67-ajame Avinjono festivalyje dešimtį dienų buvo rodomas Stefano Kaegi darbas „Remote Avignon". Spektaklis vyko ne teatro salėje: žiūrovai negalėjo sėdėti, o aktoriai neturėjo vaidinti. Publika ėjo vedama mašinos - Balso, girdimo dalyvių ausinėse. Jiems teatru tapo visas miestas, patys jie taip pat virto teatro mechanizmo dalimi. Kaip Avinjone veikė ši Rimini Protokoll komandos sukurta mašina? Kokiais principais ji sukurta? Ką spektaklio metu reikėjo daryti organizatoriams, kad ji gerai veiktų? Apie tai kalbėjome su avinjoniečiu aktoriumi Nicolasu Geny, kartu su Rimini Protokoll komanda dirbusiu prie prancūziškokios „Remote X" versijos.
- Kaip tave pasirinko šitam projektui?
- Spektaklį prodiusuoja Avinjono festivalis. Su festivaliu esu dirbęs anksčiau prie įvairių projektų - pernai prie Lundahl & Seitl „The Infinite Conversation" (Nesibaigiantis pokalbis), 2010 metais - prie Christopho Marthalerio „Schutz vor der Zukunft" (Ateities apsaugojimas). Jie žinojo, kokių žmonių reikia kūrybinėje komandoje, pagalvojo apie mane ir pasiūlė. Aš pats apie Rimini Protokoll darbus anksčiau nežinojau, girdėjau tik patį vardą.
- Kiek prie projekto dar dirbo tokių kaip tu?
- Buvo du vaikinai, vadovaujantys visai spektaklio eigai. Tai - Tony Habda ir aš. Taip pat kaskart spektaklyje dalyvaudavo dar šeši žmonės, kiekvienoje didelėje grupėje po tris, su technine įranga įsimaišę tarp žiūrovų. Rimini Protokoll juos vadindavo „piemenimis". Taigi, iš festivalio pusės buvome aštuoniese.
- Kai pradėjai dirbti prie šio projekto, kiek jis jau buvo paruoštas?
- Pats Kaegi su Rimini Protokoll čia jau buvo atvykę prieš metus, kad galėtų sukurti maršrutą ir įrašyti vietinius garsus. Kiek žinau, vėliau jie buvo atvykę dar keletą kartų, susitiko su festivalio komanda. Šiam projektui reikėjo didžiulės organizacijos - per spektaklį lankomasi įvairiose vietose, todėl pirmiausia reikėjo su visais susitarti. Pavyzdžiui: prekybos centras yra privati teritorija, reikia susitarti su savininkais; universitetas - jį reikia atrakinti ir užrakinti; bažnyčia - pakalbėti su kunigais; lauko kavinės ir restoranai, prie kurių kiekvienąkart ateiname su didele grupe. „Jus tai truputėlį trikdys, bet supraskite, čia spektaklis..." Taigi, iš anksto buvo atliktas didžiulis organizacinis darbas.
Pirmiausia reikėjo gerai suprasti, kaip veikia pats spektaklis, koks vidinis mechanizmas. Repeticijose būdavome tarsi žiūrovai ir diskutuodavome apie lankomas vietas, apie galimas technines problemas ir panašiai. Tikrinome, kaip veikia tekstas prancūzų kalba. Marion Siefert buvo atsakinga už tekstų prancūzišką versiją. Ji komandai nurodydavo, kuris sakinys nėra visiškai tinkamas, ką reikėtų pakeisti. Taigi, mašinos Balso tekstas buvo keičiamas iki pat premjeros. Kai kurios scenos per daug ištempė spektaklį laike, galiausiai nusprendėme jas išmesti, - taip nutiko su kompiuterinių žaidimų kavine.
- Kaip jus dirbdavote?
- Kiekvieną darbo dieną pradėdavome Operos teatre nuo aštuntos ryto. Turėdavome patikrinti, ar veikia visi įrengimai, pavyzdžiui, ar geros kiekvieno ausinuko baterijos. Pasiruošdavome ir pusę vienuolikos pradėdavome.
