Rašyti apie naująjį choreografės Rūtos Butkus darbą „5g vilties" pradedu jau trečią kartą. Po šokio spektaklio premjeros gruodžio 30 d. Menų spaustuvėje dar kelias dienas svarsčiau, ar turiu ką pasakyti. Klausti savęs, ar norėčiau kalbėti apie spektaklyje paliestas temas, atvertas žaizdas ir žiupsnį vilties, nebuvo prasmės. Yra dalykų, apie kuriuos tiesiog nekalbame. Tačiau tylėti irgi negalima.
Scenoje daiktų mažai - šieno kupeta ir jos link laužytu judesiu keliaujanti moteris (Rūta Butkus). Už kupetos - juodu triko vilkintis kūnas (Urtė Laukaitytė), kuriam dar reikės tapti žmogumi. Scenoje bus bandoma kurti savo tapatybę, tačiau, kaip minėjau, čia tuščia, tad ir pasiremti nėra kuo. Juodasis žmogus kol kas neturi formos - esama tik kūno, kuris bando atsimazgyti, rasti viršaus-apačios skalę, tačiau pačiam tai padaryti nėra lengva. Moteris kelia šieno kupetą, už kurios beformiam žmogui iki tol buvo saugu, neša ją į kitą vietą. Nėra kur įsikurti, į ką įsikibti. Tapatybę tenka kurtis per judesį.
Tapatybės problema nėra naujas klausimas nei meno, nei filosofijos istorijoje. Savikūra ir transformacija vykdoma tiek scenoje, aktoriui keičiant personažų kaukes vieną po kitos, tiek gyvenime, prisiimant daugialypius socialinius vaidmenis. Toks tapatybės formavimas galėtų būti pavadintas erdvišku: ant Aš branduolio klojami sluoksniai tik apsupa jau iš anksto duotą „prigimtį" ar „asmenį". Jei scenos kaukės laikinos, tai gyvenimiškosios - kiek pastovesnės, nes tą patį pavidalą branduolys matuojasi ne sykį ir ne du. Tačiau viskas pasikeičia, kai tapatybę pabandome suprasti iš laiko perspektyvos, kaip nenutrūkstamą tėkmę: nėra jokio branduolio, esama tik santykių, susidūrimų ir idėjų. Tai, ką vadinu savo tapatybe, tėra santykių ir įvykių gniužulas, kuris nuolat kinta priklausomai nuo visumos dinamikos. Rasti save be jokios išankstinės formos - tai situacija, kurią imasi nagrinėti vadinamojo postmodernizmo mąstytojai ir menininkai. Rūtos Butkus šokio spektaklį sudėtinga vienareikšmiškai įkurdinti tiek erdvinės, tiek laikinės tapatybės formavimo laukuose: nors personažai iš anksto neturi apibrėžtos turiningos tapatybės, tačiau galios santykiai sudėstyti jau prieš pradedant vyksmą scenoje. Dinamika, kuri skleisis per judesį, jau turi numatytą trajektoriją, savo galios branduolį ir periferiją.
Kadangi savas judesys suvaržytas pirmykščio beformiškumo, lieka klausytis Kito judesių aido. Šis Kitas dabar yra galios pozicijoje, moteris kreivai šypsosi, ritmiškai kartodama tuos pačius judesius. Jų atspindį gaudo juodasis žmogus, tačiau ryšys su galingesniu ir jau turinčiu formą yra pernelyg skausmingas. Judesys įmanomas tik atkartojant svetimojo šokį. Moters veidas atviras - šitas veidas turi formą, tačiau jo turinys mums yra nepasiekiamas. Kaip nepasiekiamas ežero dugnas per skaidrų žvilgantį ledą. Juodasis žmogus pamažu atriša mazgą ir ima formuotis. Taip minkomas molis skulptoriui lipdant statulą. Išminkytas molis - pažeidžiamiausias. Prieš pat įgaudamas galutinę formą, juodasis žmogus aiškiausiai pajunta tapatybės neišbaigtumą - tenka slėptis nuo Kito, kitų ir savęs.
