Sakoma, kad tyla būna prieš audrą. Vargu ar taip matuojami teatrų repertuarai, bet šio sezono operinis gyvenimas - tikrai. Pusmečio štilį pagaliau nutraukė dvi premjeros, sujudinusios bepradedančius akti operinius vandenis. Dvi klasikinių operų premjeros per savaitę (tai dvigubai viršija net pačius operomaniškiausius lūkesčius) - beveik neįtikėtinas skaičius, prisimenant pastaruosius sezonus. Artūro Areimos režisuotas Charles´io Gounod „Faustas" (Baltijos kamerinis operos teatras) ir Andrejaus Žagaro „Lohengrinas" pagal Richardą Wagnerį (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras) tarsi sukuria dvi stovyklas: lietuvio ir latvio, prancūzo ir vokiečio, šiuolaikiško ir tradicinio, kamerinio ir grand opera, jaunų-įžūlių ir patyrusių-profesionalių-solidžių. Viena aišku: kad ir kiek būtų skirtumų, tačiau Lietuvoje operas statančius režisierius neabejotinai apsėdo manija keisti kūrinio veiksmo vietą ir laiką. „Faustas" psichiatrinėje ligoninėje, „Lohengrinas - 1939-1940-ųjų Vilniuje, o Dalia Ibelhauptaitė po „Eugenijaus Onegino" sovietmetyje netrukus žada Mozarto „Visos jos tokios" iškeldinti į Kaprį su jaunomis merginomis ir turtingais arabais - kad tik kitaip ir kitur, negu sumanė kompozitorius ir libretistas.
Šiemet pasaulio operos teatrai mini jubiliejinius Richardo Wagnerio ir Giuseppe´s Verdi metus - abiejų 200-osios gimimo metinės. Net ir Milano Teatro alla Scala sulaužė nerašytą taisyklę ir sezoną pradėjo ne nuo savo operos „tėvo" Verdi kūrinių, o nuo vokiškojo „Lohengrino" - dar vienas operinis skandaliukas (ir reklaminė akcija) itališkuoju stiliumi. Toks ir jų viso sezono repertuaras: Wagnerį keičia Verdis, Verdį - Wagneris. Mūsų teatras kol kas mini tik Wagnerio metus (bet Verdis gimė spalį, tad galime tikėtis - ir tikėkimės - verdiškos šventės kitame sezone) ir jubiliejų pasitinka premjera. Naujasis latvių režisieriaus Andrejaus Žagaro „Lohengrino" pastatymas - labai savitas ir unikalus kitų LNOBT operos pastatymų kontekste (nors visiškai kitos estetikos, bet sukuriantis dialogą tarp dviejų Wagnerio ankstyvųjų operų pastatymų šiame teatre: juodai baltas „Lohengrinas" ir raudonai mėlynas „Skrajojantis olandas", rež. Francesca Zambello). Kita vertus, neapleidžia jausmas, kad nors spektaklis premjerinis, tačiau režisieriaus idėja ir scenografija labai pažįstama, tarsi jau matyta. Masyvios kolonos, aukštos šviesios sienos, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo lyg išvagotos marmuro gijų - visa tai atkeliavo iš praėjusio sezono Žagaro režisuotos Gaetano Donizetti „Liučijos di Lamermur" Latvijos nacionalinėje operoje. Ir tik geriau įsižiūrėjus pagauni save truputį apsigavus, nes iš ano spektaklio atpažintas marmuras čia iš tiesų yra medžių šakų metami šešėliai. Kita tos pačios idėjos variacija. Režisierius varijuoja ir erdvėlaikiu: „Liučijos" siužetas plėtojosi Mussolinio Italijoje, „Lohengrino" - tarpukario Vilniuje. Pirmasis Liučijos dramai suteikė politinę ir socialinę potekstę, „Lohengrine" pasikeitimas buvo daugiau estetinis ir truputį „teorinis", nes jeigu režisierius nebūtų paaiškinęs, kad scenoje - stilizuota Vilniaus katedra, vargu ar ją atpažintume. Įdomu tai, kad mūsiškis „Lohengrinas" statytas kaip koprodukcija su Slovakijos nacionaline opera, ten spektaklio premjera įvyks gegužę: tad kokiu Bratislavos klasicistinės architektūros šedevru taps toji „katedra"? Žagaro surasta operos režisūros koncepcija stipri ir patikima, ir dideliu tiražu.