Piemenys, tie trys žmonės grupėje, su savimi turi MP3 grotuvus. Jie gyvai keičia įrašytus garso takelius. Pavyzdžiui, jei susirenka visa grupė ir galime eiti per gatvę, jie paleidžia įrašą, kad reikia kirsti gatvę; jei kas nors iš grupės yra atsilikęs, aš per raciją jiems pranešu, kad reikia palaukti, dar neleisti. „Palauk, palauk. Dar ne. Jau". Arba prie universiteto: „Durys uždarytos, reikia palaukti. Laukiam". Visi trys Piemenys didelėje grupėje veda po mažesnę grupelę - „mėlyną", „žalią" ir „raudoną". Tarpusavyje visos jos turi veikti suderintai, ir tai jau buvo mano užduotis.
Buvo dar vienas labai įdomus garso takelis. Jis vadinosi „Techninė problema". Jei iškyla techninė problema, Balsas žiūrovams pasako: „Iškilo techninė problema, dabar ją sprendžiame". Kai išsprendžiame, keliaujame toliau. Pats tekstas labai įdomiai veikia, netgi nėra svarbu, ar techninė problema iš tikrųjų buvo, ar ne: juk tai kelia klausimą apie mašinos veikimą. Apie tai kalbėjome su Stefanu Kaegi ir galiausiai pradėjome galvoti, kur šį tekstą galėtume įdėti, jei net techninės problemos nėra.
Taigi, spektaklio metu visa organizacija sutelkta į tai, kad Piemenys būtų visiškai laisvi ir labai tiksliai jungtų garso takelius. Iš tikrųjų jie dirbo kaip šnipai.
- Taip, tai labai įdomu - jie neišsidavė, atrodė lyg žiūrovai, ir turėjo matyti viską aplinkui, viską sekti ir tuo pačiu metu sukti veiksmą toliau, veikti parinkdami reikiamą įrašą reikiamu momentu.
- Kartais, kai ši sistema veikia puikiai, dalyviui viskas atrodo magiška ir šiurpu. Ši mašina yra puiki.
- Taip, dalyvaujant šiame spektaklyje buvo akivaizdu, kad viskas iki smulkiausių detalių paruošta. Ir laiko atžvilgiu mašina veikė tobulai.
- Bet būti tobuliems buvo iš tikrųjų buvo labai sudėtinga. Jei mums pavyksta, publikai tuomet lieka įspūdis: visas mano gyvenimas suorganizuotas. Ar aš čia dar ką nors sprendžiu? Ar galiu nuspręsti?
- Ar viskas jau kažkieno nuspręsta už mane?
- Būtent. Štai esminis klausimas. Mes ir siekėme, kad viskas veiktų idealiai.
- Vienoje spektaklio vietoje mes su žiūrovais buvome prieš aikštę ir Balsas mums kalbėjo, kad prieš mus esanti aikštė yra scena, o žmonės, kuriuos matome - vienas, du, trys... - aktoriai. Bet kai mes ten buvome, matėme tris balandžius ir nė vieno žmogaus!
- Tai buvo suplanuota.
- Suplanuota?
- Kartais ten būna žmonių. Bet pagal sumanymą ten turi būti tuščia erdvė. Šita aikštė pasirinkta specialiai.
- Prisimenu, tada nustebau, kad festivalio metu Avinjone įmanoma rasti tuščią aikštę.
- Šią dalį mes vadinome „Teatras", ją sudarė trys garso takeliai. Būdavo galima paleisti tik vieną iš jų. Jei aplinkui būdavo visiškai tuščia arba jei vidury dienos būdavo per karšta, kitus įrašus mes tiesiog peršokdavome.
- Su visa komanda kasdien rodydavote po šešis spektaklius, kiekviena grupė po tris. Esi minėjęs, kad anksčiau Rimini Protocoll rodydavo tik vieną per dieną. Ką toks spektaklių kiekis reiškia organizatoriams?
- Mums buvo labai sunku. Dirbdavome kasdien po 12 valandų su labai trumpomis pertraukėlėmis tarp seansų (per jas dar organizuodavome įvairius techninius dalykus) ir su trumpa pertrauka pietums. Maistą mums pristatydavo, taip pat sulčių, šokoladukų, energetinių gėrimų. Tokiame darbe mes turėjome valgyti, nes nuolatos buvome siaubingame karštyje ir labai įsitempę. Po pirmų dviejų dienų likome visiškai vieni - Kaegi ir Rimini Protokoll komanda išvyko. Aišku, jei būtume norėję projektą tiesiog „prastumti", padaryti bet kaip, būtume laisvai galėję taip pasielgti. Bet čia ne tas atvejis. Patys norėjome, kad viskas veiktų kuo puikiausiai. Ir tai buvo priežastis, kodėl kartais jautėmės kaip Vietnamo kare.
