Naujausias Vilniaus teatro „Lėlė“ spektaklis suaugusiesiems „Pasirinkimas“ - visų pirma įstabus estetinis potyris: paslaptinga ir stebuklinga erdve virtusioje Didžiojoje scenoje mįslingai sklando žmonių ir manekenų kūnai, jų fragmentai, sudarydami keisčiausias jungtis, šokdami prieštaringus jausmus keliančius šokius. Viename jų vyriški torsai be galvų susijungia su aktorių kojomis, kurdami groteskiškas būtybes, virstančias siurrealiu lytiniu aktu. Šis ir daugelis kitų spektaklio vaizdinių patraukia originalumu, grožiu ir kuria nuolat kintančias, nevienareikšmes asociacijas bei prasmes.
Tame atgyjančios materijos (ženklinančios vidinius išgyvenimus) ir žmogaus šokyje išryškėja sumaištis ir beprotybė bei gebėjimas tai įveikti - manekenų dilbiais pailgintų rankų judesiais šokėja plečia aplink save šviesos ratą. Režisierė ir lėlių dailininkė Gintarė Radvilavičiūtė spektaklį kuria pagal Holokaustą patyrusios ir Aušvico koncentracijos stovykloje išgyvenusios psichologės Edith Eger romaną „Pasirinkimas“. Sunkiai suvokiamas žiaurumas ir baisumai yra atitolinti bei estetiškai apibendrinti, nes pagrindinė scenos kūrinio, kaip ir knygos, tema - ne siaubingi ir nežmoniški įvykiai, bet juos išgyvenusiųjų išsilaisvinimo iš šios patirties kelionė.
Spektaklyje kuriama paslaptis ir iliuzija išreiškia vidinę sumaištį ir nerimą. Scenoje pagrindinė veikėja Edita (Sigita Mikalauskaitė) juda kaip lėlė, sklendžianti ore. Ne iš karto perpranti jos levitavimo paslaptį, kyla abejonė, ar grakščiai juda jos pačios, ar dirbtinės kojos. Šis šokis, kuriame susijungia režisierei Radvilavičiūtei svarbūs gyvo ir negyvo elementai, kelia ypatingą, virš tikrovės pakylėjantį įspūdį. Panaši baugi nuotaika bei paslaptingas šokėjos ir žmogaus pavidalo lėlės susijungimas, jųdviejų šokis įsiminė iš režisierės spektaklio „Smėlio žmogus“ (Vilniaus teatras „Lėlė“, 2014), sukurto pagal E.T.A. Hoffmanno apsakymą, jos braižas taip pat atpažįstamas „Doriano Grėjaus portrete“ (Vilniaus teatras „Lėlė“, 2018), tačiau ne tik iš savito raiškos priemonių stiliaus, bet ir iš žvilgsnio, nukreipto į žmogaus vidų.
„Pasirinkime“ prisiminimų šmėklos įgyja vizualų Radvilavičiūtės sukurtų lėlių-manekenų pavidalą. Nuogas ant šono gulinčios plikos moters manekenas, tikroviškas kaip vaškinė skulptūra, begalviai vyrų torsai su išraiškingais nugaros raumenimis, suaižėję biustai, galvos ir kojos - šie gelsvi, šviesios odos žmogaus kūno pavidalai, išnaros ir fragmentai sklando juodoje scenos erdvėje (scenografė, kostiumų dailininkė Julija Skuratova). Jie - tarsi prisiminimų nuotrupos, jų faktūroje atsispindi laikas. Jį pabrėžia ir arklio figūra. Gyvūno dalys susimaišo su žmogaus kūno fragmentais.
Tie laiko pažeisti moteriški, vyriški, vienakojai, vienarankiai manekenai yra Editos šokio partneriai. Choreografės ir pagrindinės šokėjos Sigitos Mikalauskaitės sukurti šokiai išreiškia traumuojančius įvykius patyrusio žmogaus emocijų pasaulį. Jie sukelia įvairų spektrą pojūčių: nuo keistumo, baugumo, erotiškumo, žiaurumo iki pragiedrėjimo ir išsilaisvinimo. Kompozitorės Ritos Mačiliūnaitės muzika įsimena veriančiais fortepijono garsais ir nevienareikšmiška nuotaika, parodančia prieštaringą Editos vidinę būseną. Veikėjos šokyje su savo prisiminimais atgyja ir mirties, smurto bei naikinimo temos. Finalinis vaizdinys, kai ekrane tarsi bareljefe išnyra daugybė iš molio nulipdytų veidų-kaukių, judančių ir pradingstančių, - tai simbolinis koncentracijos stovyklų aukų kapas.
Aiškumo spektakliui suteikia pagrindinės veikėjos „viršbalsas“. „Jei galėčiau išgryninti visą savo gyvenimą ir sudėti į vieną akimirką, vieną nejudantį paveikslą, jis būtų toks: trys moterys tamsiais vilnoniais paltais, susikibusios rankomis, laukia, - skamba Editos balsas erdvėje. - Tos trys moterys - tai mano mama, mano sesuo Magda ir aš. Tai paskutinė mūsų akimirka kartu. Bet mes to dar nežinome.“
Spektaklyje vyrauja vaizdas ir judesys, o ne žodis, ir tai - jo stiprybė. Žodinis pasakojimas suteikia abstraktiems kūrinio vaizdiniams kryptį. Dramaturginė spektaklio linija (dramaturgė Virginija Rimkaitė) veda pagrindinės veikėjos vidinio gijimo keliu. Įvardyta žodžiais istorija šiek tiek supaprastėja, joje atsiranda psichologinėms saviugdos knygoms būdingų gaidų, bet nuo banalumo apsaugo spektaklio choreografija ir vaizdiniai, kuriantys gelmę ir paslaptį.
Terapiniame Edith Eger romane „Pasirinkimas“ susipina autorės - Vengrijos žydės, jaunos baleto šokėjos ir gimnastės, patekusios į Aušvicą, išsivadavimo iš praeities istorija ir jos, kaip psichologės, patirtis dirbant su traumas patyrusiais pacientais. Knygoje aprašydama savo gyvenimą Eger pasakoja apie ilgą ir sudėtingą gijimo procesą, sudarytą iš daugybės etapų, - išsivaduoti iš vidinio kalėjimo reiškia suvokti, kad negali kontroliuoti savo praeities, bet gali rinktis, kaip gyventi ateityje. Atsispirdama nuo romano režisierė Radvilavičiūtė nesiekia atpasakoti Editos biografijos ar terapinio poveikio, o kuria nepriklausomą, savito braižo scenos pasaulį, estetinėmis priemonėmis išgrynina kenčiančio žmogaus kelio į laisvę vidinį peizažą - paslaptingą, baugų, nevienareikšmį, bet elegantišką ir teigiantį viltį.
Šokio ir lėlių spektaklyje „Pasirinkimas“ kūniško ir to, kas neapčiuopiama (dvasinio), susijungimas ir virtimas vienas kitu kuria paslaptingą, mįslingą grožį, lemiantį šio meno kūrinio paveikumą.
