Jernejus Lorenci, slovėnų režisierius, kurio „Eichmanną Jeruzalėje“ matėme prieš keletą metų „Sirenų“ festivalyje, Lietuvos nacionalinio dramos teatro Naujojoje salėje su lietuvių aktoriais ir ilgalaikiais kūrybiniais partneriais slovėnais (dramaturgu Dino Pešutu, scenografu Branko Hojniku, kostiumų dailininke Belinda Radulović) sukūrė sceninę Albert’o Camus romano „Svetimas“ (1942) interpretaciją (premjera – spalio 3–5 d.).
Pastarieji metai mūsų teatre gausūs atsigręžimo į praėjusio amžiaus meninius ir filosofinius sąjūdžius. Praėjusiame sezone į sceną grįžo dadaistai ir siurrealistai: Roger Vitraco „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ (rež. Gintaras Varnas), Jeano Cocteau „Orfėjas“ (rež. Žilvinas Vingelis), prancūzų egzistencializmo asmenybės rinkosi Pauliaus Markevičiaus patyriminiame spektaklyje „Café existans“, Vilniaus senajame teatre lietuviškai prakalbo naują tapatybę formuojantys buvusio Rusų dramos teatro aktoriai Jokūbo Brazio režisuotoje Camus dramoje „Kaligula“. Galima bandyti spėti tokio atsigręžimo priežastis: bendrumo su tų laikotarpių menininkais pojūtis, mūsų gyvenamo laikmečio įtampų atpažinimas praėjusio šimtmečio pasaulinių karų krečiamoje Europoje? Mėginimas rasti atramą pirmtakų kūryboje, kurią jau užantspaudavo laikas, pačių kūrėjų, tyrinėtojų ir epigonų nukaltos sąvokos ir išvados, jų formuojama tam tikro apibrėžtumo, galutinių reikšmių aura? Kad ir kaip būtų, šie atsigręžimai išreiškia dvejopą santykį – nostalgišką arba antinostalgišką. Nostalgiškai nusiteikę kūrėjai gręžiasi į praeities laiko estetiką, bando scenovaizdžio bei kostiumų graibštais pagauti ir perteikti to meto dvasią, o aktoriai kuria istoriniu dokumentalumu (arba įsivaizdavimais apie praeities epochą) grįstus sceninius personažus. Tokie yra Vingelio ir Markevičiaus spektakliai, ir, žinoma, Varno, visada pasižymėjusio teatro istoriko erudicija ir pietetu praeities epochų estetinei raiškai. Antinostalgiškas santykis būdingas Braziui, kuris kaliguliškas aistras įžvelgė sutrikusioje šiandieninėje Vilniaus senojo teatro trupėje ir jos aktoriuose.
Lorenci „Svetimas“ ieško vidurio kelio. Tiksliau, bando apimti ir praeitį, ir dabartį (užbėgant už akių iškart tenka pasakyti, kad toks sprendimas nėra neproblemiškas, bet apie tai vėliau). Pirmoji spektaklio dalis (atitinkanti pirmąją romano dalį, kuri baigiasi Merso įvykdyta žmogžudyste) yra romano teksto perskaitymas aktoriams sėdint ant puslankiu avanscenoje išrikiuotų kėdžių. Žiūrovų vaizduotės darbui palaikyti kai kurios teksto vietos dar ir suvaidinamos to puslankio suformuotoje aikštelėje: pakilusi nuo savo kėdės aktorė Diana Anevičiūtė prigula, lyg popiečio pogulio, ant tos aikštelės viduryje stovinčios platformos veidrodiniu paviršiumi ir didžiuliu