Apsilaupiusių lentų grindys, pakyla scenos viduryje nuklota kilimais, lyg surinktais ir suneštais čia iš įvairių vietų, savo vietos neturinčios apdaužytos kėdės ir surudusi metalo tvorelė virš galvų, vainikuojanti namus, kuriuos jau persmelkė atsitraukimas. Atsitraukimas jau prasidėjęs, tik niekas to dar nežino, ir spektaklis prasideda daug žadančiu derinamo orkestro gaudesiu. O nuovargis jau žiūri iš visų scenovaizdžio kampų. Daiktai čia seniai nebuvo pirkti, galvojant apie dabartį. Net apavo vardinėms Irina (Elžbieta Latėnaitė) ieško, rausdamasi aptrintame lagamine tarp senų batų. Ir išsirenka vyriškų kojų išnešiotus didžiulius kerzinius batus.
 |
| Tūzenbacho elegija - kaip vergų choras |
Bet, įsilipusi į tuos batus, ji energingai diriguoja, lyg šaukdama visus į kažin kokį jai vienai aiškų puolimą. Ir visi aplink mielai pasiduoda jos beatodairiškam veržlumui, gaiviam, formalumų ir smulkmenų nepaisančiam gyvybingumui. Būtent šis vaidmuo, Elžbietos Latėnaitės Irina, yra vienas pagrindinių momentų, liudijančių, kad Rimas Tuminas, po penkiolikos laukimo metų atidaręs Vilniaus mažąjį teatrą Antono Čechovo „Trimis seserimis“, yra kitoks, nei tada, kai statė, pavyzdžiui, „Vyšnių sodą“. Sunku nuspėti, kokia galėjo būti (ar ateityje bus) vaidmeniui iš pradžių paskirtos Gintarės Latvėnaitės Irina ir ką tai duotų spektakliui, bet E.Latėnaitės Irina, neturinti nieko bendra su neva čechovišku sentimentaliu „inteligentiškumu“ ir „tauriais jausmais“, tampa savotišku spektaklio kamertonu. Paaugliškai kampuota ir staigi, besidžiaugianti kiekvienam duota, tik ne kiekvieno panaudojama privilegija nesisprausti į kitų sukurtas formas, o surasti savąją. Pakeliui įdėmiai fiksuojanti, kaip elgiasi kiti. Ir pratrūkstanti gausybe šaržuotų pavidalų azartiškoje neįvykusių Užgavėnių pantomimoje.
Kitas toks momentas – Arūno Sakalausko Veršininas. Kai jis pirmą kartą pasirodo seserų namuose, sveikinasi be mažiausios šypsenos, lauki netrukus išryškėsiančios būdingos „sakalauskiškos“ ironijos. Bet jos nėra. Sakalauskui-Veršininui tenka atsilaikyti ir prieš žiūrovų lūkesčius, suformuotus aktoriaus Sakalausko ankstesnių vaidmenų, ir prieš įprastinį Veršinino įvaizdį. Pjesėje Čebutykino pristatomas Veršininas – pernelyg šnekus ir šiaip kiek komiškas, įpratęs visur pasakotis apie žmoną ir dvi dukrytes bei nuolat „filosofuojantis“. Sakalausko Veršininas nei linksmas, nei komiškas. Priešingai, jo veide toks liūdesys, kad baugu žiūrėti. Ir pirmojo vizito pas seseris metu beveik komišką efektą sukelia jų entuziazmo ir Veršinino nugrimzdimo į „veltšmercą“ susidūrimas. Tiksliau, susidūrimą patiria seserys, nes pro Veršininą jų euforija praplaukia jo nė neužkliudžiusi. Vaidos Būtytės Olga – pareigos ir nuovargio suformuota bei nukamuota vyriausioji sesuo, įsitempusi ir vos besitvardanti, nuo sunkaus Veršinino žvilgsnio, regis, tuoj neteks sąmonės ar subyrės į gabalėlius. Mašos (Valda Bičkutė) veide atsiribojimą ir sarkazmą keičia staigus susidomėjimas, ir net Irina, paklusdama neišblaškomam Veršinino nugrimzdimui į save, liaujasi siautėti ir smalsiai įsistebeilija į jį.