Iš tamsos girdėti žvėries urzgimas - tai besiformuojančios tapatybės manifestas. Čia galios sūpynės persisveria - beformis įgyja veidą, įgyja jėgos, kuri nuo šiol geba kurti ir palaikyti ne tik savo tapatumą, bet ir kovoti už vietą tuštumoje. Juk ribų nėra, nėra fundamentalaus manęs ir fundamentalaus Kito. Yra tik jėgų sankaupos ir pikai. Tokį piką pasiekia juodasis žmogus, atidengdamas veidą ir aiškiai brėždamas judesius. Dar tiksliau - brėždamas mintį, kuri įgauna ženklišką pavidalą Kito kūne. Moteris ir vėl kartoja ritmiškus judesius, jie eina vis greityn ir intensyvyn, tačiau šis bėgimas tampa nevaldomas - jis niekada ir nebuvo suvaldytas. Judesys niekada nėra nuosavas. Kol scenoje esama Kito, tol negali būti manęs grynąja forma - juk tapatybę kurti ir palaikyti įmanu tik per santykį.
Scenoje du kūnai, dvi besigrumiančios jėgos ir kol kas nė vieno Aš. Nepaisant to, tapatybės problema Rūtos Butkus šokio spektaklyje nėra privesta iki visiško nepagrindimo: kol esama kovojančių jėgų, tol galime kalbėti jei ne apie tapatybės branduolius, tai bent apie santykių gniužulus. Spektaklyje nėra chaoso, kurį būtų galima vadinti absurdišku. Nėra ir monotoniškos tvarkos. Vyksmo linija ganėtinai aiški, struktūruota ir dėl to dramatiška. Medijos aiškiai atskirtos ir dirba pakaitomis laike arba perspektyvoje: judesį keičia muzika, pastarąją - žodis. Atlikėjai į scenos priekį išeina vienas po kito: šokant vienam, kitas iškart atsiduria fone, prityla, nublanksta. Linija šakojasi, tačiau tas šakotumas visuomet yra dviejų jėgų susidūrimas: šokėjų personažai ieško ryšio, kovoja, silpsta ar nugali. Tokį dramatiškumą pavadinčiau moderniu dėl aiškaus ir beveik iš anksto nulemto stipriojo-silpnojo santykio, o absurdą jame - daugių daugiausia abejonės dvelksmu.
Kai sakiau, jog spektaklyje maža daiktų, nepaminėjau balto fortepijono - nes tuo metu jo nereikėjo. Nereikėjo ir paskui, bet, kaip sakydavo Čechovas, jei scenoje yra šautuvas, jis privalo iššauti. Fortepijonas bus prašnekintas baltu glamžytu gobtuvu vilkinčios figūros (Joris Sodeika). Nugara į žiūrovą, pirštai ant klavišų ir į sceną galiausiai žengia pirmasis Aš - Sergejaus Rachmaninovo muzika. Šiam Aš nėra būtina forma - jis galėtų byloti iš muzikinės dėžutės, išmaniojo telefono, būti išdainuotas ar paniūniuotas. Tačiau bus sugrotas, sukeldamas abejonę, ar vien dėl dramaturginių pakilimų buvo būtina į sceną boginti fortepijoną, kuris taps vienintele priebėga vietos nerandančiai, kiek sutrikusiai baltaskraistei figūrai.
Galiausiai į sceną įžengia Kitas Aš - klupdamas, užsikirsdamas, tačiau tvirtai kaldamas žingsnių ritmą. Juodasis žmogus prabyla pirmu asmeniu: „Aš aš aš aš aš aš sakiau sau, kad matau pasaulį. Bet visas pasaulis mano žvilgsniui buvo nepasiekiamas, ir aš mačiau tik pasaulio dalis". Kimus balsas raiškiai ir įtaigiai deklamuos Daniilo Charmso „Pasaulį", žodžiai apgaubs ir įtrauks tiek, kad nuskambėjus sakiniui „O paskui aš supratau, kad aš ir esu pasaulis", patikėsime. Tik sėdintiems žiūrovo kėdėje teiginys girdėti išvirkščias: Pasaulis yra Aš, tačiau aš - ne pasaulis. Pasaulis yra scena, joje Aš - juodasis žmogus, tačiau manęs, kaip žiūrovo, pasaulyje nėra.
