„Keista, kad šventėme pirmąjį Korėjos teatro šimtmetį – tarsi visa, kas sukurta iki tol, nebūtų verta vadintis teatru“, – apie Vakarų teatro įtakų giliai paveiktą Korėjos teatrą sako menininkas Jaha Koo.
Menininkė Lina Lapelytė Londone pristatė performatyvią videoinstaliaciją „Kai tamsu – mes žaidžiam“, o Varšuvoje debiutavo kaip muzikinio spektaklio „Kosminiai namai“ režisierė.
Lietuvos, Latvijos ir Estijos šokio organizacijų atstovai dalyvaus diskusijose ir supažindins su „Baltijos šokio platforma“, Taipėjuje bus parodytas choreografo Luko Karvelio spektaklis.
Suomijos mieste Turku vyksiančiame festivalyje „Baltic Take Over“ Lietuvos šiuolaikinio šokio scenai atstovaus Agnietė Lisičkinaitė ir Greta Grinevičiūtė.
Vis dažniau imi abejoti savo požiūriu į bendrą teatro kultūrą, bet pamatęs, kaip teatrai funkcionuoja senas teatrines tradicijas turinčioje šalyje, nusiramini: visi dirba tuo pačiu principu, tik skiriasi darbo kokybė.
Regionuose ima ryškėti nauja cenzūros forma: vengiama rodyti spektaklius, kurie galėtų įžeisti kai kuriuos vietos gyventojus. Tarsi dalį visuomenės reikėtų nuo kažko saugoti. Bet nuo ko?
Jo vaidinimais vieni nepaprastai žavėjosi, kiti juose kankinosi, o didesnė dalis ne juokais sumišdavo. Jis kūrė idealią medžiagą hipsterių kultui.
Teatrą Alvis Hermanis atranda tik per žmogų, todėl jo teatras labai subtilus, tylus, aristokratiškas. „Arkadija“ – ypač ryškus pavyzdys. Ji prasideda lyg tylus fortepijono balsas ir baigiasi vargonų polifonija.
Iš septynių spektaklių ekranai buvo trijuose, bet tik viename kaip konceptuali priemonė. Kitur, deja, ekranas atlieka tą pačią paslaugą: išnaikina aktorinę meistrystę ir kuria prastą mėgėjišką videofilmą.
