsivaizdavau, kad kada nors juos galės išvysti žmonės Lietuvoje. Čia yra stebuklas. Iš savo urvo žiūrėdamas pasakysiu, kad, Dieve, reikalai pajudėjo gera linkme. Egoistiškai taip, bet tai tikrai nuostabi idėja. Man būtų labai įdomu pamatyti kitų režisierių darbus, kurie yra sukurti ne Lietuvoje. Kad atsirado tokie šviesūs protai, kurie sugalvojo tokį projektą, kuris, kaip suprantu, bus tęstinis, bus atvežti kitų režisierių darbai ateity. Puiku, kad tokia idėja atsirado ir kad ji buvo paremta.
Ko šiuo metu daugiau – džiaugsmo, kad šie spektakliai bus parodyti Lietuvoje, ar jaudulio, kaip juos priims publika?
Jaudulio nėra, nes tai nėra premjera, kai nežinai, kaip publika priims. Šie spektakliai jau daug kartų suvaidinti. Todėl aš tikiu, kad publika ras kontaktą ir jai bus įdomu bendrauti su spektakliu, keliauti kartu. Tuo pačiu kirba ir smalsumas – juk mintinai žinau, kaip Suomijoje rodomi spektakliai – kada tyla, kada rankinukai pradeda spragsėti, kai moterys nosines traukia, kada juokiasi. Man labai įdomu, kaip bus čia.
Įdomu, ar nereikės išnešti žmonių iš spektaklio, kaip tai nutiko Helsinkyje rodant „Žiemos pasakos“ premjerą?
Aš ne iš tų režisierių, kurie džiaugiasi, kad pas mane žiūrovas nualpo, apsivėmė ar išėjo trenkęs durimis. O dėl „Žiemos pasakoje“ nualpusio senelio – nemanau, kad tai atsitiko dėl spektaklio. Įsivaizduokit, sėdi režisierius, teatro vadovas, dailininkas, vadybininkas šoninėje ložėje, vyksta premjera. Priešais sėdi žmonės vardinėse kėdese – tai tokie žmonės, kurių seneliai aukojo teatrui, ten prikalama varinė lentelė su vardu. Tai va – sėdim, ir žiūriu – tiesiai priešais mane žmogus ėmė ir nukrito. Aš už kojų, teatro vadovas už pažastų, ir išnešėm jį į foje, greitąją iškvietėm. Vadovas sako: einam atgal žiūrėt spektaklio. Aš nežinau, kiek cigarečių surūkiau. Galvojau – va, per premjerą, per mano spektaklį žmogus numirė. Kažkoks toks labai negeras dalykas. Per pertrauką – žiūrim, grįžta. Vienmarškinis, švarkelį rankoje nešasi, iš paskos žmona eina. Ieško, kur čia jo vieta. Tai aš paprašiau asistentės, kad papasakotų jam, kas spektaklyje įvyko. Išklausė rimtai, ir jau antrą veiksmą jis džiaugėsi, plojo. Fantastika, tikrai. Galėjo juk namo važiuot – aštuoniasdešimt metų žmogui, bet atpumpavo jį greitoji, ir grįžo.
Aš savo ego per tai įtvirtint nenoriu – tikrai. Ir duok Dieve, kad niekam daugiau nepasidarytų bloga per spektaklį.
Jei Cezaris Graužinis paroje turėtų tris papildomas valandas, kaip jas išnaudotų?
Man tų trijų valandų nereikia. Man 24 užtenka. Neapsimetinėsiu, kad kažko nespėju, kad tiek daug noriu padaryti ir nespėju – Viešpatie, koks aš įdomus menininkas!.. Kiek noriu, tiek spėju. Tik kartais – bendravimo su mylimais žmonėm sąskaita. Tai tas tris valandas kažkur ramiai už stalo pasėdėtume su žmonėm, kurių aš pasiilgstu.
O jūs esate už tragediją ar už komediją?
Neskirstau, taip nevertinu. Gyvenime grynų žanrų aš nematau. Kita vertus, teatras man patinka tuo, kad turi drąsos dėlioti į grynus žanrus gyvenimo medžiagą. Čia, matyt, dievai davė tokią teisę. Man visoks teatras patinka. Tik ne nuobodus. Ne nuspėjamas, banalus.
Minėjot, kad jums nusvyra rankos, jei per daug gerai įsivaizduojate, koks bus kitas spektaklis.
Turbūt bet kurio jauno režisieriaus svajonė – matyti visą spektaklį ir atsakyti į bet kurį aktoriaus klausimą. Man dabar įdomiau nežinoti. Tarkim, esi dailidė ir žinai, kaip padaryti stalą. Įdomu žinoti, kad padarysi stalą, už jo sėdės žmonės ir jis bus funkcionalus. Bet reikia iš savo žinojimo ištrinti, iš ko tą stalą gamini. Iš medžio, akmens – o kodėl ne iš vandens? Labai gerai žinau, kaip iš akmens ar plastmasės, bet kaip iš vandens? Ši profesija įpareigoja pasiekti rezultatą, nes esi ne vienas. Visada atsakai už tuos žmones, kurie patiki tavimi ir aukoja tau savo laiką ir energiją. Bet mano diagnozė yra tokia: kai man nuobodu, aš nieko negaliu daryti. Man nuobodu žinoti. Tyčia vadovaujuosi tokiais metodais, kurių savo studentams nepatarčiau. Nes įdomiausia yra laužyti taisykles. Bet net jei darai ne pagal taisykles, yra aksioma, kad spektaklis turi atsirasti. O kadangi aš darau žmonėms, ne masei, ne statistikai, – aš juos gerbiu ir todėl nenoriu eit lengviausiu keliu.