- Gal gali plačiau papasakot apie žiūrovų grupes. Kaip šiai mašinai pakluso žmonės?
- Mane nustebino, kad daugelis vykdo tai, kas už juos nuspręsta. Beveik nebuvo tokių, kurie tiesiog išeitų iš šios mašinos žaidimo. Bet kartais žiūrovai prieidavo ir pasakydavo: man jau gana. Jie suprato, kad negãli toliau klausyti šito mašinos balso. Mano grupėje taip įvyko keturis kartus. Dažniausiai maždaug po 20 minučių spektaklio, universitete. O aš turėdavau su jais kalbėtis ir tuo pačiu metu toliau sekti grupę bei duoti nurodymus.
Taip pat buvo tokių, kurie yra technikos paranojikai. Jie apsikritai nesuvokė, kaip čia viskas vyksta. Dirbti su jais buvo siaubingai sunku, visiška beprotybė. Tokie kas penkios minutės ateidavo pas mane: „Oi, štai mano aparatas neveikia...". Ne, viskas veikia! „Įsidėkite ausinę į ausį, viskas veikia". Būdavau labai malonus, bet pradėjau jausti, kad kartais su žmonėmis reikia elgtis griežtai. Kai esi minkštas, jie leidžia sau nesuvokti, kad čia ne vieta daryt viską, ką tik jie nori.
Viena grupė, greičiausiai mokytojų, buvo visiškai nevaldoma. Žmonės nusiimdavo ausines ir plepėdavo tarpusavyje. Jautėsi labai protingi. Truputį paklausydavo ir, regis, galvodavo „Aha, aha... Aš čia viską žinau!". Ir toliau kalbėdavosi. Aš sakiau, kad ši patirtis yra skirta būtent jiems, kad jie turi atsidurti procese ir jį išgyventi. Arba gali tiesiog išeiti. Bet ne - jie tempė ir tempė. Kol galiausiai spektaklio pabaigoje aš jais visiškai nusivyliau: Operos teatre jie nevykdė mašinos nurodymų, o nuėjo žiūrėti kito spektaklio repeticijos į salę. Paprašiau jų išeiti, bet jie nesutiko, ir su tais žmonėmis ėmiau labai rimtai kalbėtis. Jie pratrūko: „O, jūs visą laiką liepėte eiti ten, eiti šen...". Supratau, kad tai jiems nusibodo. Jie stojo prieš mane. Ne tik mane, prieš visą sistemą ir mane, kaip sistemos dalį.
Vieną dieną anglakalbėje grupėje buvo dvi rusų merginos. Kai prasidėjo instruktažas, pagalvojau, kad jos nelabai gerai supranta angliškai. Paklausiau jų, ar jos tikrai nori tęsti. „Taip, taip, no prabliem". Su jomis bus daug nesąmonių, pagalvojau, ir visą laiką jas stebėjau. O jos puikiausiai sekė visus nurodymus. Nusprendžiau, kad suklydau. Po spektaklio priėjo prie manęs su plačiomis šypsenomis: „Kuoks gražūs mjestas!". Pasirodo, jos visą laiką grožėjosi vaizdais aplinkui, klausėsi kažkokio balso ir nieko, ničnieko nesuprato, tik darė tą patį, ką visi kiti.
- Spektaklyje žiūrovų grupės sąveikavo ne tik tarpusavyje, bet ir su aplinkiniais. Pavyzdžiui prie Karmelitų bažnyčios, stovėdamos gatvėje, žiūrėdamos į valgančius žmones lauko kavinėse. Kaip aplinkiniai reagavo? Ar buvo tokių, kurie prieitų ir pasakytų, kad jiems nepatinka?