duobkasio kastuvu yra užberiama žemėmis – tai Merso motinos laidotuvės (iš po žemių kyšanti jos plaštaka skaudžiai primena vieną iš plačiai pasklidusių Bučos aukų nuotraukų, tačiau tai tikriausiai atsitiktinis sutapimas); nespėdamas paskui karstą su gėlių puokšte suplukęs skuba Dainius Gavenonis (šioje scenoje Peresas, Merso motinos mylimasis senelių prieglaudoje); basomis pėdomis švytuoja džiaugsmu švytinti įsimylėjusi Vaidilės Juozaitytės Mari; senatvės kartėlio kamuojamas nematomą šunį plūsta Povilo Budrio Salamano. Nostalgijos santykis dvigubas: vieną formuoja nuorodos į prancūzų kolonizuotą praėjusio amžiaus vidurio Alžyrą (dalies aktorių kostiumai, senovinė radiola ir iš jos sklindanti muzika), kitą – romano teksto skaitymas iš atpažįstamo 1991-ųjų metų „Vagos“ serijos „Nobelio premijos laureatai“ leidimo. (Tiesa, kodėl svarbus būtent šis leidimas, nėra aišku. Galima spėti, kad iš jo su romanu kadaise susipažino vyresni spektaklio aktoriai, tačiau jaunesnieji tikriausiai skaitė vėlesnius leidimus. Vis dėlto būtent šis leidimas atsiduria fokuse: antroje spektaklio dalyje šio leidimo egzempliorius įdedamas į sandarų plastikinį maišelį, kaip įkaltis iš nusikaltimo vietos, taigi yra susijęs su Merso kalte. Tačiau kodėl ir kaip? Ar knygos tapimas įkalčiu yra nuoroda į sąsają tarp literatūros ir gyvenimo, ar tai tėra šmaikštus gestas, susiejantis pirmą spektaklio veiksmą su antruoju?)
Didžiausi pirmosios dalies teksto gabalai tenka aktorei Jurgai Kalvaitytei, vėliau knyga violetiniu viršeliu keliauja per rankas, Merso pasakojimą pirmuoju asmeniu (taip parašytas visas romanas) tęsia kiti. Jie dalyvauja skaityme kaip aktoriai, kai kurie jų trumpam tampa kuriuo nors personažu, o paskui vėl grįžta į skaitovo poziciją. Skaito nerūpestingai, beveik linksmai, nesistengdami reikšti vertinamo požiūrio į Merso mintis ir kasdienio gyvenimo poelgius. Nors tikriausiai tiksliau būtų sakyti, kad skaityme dalyvaujantys aktoriai kiek šelmiškai, greičiau su atsainia simpatija nei abejingai, merkia akį Merso. Šypsodamiesi ir gal kiek stebėdamiesi (bet ne per daug) papasakoja, kaip nieko, išskyrus kepinančią saulę, nejausdamas Merso palaidoja motiną, kaip abejingai ir negalvodamas apie pasekmes apsiima parašyti laišką, apgaule įviliosiantį jam nepažįstamą moterį į klastą, kaip melagingai liudija policijai, kaip vėliau renkasi nesikišti girdėdamas, kad ta moteris yra mušama, ir kaip nepajėgia nieko jausti merginai, su kuria susitikinėja. Ir nors ilgainiui iš viso aktorių būrelio Merso personažu galutinai tampa tik vienas (Aurelijus Pocius), galima sakyti, kad per tą atsainios simpatijos santykį visi aktoriai pasidalija atsakomybę už nusikaltimo priešistorę ir pirmoje spektaklio dalyje kiekvienas jų galėtų pasakyti Je suis Meursault.