Nieko, kas seserims sietųsi su maskvietiškąja svajone ir kitokio gyvenimo viltim, A.Sakalausko Veršinine nematyti. Lyg magnetas traukia būtent šitas netikėtas neišsklaidomas jo liūdesys, neturintis nieko bendra su depresiška melancholija ar sentimentalia savigaila. Turbūt neperdėsime, pavadindami tą liūdesį tragiška pajauta. Iš pažiūros labai skirtingi pirmojo susitikimo pas seseris metu E.Latėnaitės Irina ir A.Sakalausko Veršininas yra susieti niekur tiesiogiai neišsakomo, bet nujaučiamo panašumo.
 |
| Irina- Elžbieta Latėnaitė. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Trijų seserų brolis Andrejus (Audrius Bružas) – lyg drovus lėtapėdis vaikas, prieš savo norą išstumtas į sceną atlikti vaidmens, keliančio jam baisią baimę. Pro prasegtą beformį trumpoką kostiumėlio švarką virš išdavikiško pilvuko pūpso suglebusi aksominė kokarda (kostiumų dailininkė Vilma Masteikienė), kakta suraukta nuo klaikios įtampos – lyg iš baimės apsijuokti. Visiškas sutrikimas ir patologiškas drovumas. Kad šitas peraugęs berniukas niekada ir negalėjo pretenduoti į profesorius, aišku iš pirmo žvilgsnio. Jis ne tiek silpnavalis, kiek užgožtas drąsesnių ir stipresnių seserų, šalia kurių jam tiesiog nelemta tapti suaugusiam. Seserys jo tokiu ir nelaiko. Pristatydama Andrejų Veršininui, Irina demonstruoja jo išdrožinėtus medinius žaislus, o Andrejus nežino, ar reikėtų drovėtis, kad tą daro, ar laukti pagyrimo. Bet tarp Andrejaus žaisliukų ir Veršinino nusiteikimo – šviesmečiai. Andrejaus rankose medinis žmogutis ir meškinas stropiai kilnoja plaktukus, o atsidūręs Veršinino pirštuose, sukaukši tokiom aštriom sinkopėm, kokioms tas naivus žaislas akivaizdžiai neskirtas.
Andrejaus mylimoji Natalija (Ilona Kvietkutė) – nei drovi, nei neskoningai apsirengusi. Spygauja ir bėgioja ne iš drovumo, o iš ją apėmusio per kraštus trykštančio koketavimo džiaugsmo – aktorės „firminio“. O kad būtų neskoningai apsirengusi, Nataša paprasčiausiai per gudri. Tapusi Andrejaus žmona, ji plečia savo erdvę, išstumdama seseris, ir puikiai supranta, ką daro, manipuliuodama mylinčios mamytės ar rūpestingos šeimininkės kauke. Tiek Andrejus, tiek Nataša spektaklyje šaržuojami pikčiausiai (Nataša net pasodinama ant kažkieno paliktos šakutės). O Mašos vyras Kulyginas (Edmundas Mikulskis), nors ir kelia juoką programiniu „gyvenimo džiaugsmu“ ir tariama žmonos meile, visgi yra gana simpatiškas ir netgi sugebantis garbingai pakelti ne visai garbingas situacijas. Švelnus ir kuklus Jokūbo Bareikio Tuzenbachas vienintelį kartą, mirties nuojautos kamuojamas, teparodo, kaip skaudu jam, kad Irina jo nemyli. Jis puikiai vadovauja senųjų R.Tumino spektaklių nostalgija užkrečiančiam visų spektaklio veikėjų chorui (muziką kūrė ir parinko Faustas Latėnas).
Tokių „razinų“, kaip minėtas choras, grąžinančių žiūrovui praeities Tumino spektaklių skonį, prismaigstytas visas spektaklis: kad ir karininkų sniego mūšis su pagalvėm, ir pakylos kampe suręstas sniego senis, primenantys „Maskarado“ žiemą. Tas pagalves smagu matyti, smagu rankioti. Tačiau ypač gera naujojo teatro scenoje kartu su jaunaisiais, jau neblogai pažįstamais iš pastarųjų metų spektaklių, matyti vyresniosios kartos Rimo Tumino aktorius. Gediminą Girdvainį, tylų ir stojišką Čebutykiną, kuris po finalinio seserų monologo pasodinamas scenos priekyje gerti arbatos (tai ir reikėtų daryti, dūžtant likimams, anot chrestomatinės frazės apie Čechovą). Nacionalinio dramos teatro aktorę Aldoną Janušauskaitę – auklę Anfisą. Mindaugą Capą – žaviai kontuzytą (taip būna!) paporučikį Rodę. Arvydą Dapšį – Ferapontą. Taip pat Mantą Vaitiekūną - Solioną, iš drovumo ir dėl atstumtos meilės piktą ir kandų, bei jausmingąjį Leonardo Pobedonoscevo Fedotiką. Ir jauniausius R.Tumino kurso LMTA studentus, vaidinančius bežodžius miestelio muzikantus.
Mažajam trauktis dabar neverta.
