Šokio spektakliai, stebint šokėjų judesius, skatina atnaujinti ryšį su savo kūnu, geriau jį pajusti. Choreografių ir šokėjų Agnietės Lisičkinaitės ir Gretos Grinevičiūtės šokio spektaklyje „I SLAVE: šiuolaikinė meilės istorija“ (premjera gruodžio 9, 10 d., „Be kompanijos“) norisi kartu su jomis siūbuoti klubais, stebėti kūno impulsus, kratyti galvą, pulsuoti krūtine, mechaniškai suktis, leistis užvaldomam judesio tarsi svetimos jėgos, greta kito išsitiesti ant iš ilgų, šviesių plaukų padaryto kilimo, oda pajusti jo faktūrą. Judėti pagal bangų mūšos garsą, vilnyti - aršiai, geidulingai, svajingai, romantiškai. Kartu su šokėjomis atkartoti stilizuotus dviejų artimų kūnų judesius, gimstančius iš glaudžios būties ir buities. Visa tai daryti nesentimentaliai, su humoru, bet ne grubiai. Aplink baltą stačiakampio formos sceną žiūrovai sėdi arti šokėjų, tame pačiame lygmenyje, ir tai padeda tapatintis su jų judesiais (scenografė ir kostiumų dailininkė Morta Nakaitė, šviesų dailininkas Povilas Laurinaitis).
„I slave“ - „aš vergauju“ skelbia spektaklio pavadinimas ir tampa jo motyvu. Vergauti kam? Meilės ir romantinių santykių idėjai, partneriui, sau, nuoširdžiai besiilginčiam šilumos ir švelnumo, svajonėms, lūkesčiams? Aplink reklaminiuose stenduose ir videovaizduose meilė prilyginama laimei - gėrio, švelnumo ir malonumo pažadui. O jei partnerio nėra arba santykius ištiko krizė? Begalinis kito troškimas pasireiškia alkanu jo ieškojimo šokiu pagal naktinio klubo ritmą, o romantiškas svajas perteikia melancholiškas dviejų sukinys vienoje suknioje.
Šokėjos įjungia ventiliatorių - ima pleventi jų plaukai, plono ir permatomo audinio marškiniai ir žalsva suknelė, į kurią telpa jos abi, vilnija šviesios iš perukų padaryto kilimo sruogos. Šokėjų judesiai minkšti, takūs, įgyjantys daugiau energijos bei jėgos ir vėl nurimstantys. Kūnai - tarsi jūros augalai, kartu su vėju, vandeniu ir bangomis susijungiantys į laisvės vaizdinį, išvaduojantį iš vergovės. Choreografija skatina iš svajų ir romantinių lūkesčių sugrįžti į savo kūną ir judėti tol, kol pradings bet kokia mintis ir liks tik ryšys su šia akimirka.
Spektaklyje skamba šokėjų žodžiai, o angliškų frazių apie santykius nuotrupos įsipina į garso audinį, kuriame susijungia ir vienas kitą keičia vandens ir ritmingi elektroniniai motyvai bei į metafizinę erdvę pakylėjanti kosminė muzika (kompozitorius Dominykas Digimas). Šmaikščiai nuskamba pasvarstymai apie tai, kad gyvenant poroje reikia slėpti savo mėgstamą maistą arba nupirkti jo daugiau, kad nenutiktų taip, jog partneris suvalgys tavo pamėgtą šokoladuką. Taip pat apie tai, kaip niekad ir nesinorėjo su kažkuo būti poroje, bet juk reikėtų. Kai įsimyli, subyra pasaulis, o užmezgęs santykius išmoksti būti su savimi. Apie tai, kas plaus indus...
Spektaklyje į abstraktų eilėraštį susilieja su meilės ir santykių tema susiję fragmentai (dramaturgė Sigita Ivaškaitė), atskleisdami, kiek stipraus nerimo visa tai sukelia, kaip įkalina ir išvargina, kad galiausiai didžiausiu troškimu tampa ne noras surasti meilę, bet išsilaisvinti iš to noro, prilygstančio apsėdimui. Nerimas priverčia šokėjas kristi ir keltis, raitytis, kompulsyviai judėti, kartotis, jų kūnus užvaldo išorinė jėga, verčianti vergauti.
„I SLAVE: šiuolaikinė meilės istorija“ pratęsia Lisičkinaitės ir Grinevičiūtės kūrybą. Šokio spektakliuose „B ir B dialogas“ (2016), „Banana Dream“ (2018), „Vonia“ (2021) ir kituose jos nagrinėja šiuolaikiniam žmogui rūpimas temas, tiria visuomenėje sklandančias svajones ir siekius, kelia klausimus apie tapatybę ir lytį, o šįkart susitelkia į romantinius santykius. Atsipalaiduoti nuo minčių apie juos ir išsivaduoti iš su tuo susijusio nerimo yra vienas didžiausių dabartinės laisvės siekių. Spektaklis atgaivina ir apvalo mintis tarsi ilgas pasivaikščiojimas vėjuotu pajūriu, kai viskas tampa judesiu, o galva ištuštėja.