Antroje dalyje viskas keičiasi. Skaitymas baigiasi, dabar scena vaizduoja teismo salę, į kurią su visais lengvai sumanipuliuojamais lozungais įsiveržia dabartis. O Merso išplėšiamas iš simpatizuojančių aktorių ir personažų būrio ir vienas stoja visų akivaizdon. Avanscenos priekyje nugara į žiūrovus susodinti teisėjai, kitoje pusėje, taip pat nugara į žiūrovus, liudininkai. (Vis dėlto aktorių kostiumai, vienų istoriniai, kitų šiuolaikiniai, įneša sumaišties: koks laikas scenoje? Ir kodėl teismo moterų, vaidinamų Birutės Mar ir Augustės Pociūtės, taip pat liudininkes vaidinančių aktorių kostiumai istoriniai, o, pvz., Gavenonio – šiuolaikinis?) Teatro žiūrovai norom nenorom tampa teismo proceso publika, prieš kurią atsigręžęs veidu stovi kaltinamasis. Nuo šiol aktoriai veikia scenoje tik kaip personažai, turintys liudyti Merso teismo procese. Žingsnis po žingsnio iškeliama Merso kaltė, jis atskiriamas ir išstumiamas iš bendruomenės. Tik kaltinamas jis ne tiek dėl žmogžudystės (kurią, kaip ir romane, spontaniškai įvykdė kamuojamas ilgai kepinusios saulės, apie kurią primena scenos gilumoje išstatytos didžiulės geltonos raidės SAULĖ), kiek dėl daugybės abejingumo ir atsainumo poelgių, kuriais niekas pernelyg nesipiktino pirmoje spektaklio dalyje. Merso tampa atpirkimo ožiu, kuriam sukraunamos visos bendruomenės kaltės. Ir nors pradžioje jo kaimynai ir bičiuliai bando liudyti jam palankiai ir nepatvirtinti teismo primetamos kaltės, netrukus teisėjai ima manipuliuoti tikromis ir tariamomis pačių liudininkų kaltėmis, ir jie visi vienas po kito baimingai atsitraukia, išsigandę, kad kaltinimai ir bausmė neatsisuktų prieš juos pačius. Lorenci interpretacijoje tokį visuomenės atstumtą svetimąjį atjaučia tik jo motina. Tačiau ryšys tarp jos ir sūnaus užsimezga, kai ji jau mirusi, o Merso irgi netrukus turės mirti.
Pagrindiniu Lorenci interpretacijos akcentu tampa žmonių bendruomenėje tarpstantis troškimas apkaltinti, kaltąjį atskirti ir jį nubausti. Tačiau režisierius nesiima vienos iš pamatinių romano temų ir nebando atsakyti į jo sunkiausius (ir, mano galva, įdomiausius) klausimus: ką reiškia Merso svetimumas, kodėl jis tapo svetimas kitiems žmonėms (abejingas, emociškai nesusisaistęs, gal net nepajėgiantis jausti), svetimas sau pačiam (netikintis, kad galėtų pakeisti savo gyvenimą). Spektaklyje atsisakyta bene svarbiausio Merso monologo iš paskutinių romano puslapių, kuriame jis protestuoja prieš kalėjimo kunigo ketinimą melstis už jį ir teigia sąmoningai pasirinkęs tokią gyvenimo laikyseną. Pociaus kuriamas spektaklio Merso yra tiesiog sutrikęs žmogus, nešamas gyvenimo įvykių, ir vienintelis jo atsakymas į teismo užduodamus klausimus – „nežinau“.
Kaip jau užsiminta anksčiau, bene problemiškiausia, mano galva, spektaklyje tai, kad nėra iki galo aišku, apie kokio istorinio laikotarpio žmogaus svetimumą kalbama. Pirmoje dalyje tai greičiausiai yra Camus epochos žmogus, tačiau antrojoje į romano tekstą įtrauktos nuorodos apie dabarties laiką (kaltinimas sustiprinamas primetant Merso „šiuolaikiškus“ nusižengimus – rasizmą, nederamą elgesį su moterimis ir pan.), regis, kalba apie mūsų laikų žmogų ir jo išgyvenamą kaltę, dėl kurios spektaklio kūrėjai su juo solidarizuojasi ir jį užjaučia. Turbūt reikėtų suprasti, kad Merso gali būti bet kuris šiandienos žmogus, o jo kaltė (ir jo svetimumas) yra ne tai, kas kyla iš jo paties, o tai, ką jame įžvelgia visuomenė, kuri iš baimės taip pat būti apkaltinta nuo jo nusigręžia.