„Lohengrino" siužetas vagneriškai klampus, tačiau Žagaras - tikras operos režisierius, turintis pojūtį, kaip istoriją išgryninti, pateikti švariai ir aiškiai radikaliai jos pačios nekeičiant. Jis nieko nesuprimityvina, nekonkuruoja su kompozitoriumi, o spektaklio didįjį kozirį palieka tirštai muzikos kuriamai dramai. Negali sakyti, kad ir pagrindinio herojaus transformacijos nuo Švento Gralio riterio iki parašiutininko - visiškas režisieriaus pramanas. „Jį siunčia pats dangus", - ši frazė skamba chore, ir tikrai - Lohengrinas atskrenda lėktuvu. Danguje šiais laikais galbūt irgi neapsieinama be ironijos.
Apie šį „Lohengrino" pastatymą visais aspektais (režisūriniu, vaidybiniu, scenografijos) galima sakyti: subtilus, grynas, muzikalus. Ir čia pat sau paprieštarauti - nors prieštarauti tektų tik retais momentais. Stojiškai atsilaikęs daugiau nei keturias valandas, operos finale režisierius tampa sentimentalokas. Pagal siužetą Elzos broliukas Gotfrydas Lohengrino valia iš gulbės turi atvirsti žmogumi - o šiuo atveju Gotfrydas vizualiai paverčiamas maža parašiutininko Lohengrino kopija, ir šitaip Elzos susitikimo su Gotfrydu scena įgauna naują, naiviai supaprastintą prasmę. O paskutiniuose operos taktuose režisierius nesusilaiko nuo visiško nokauto - vaizdo projekcijoje parodyti balandį (gerai, kad bent ne gyvą balandį, kokių jau esame matę LNOBT scenoje per „Valkiriją"), lyg nepasitikint žiūrovu, kad jis be šio banalaus taikos simbolio nepajėgs suprasti, kad štai jau tikrai įvyko lauktoji gėrio (tiesos) pergalė prieš blogį (melą).
„Lohengrinas" tarsi nutiesia tiltą iš kovo į balandį, iš premjeros - į Wagnerio savaitę (kuri LNOBT vyks balandžio 19-26 d.). Keturi Wagnerio kūrybai dedikuoti spektakliai - operos „Valkirija", „Skrajojantis olandas" ir „Lohengrinas" bei baletas „Tristanas ir Izolda" - nuteikia optimistiškai. Kartu tai ir keturi visiškai skirtingi režisierių požiūriai į Wagnerį, apimantys plačią ir įvairią, beveik trijų dešimtmečių kompozitoriaus kūrybos panoramą. Nuo belkantiško melodingumo „Lohengrine" iki racionalios leitmotyvų sistemos „Valkirijoje".
Gal nereikėtų žvalgytis per kaimyno tvorą ir pavyduliauti, bet latviai Wagnerį su dviejų amžių sukaktimi sveikins rodydami jo didžiausią ir reikšmingiausią darbą - visą „Nybelungo žiedo" tetralogiją, kurią užbaigė praėjusį sezoną, o šiai sukakčiai ruošėsi nuo 2006 metų. Įdomu, kuriam jubiliejui turėsime visą tetralogiją Lietuvoje?