- Ne, tokių dalykų nebuvo. Visi suprato, kad vyksta spektaklis. Dalyviai buvo kitokie, nes su ausinėmis; tarp aplinkinių nebuvo išskirtinio, atskiro „taikinio" - 50 žmonių niekada nežiūrėjo į vieną žmogų. Pašaliečiai elgėsi panašiai, kaip ir patys dalyviai: tebūnie, neprieštarauju, kai į mane žiūri kiti; aš į tai nereaguoju. Tai įdomu: galiu paliesti realybę, nuo to nieko blogo neatsitiks. Aikštėje su kavinėmis ir restoranais daugelis žmonių pastebėdavo, kad dalyviai juos stebi ir tęsdavo toliau ką darę. Taip jie tapdavo aktoriais - „vaidindavo", kad valgo. Su Stefanu Kaegi ir Rimini Protokoll komanda diskutavome apie tai. Jei tokie dalykai kam nors nepatinka, gali būti bėdos. Bet jei principas veikia, tuomet tai nuostabu: tai sukelia norą paliesti, pažinti ir tuo pačiu iškelia daug klausimų.
Kai ėjome gatve, girdėjome įrašą su manifestuojančių žmonių balsais, atrodė kad iš tiesų esame demonstracijoje. Garsas buvo įrašytas. O atsirado realiai šaukiančių, protestuojančių?
- Girdėjau, kad vienas vaikinas pradėjo protestuoti iš tikrųjų - šaukti prieš politikus ar kažką, bet tai įvyko ne mano grupėje ir pats to nemačiau. Daugelis protestavo tik savo fizine išraiška, be pačios protesto prasmės.
Beje, man tai priminė vieną mūsų projektą, darytą 2004 metais Kaune. Tada draugai Paveikslų galerijoje pristatė parodą „Babyl-on Tour", atvyko kompanija iš Avinjono, kartu su jais organizavome streiką. Vilniaus gatvėje susirinko apie 100 žmonių, judėjome link senamiesčio su baltais lapais - plakatai buvo tušti. Viena vertus jie nieko nereiškė, antra vertus - į tuščią lapą galėjai sudėti ką tik nori. Svarbiausia ne ką šauki, o kad streikuoji. Juk Prancūzijoje streikuojama vos ne kasdien. Ir mūsų manifestas Kaune buvo susijęs su masiniu streiku festivalyje ankstesniais, 2003 metais.
- Spektaklio metu žiūrovai buvo prašomi protestuoti naudodami kasdienius daiktus, daugelis išsitraukė užrašų knygeles ar darbo kalendorius. Galvojau apie tai, kiek savo kasdiene veikla keičiame realybę - ar atliekame fizinius veiksmus, ar iš dirbame iš esmės.
- Buvo tų, kurie išsitraukė mobiliuosius telefonus. Bet kaip gali protestuoti su mobiliuoju?!
- Ar spektaklis nors kiek keitėsi Festivalio metu?
- Manau kad pačioje pabaigoje mes tapome visiškai laisvi. Mašina veikė vis geriau ir geriau, pabaigoje ji iš tiesų buvo šiurpinanti! Buvome ne tokie įsitempę, galėjome suvaldyti gerokai daugiau dalykų. Taip pat nustojome galvoti apie savo fizinę savijautą - jautėmės sumautai, buvome siaubingai pavargę, bet tiesiog nekreipėme į tai dėmesio, pasistengėme susitelkti ties darbu. Tiesa, buvo akimirkų, kai jautėmės visiškai vieni - lyg su mumis nebūtų nei festivalio, nei Kaegi.
- „Remote Avignon" tau nereikėjo vaidinti ta tradicine prasme. Ką ši patirtis tau davė kaip profesionaliam aktoriui?
- Kaip aktoriui - sakyčiau, kad nieko. Bet tai bus netiesa. Vis dėlto daugiau davė kaip režisieriui. Reikėjo daug organizuoti, paskatinti žmones susitelkti į vienus ar kitus dalykus, būti griežtam. Reikėjo dirbti labai sutelktai, kiekvieną kartą ieškoti, ką dar galime padaryti geriau. Man reikėjo sugebėti išlaikyti kiek įmanoma platų regos lauką: sekti, kas vyksta išorėje - su dalyviais, ir viduje. Kiekvienas kartas buvo vis kitoks, tos diskusijos su Stefanu Kaegi... Tai buvo tikrai fantastiška patirtis.
