Kartais norisi parašyti recenziją ne apie spektaklį, bet apie aktorių spektaklyje. Arba apie personažą. Pavyzdžiui, Alisą. Arba Aistę Zabotkaitę, atliekančią Alisos vaidmenį. Bet recenzija apie vieną Alisą nuskriaustų likusią karalystę, arba Paryžių. Todėl, sakykim, apsimesiu, kad rašau apie režisieriaus Antano Obcarsko spektaklį „Alisa“, kuriam pjesę sukūrė filosofas, dramaturgas Laurynas Adomaitis. Apsimesiu, kad man rūpi paminėti, jog spektaklis pastatytas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Taip pat apsimesiu, kad man rūpi, jog spektaklyje „Voicekas“ kartu jau dirbę menininkai tęsia pasaulio tempui prieštaraujančio lėto, mąslaus, kalbiškai masyvaus ir neįkyriai magiško teatro liniją. Bet iš tiesų nerūpi - ketinu nesustodama kalbėti apie Alisą.
Mačiusieji spektaklį ir skaičiusieji Patriko Svenssono knygą „Apie ungurius ir žmones“ veikiausiai nenustebs, jog mįslingiausios pasaulio žuvies istoriją pasitelksiu kaip paralelę, leisiančią suvokti, kas yra Alisa, arba be apmaudo atsisakyti tokio suvokimo galimybės.
„Ungurys yra. Visų pirma - egzistencija. Tačiau kas jis yra - visiškai kitas dalykas. Noriu tikėti, kad būtent dėl to ungurys ir toliau stebina tokią daugybę žmonių. Nes toje paribio zonoje tarp tikėjimo ir žinojimo ir yra tai, kas vilioja, o ten, kur žinios nėra išsamios, leidžiama, kad jose būtų tiek faktų, tiek mito ir vaizduotės pėdsakų. Nes netgi tasai, kuris pasitiki mokslu ir gamtos sudėliota tvarka, kartais nori palikti mažytį plyšelį, atvirą paslapčiai. Jeigu laikomasi nuomonės, kad unguriui dera leisti būti unguriu, privalu bent jau šiek tiek leisti likti jam mįsle.“ (Patrik Svensson, „Apie ungurius ir žmones“, 2019:31)
Alisos personažas spektaklyje „Alisa“ man - vienas įdomiausių pastarojo laiko aktorinių konstruktų. Jis atitinka Svenssono minimą paribio zoną - joje yra fakto, mito ir vaizduotės pėdsakų. Ji yra pasaka, įvilkta į jaunos, drąsios, emancipuotos šių laikų moters kūną. Tačiau iš tiesų moters - koks sutapimas - Alisa neprimena: veikiau mažą mergaitę, įsliuogusią į per didelį kostiumą (kostiumų dailininkė - Flore Vauvilé). Mergaitę, kuri pamiršo kūną ir egzistavimo įrankiu pasirinko vaizduotę. Kaip bežiūrėtum, ji nei elgiasi, nei atrodo, kaip derėtų: ji nedera. Regis, tikras pasaulis jai nepakeliamas. Ir ne dėl to, kad yra žiaurus: o dėl to, kad su žiaurumu čia konfrontuoja civilizuotas švelnumas - diplomatija, neesminiai klausimai ir kompromisai. Alisai jauku kitur - egzistencijos dumble, visuotinės traumos tamsoje.
Spektaklis prasideda lyg eilinis detektyvas: Prancūzijos advokatas Frankas Bertonas (Vytautas Anužis) ryžtasi užsiimti Paryžiaus teroristinės atakos įtariamojo Salaho Abdeslamo (jo vaidmenį įtaigiai atlieka siena) gynyba. Su juo dirbti užsimano lyg iš dangaus nukritusi, lyg šiam pasauliui per graži, per aukšta, per filosofiška Alisa. Išties - paprasčiausiai užsimano: tačiau juk pasakose užsimaniusiųjų yra klausoma. Įsidarbinusi advokato kontoroje, Alisa leidžiasi į kelionę, kurioje daugiausia - vyno ir pokalbių. Alisos ir Franko pokalbiai, beje, ypatingo įsiklausymo, partnerystės ir dviejų aktorių meistrystės pavyzdys.
Tačiau ilgainiui dabarties bruožų turinti kelionė plečiasi į realybės užribį. Panašu, jog Obcarsko ir Adomaičio realybė nedomina - kūrėjams daug svarbiau, kaip tikrovė prasitęsia mūsų vaizduotėje, kiek daug lemia ir kaip pasaulį keičia mūsų socialinė elgsena ne pagal visuomeninius dėsnius, bet pagal vidinius žemėlapius. Alisos atvejis mane domina todėl, kad jos vaidybos maniera stulbinamai atitinka šio vidinio pasaulio kraštovaizdį. Sukurti aktorinį įspūdį, kuriame ištirptų žmogus ir išryškėtų mintis arba proza, arba kraštovaizdis, - retas sugebėjimas. Tačiau iš tiesų žvelgiant į Aistę Zabotkaitę rodosi, jog žvelgi į kažką daug daugiau, nei į moterį: labiau - lyg į miestą, turbūt Paryžių, prie kurio taip dera jos verbalinė muzika (žodžiais to vadinti nesinori) ir plastiška, sulėtinta, kūno kaip architektūros kūrinio motorika. Kiti panašų įspūdį sukūrę šio sezono vaidmenys - Sergejaus Ivanovo Austerlicas ir Jovitos Jankelaitytės Agata Austerlicova Krystiano Lupos spektaklyje „Austerlicas“: apie juos pelnytai galėčiau pasakyti lygiai tą patį. Visa trijulė savo vaidyboje pabrėžia ne funkcionalų veiksmą, bet mąstymo malonumą, aistrą galvoti.
