Dėmesys Lietuvos teatrui išplėtė Paryžiaus žiūrovų akiratį spektakliais, pažangiais ne vien savo turiniu, bet ir forma. Reikia gerai įsikalti sau į galvą, kad Lietuva yra kūrybiškumo židinys.
Laiškai apie Rygoje vykusį Baltijos šiuolaikinės operos tinklo susitikimą ir ryškiausius metų scenos meno darbus pristatančią Latvijos teatro vitriną: spektakliai, erdvės, patirtys, įspūdžiai ir vertinimai.
Diskusija su prancūzų kritikais apie Lietuvos teatro programą Paryžiuje ir jų nuostabą ne tik dėl spektaklių kokybės, bet ir kad kūrėjos moterys imasi lyderystės, – „Lituanie c’est l’Europe“.
Alvis Hermanis „Jenufoje“ išgrynina stebėtinai paprastą, tyrą grožį, kurį tikriausiai taip šiltai išskleisti gali tik stereotipams nepasiduodantis ir mažų šalių kultūros paveldui empatizuojantis kūrėjas.
Latvių scenos meno kritikės ir literatūrologės svarsto apie meną ir menininką laikmečių peripetijose. Ar reikia sieti politiką ir meną? Ar teatro istoriją reikia redaguoti ir tirti iš naujo?
Viename svarbiausių Paryžiaus teatrų „Théâtre de la Ville“ startuoja tris savaites truksianti itin plati ir įvairi Lietuvos scenos meno kūrinių programa.
Prancūzijos Ošo mieste, spalio 18-26 dienomis vyksiančiame šiuolaikinio cirko festivalyje „Circa“ pirmąkart bus pristatyti trys spektakliai iš Lietuvos.
Prodiuserinė kompanija „Operomanija“ išvyksta į du mėnesius truksiantį gastrolių turą Europoje: penkių kūrinių tarptautinė kelionė, aštuonios turo stotelės.
Įtikimą realybę kuria ne sceninių objektų tikroviškumas, o kuo tikslesnis artistų įsikūnijimas į vaidmenis – ši siekiamybė latviškame „Meilės eliksyre“ nors netolygiai, tačiau buvo beveik įgyvendinta.