Ilgainiui scenoje mąžta figūrų, kol galiausiai lieka vienintelis Aš - skambinamas Rachmaninovas ir tas pasaulis, apie kurį ką tik bylota. Salė tvinksta laukimu, jis užgožia net muziką. Finalas, plojimai. Balta mantija nusilenkia. Plojimai. Plojimai. Laukimas. Kamera, filmavusi pasirodymą, atsisuka į žiūrovus - Pasaulis yra Aš. Šitas Aš mane stebi.
Iš slogučio, kuris gimsta mene, turėtų išvaduoti paskutinis akordas, tačiau šįkart tylu. Vestibiulyje įtampa spengia maksimaliai - bent turėtų spengti. Juodoji šokėja permatomoje dėžėje, o ant lango pakibusi moteris ilgu, žemę siekiančiu sijonu. Juodoji šokėja nugalėta - iš judančio, kad ir skausmingai, savęs vis ieškančio kūno lieka tik statiška figūra, kuri juda tik tiek, kiek juda ją stebintis. Šypsanti moteris išeinančius lydi žvilgsniu, ir supranti, kad galios santykis šįkart ne žiūrovo naudai. Spektakliui nelemta pasibaigti, išpirkimo nebus - mes eisime pasiimti paltų, plepėsime, planuosime vakarą, kažkas fotografuosis, bus girdėti juokas. Ryšys neužmegztas ne tik ant scenos, ryšio nėra ir vestibiulyje, galbūt nebus išėjus į gatvę ir grįžus namo. Nuolat kurti ir perkurti save ir kitą - daugiau nieko nelieka.
Eidama namo mąsčiau, ir tai, kad mąsčiau, tik įrodo, jog Pasaulis - ne aš, nes Charmso Aš galiausiai pasidaro išvadą, jog nemąstąs. Pasaulis liko Menų spaustuvės salėje, o aš ėjau ir mąsčiau apie dalykus. Visų pirma apie tai, kad šokio spektaklis „5g vilties" perdėm logiškas, kad būtų pavadintas absurdo menu. Pabaigos ištęsimas laike, scenos išplėtimas į neutralią teritoriją yra pakankamai dėsninga scenos meno taisyklių kulminacija: bandymai įtraukti žiūrovą į vaidinimą kada nors juk turėjo pasibaigti vaidinimo inkorporacija į gyvenimą. Galima klausti, ką šokio spektakliui konceptualiai duoda toks ribų peržengimas, o tiksliau - ribų suliejimas. Viena vertus, tai galėtų būti suprasta kaip pretenzija į absurdo teatrą. Tačiau labiau tikėtina, kad spektaklio kūrėjai tebėra ieškojimuose tiek formos, tiek turinio prasme. Medijos čia veikia klasikiniu režimu - išsyk tik po vieną ryškų elementą, o kiekvienos butaforinės detalės funkcija griežtai apibrėžta - šieno kupeta, skirta beformiam kūnui slėptis, atlikusi savo vaidmenį, lieka mėtytis scenoje kaip jau nebereikalinga. Bandymai apjungti scenos daiktus ir žmones dažnu atveju lieka tik bandymais: baltu gobtuvu vilkintis pianistas netinka nei šienui suteikti tam tikrą funkciją, nei šokančių figūrų susidūrimui spręsti; jis teturi vienintelę užduotį - skambinti, ir ją sėkmingai vykdo. Polifonija nesuskamba ir susidūrus dviems kovojančioms jėgoms: šokėjos juda pakaitomis, tad ir dramatinė linija beveik nesišakoja. Galvojau ir apie kitką - įtampą. Ji spengė ten, kur scenarijus ir choreografija reikalavo laukimo. Bet vis dar aidi toji įtampa, kuri, veikiausiai, nebuvo išrašyta jokiame popieriuje: įtaigus Urtės Laukaitytės deklamavimas ir ekspresija šokant bei groteskiškas Rūtos Butkus personažo šypsnys. Charakteriai ryškūs, kiekvienas atskirai įtaigus, tačiau daugialypė jungtis neįvyksta. Ir ne tik todėl, kad kūrinys byloja (apie) nesusikalbėjimą. Galbūt dar ir todėl, kad kūrėjai ieško, o ieškant brangi kiekviena jungtis, net ir plokščia ar linijinė.
Tad ėjau ir vis galvojau, o jeigu galvojau, vadinasi kažkokių jungčių esama. O jei jungtys yra, matyt, vilties atseikėta šiek tiek daugiau, nei manėme.