Balansas tarp Paryžiaus teroro išpuolio reminiscencijų ir su naratyvo pasakiškumu sumišusių barokinės tapybos, šiuolaikinio džiazo ir istorinių mirties bausmės kontekstų ištrina bet kokį dramatiškumą ir nuvilioja žiūrovus į filosofinį visuotinių traumų apmąstymą. Spektaklio eigoje beveik fiziškai galima justi laipsniško Alisos nutolimo ne tik nuo kasdienybės, bet drauge ir nuo žiūrovų pojūtį. Pirma spektaklio dalis, turinti daugiau ryšių su realybe, atrodo paveikesnė ir įtaigesnė už antrąją, kurioje kūrėjai leidžiasi į Alisos vizijų žemyną ir beveik praranda kontaktą su tuo, kas auditorijai yra empiriška. Tačiau čia regiu prasmę: Alisa, mėgindama suvokti žmonių žaidimų taisykles, įžvelgia jų sprendimų paklaidą. Todėl galiausiai atsiriboja ir pereina į gyvenimą-kaip-sapną, kuriame pati tampa validi kaip svajotoja. Svajotoja, kuri ryžtasi įvykdyti mirties bausmę. Tai, kad spektaklio pabaigoje su Alisa nebeužmezgame ryšio, yra normalu: ji svetima, nesuprantama ir nebepasiekiama, šioje teritorijoje mums nepalikta vietos.
Spektaklyje analizuojama ir kita plotmė - kaip paklusimas nuosavos vaizduotės priesakams veikia žmogų supančią aplinką: žmones, kurie nemato Triušio (Linas Ginaitis) ir olos, bet mato gyvenimą, kuriame akivaizdus nebuvimas - trūksta Alisos. Nuostabą kelia tai, kokie dramaturgiškai seklūs yra Alisos artimieji - ligos patale gulinti motina (Diana Anevičiūtė) ir tarp dviejų namų lovų nykiai marširuojantis vyras (Giedrius Savickas). Kiekviena tą patį per tą patį - mums tavęs trūksta - vyniojanti scena su jais praeina kaip mėšlungis: recepcinė įtampa kyla iš stokos jausmo. Čia trūksta visko: aktoriams - galimybių, pokalbiams - turinio, - paprasčiausio panašumo į gyvenimą. Labiau justi primestas noras sukurti atsvarą Alisos nežemiškumo poliui ir išryškinti prėską nerūpi motina, rūpi pasaulis prieštarą. Panašūs įspūdžiai kyla ir stebint kitus vaidmenis: iš jų visų susideda įtarimas, kad tame pasauly dar yra žmonių. Tiesa, jie nieko nelemia, tik sukinėjasi aplink, kartais praveria burnas, aptaria Alisą ir šiek tiek gyvenimą, prisėda netoliese. Tačiau turbūt kaip tik jų veik betikslis sukinėjimasis sukoncentruoja žiūrovų žvilgsnį į Alisą.
„Unguriams ungurių klausimas nerūpėjo, ir kodėl būtų turėjęs rūpėti? Jiems tai apskritai niekada ir nebuvo joks klausimas.“ (Patrik Svensson, „Apie ungurius ir žmones“, 2019:75)
Manau, jog ir Alisai nerūpi Alisos klausimas: dėl to dramaturgijoje nėra jokių jos elgsenos pateisinimų ir pasiteisinimų. Norėdami Alisai leisti būti Alisa, privalome užtikrinti, kad paliksime erdvę jos iracionalumui ir atsisakysime suprasti, kokia yra jos užmojų kilmė. Geriausia, ką galime padaryti - tai atsipalaiduoti ir pasiduoti spektaklio nežemiškumui, plūduriavimui kažkur tarp dokumentinės, artimos, žiaurios tikrovės ir jau nutolusio vaikiško tikėjimo, kad įmanu įgyti stebuklingų galių ir pakeisti pasaulį. Pasaulį kaip nedidukę nuskriaustų žmonių karalystę, kuriai užtenka nuogos mergaitės, turinčios kiaušinį ir žinančios, ką su juo daryti.
Man labai gražu, kad terorizmo atakos Paryžiuje dokumentinį gausmą spektaklyje užgožia ryškus, užvedantis kompozitorės Agnės Matulevičiūtės džiazas. Jis kaip autonomiška būtybė klaidžioja su Triušiu po paklodėmis, landžioja tarp vietas keičiančių baldų (scenografė Lauryna Liepaitė), glaustosi prie žmonių ir ilgisi raudono vyno. Kaip tik gyva, garsiai kvėpuojanti muzika įtvirtina Alisos miestą, kuriame svarbiausia - nepaliaujamai domėtis sociumą ištikusia trauma.
Nes jeigu žmonės nebesidomės trauma, trauma bus prarasta. Ji išnyks tautos neišgyventa, neatpirkta ir nesulaukusi atpildo. Kad ir Alisos - Alisos iš stebuklų šalies - atpildo jos pačios mažutėje, niekam nežinomoje ir neprieinamoje vaizduotėje.