* * *
Po „Fausto" psichiatrinės ligoninės ir „Lohengrino" Vilniaus operinis maršrutas atvedė į dušą. Visi mes duše tampame mažų mažiausiai operos primadonomis ar maestro. Ir gerai, kad tie dušų-vonių-pirčių figarai ir cerlinos, normos ir nemorinai dažniausiai išlaiko pagarbią distanciją su operos teatro ar filharmonijos scena. Visada maniau, kad tikrieji operos solistai nei duše, nei prie šventinio stalo nedainuoja. Bet jeigu ariją duše pasiūlo pats siužetas? Dalia Ibelhauptaitė susitikti duše pakvietė po visą Europą pasklidusius Lietuvos operos solistus. Ir jie, lyg kokiame artimų bičiulių poolparty, nusimetę akademiškumą, vienas po kito į sceną kilo su chalatais ir šlepetėmis, įsisukę į rankšluosčius ir pusnuogiai. Peržvelgęs trisdešimties kūrinių koncerto programą supranti, kad nesunku duše įsivaizduoti Dvoržako Undinę (juolab po to, kai šiai arijai Anna Netrebko nusifilmavo išpopuliarėjusiame vaizdo klipe su baseinu ir pripučiamu čiužiniu) ir netgi Leilos ir Nadiro duetą iš Bizet „Perlų žvejų" - o kaip kiti kūriniai? Leporelo arijai (atl. Almas Švilpa) su nesibaigiančiu Don Žuano mylimųjų sąrašu dainuojant duše suteikiamas dar komiškesnis atspalvis, Valy ariją Asmik Grigorian atlieka plūduriuodama vonioje, Ievos Prudnikovaitės Dalilą duše besiprausdamas stebi tikriausiai Samsonas. Tačiau režisierė arijų iš dušo idėjos kažkodėl toliau nebeplėtoja; kai dušas pasibaigia, lieka vien arijos. Ir, geriau pagalvojus, kokia prasmė buvo tempti visus į dušą, jeigu įspūdingiausias pirmos dalies numeris - Sigutės Stonytės Ledi Makbet scena ir kavatina „Vienni t´affretta" - nuskamba kaip tik ne duše. Ir taip sukrečia, kad tampa visai nesvarbu, nei kur pats esi, nei kokios dekoracijos scenoje. O atsitokėjus belieka gailėtis, kad nemačiau ir jau nepamatysiu 1995 metų Giuseppe Verdi „Makbeto" pastatymo (rež. M. Fischer) su Ledi Makbet - Sigute Stonyte ir Adomo Jacovskio scenografija. Antroje koncerto dalyje visi po dušo renkasi į tikriausiai prancūzišką kabareto stiliaus kavinę: su raudonu vynu, tokios pat spalvos staltiesėmis ir bohemiška kompanija. Kad ir kaip keista, tačiau netgi įdomiau stebėti „ne savo rogėse" atsidūrusius - improvizuojančius ir džiazuojančius - operistus. O jiems tai sekasi puikiai.
* * *
Grįžtant prie štilio: muzikinio teatro gyvenimo vangumą tiesiogiai atspindi ir šių metų operinių „Auksinių scenos kryžių" nominacijos ir apdovanojimai. Suprantama, kai nėra spektaklių, nėra ir iš ko rinkti. Operos atlikėjų vyrų ir moterų kategorijos ne tik susitraukė iki visiems bendros vienos, atskiriant tik operą ir operetę/miuziklą, bet ir iki vos dviejų pretendentų. Tuoj nebeliks nei intrigos, nei sveikos konkurencijos, nei tokių apdovanojimų prasmės. Gavai vaidmenį vieninteliame to sezono operos pastatyme, didžiausioje šalies operos scenoje - tai gausi ir kryžių. Nors puikų vaidmenį sukūręs solistas taip pat nekaltas, jeigu be jo tame sezone daugiau nėra ne tik vertų apdovanojimo, bet ir nominacijos. Taip bus ir toliau, jei komisija privalės laikytis absurdiškų taisyklių ir turės rinktis tik iš pačių teatrų siūlomų spektaklių (neva kitaip grėstų užkulisiniai susitarimai ir protekcijos?). Štai kad ir „Auksinį scenos kryžių" už Tatjanos vaidmenį operoje „Eugenijus Oneginas" laimėjusi Sandra Janušaitė yra pavyzdys, kaip tampama šios keistos ir galbūt jau atgyvenusios sistemos „įkaitu". Solistė praėjusį sezoną taip pat sukūrė pagrindinį vaidmenį ir Ibelhauptaitės „Manon Lesko" pastatyme - mano įsitikinimu, kur kas įdomesnį ir gyvesnį nei Tatjana. Šiame spektaklyje buvo ir kitų solistų, kitų ryškių vaidmenų, tik komisija neturėjo galimybės nė vieno pamatyti. Nežinau, kiek artistui svarbu, už kurį vaidmenį jam teikiamas „kryžius" ir netgi ką apskritai kiekvienam reiškia toks apdovanojimas, tačiau už įvertinto vaidmens slypi ne tik jo kūrėjas (aktorius, solistas), bet ir režisierius bei visas spektaklis - be vieno nebūtų ir kito.
Nejaugi su apdovanojimais amžinai taip: vis ne laiku ir ne tuos? Ir laiku, ir tuos. Tik lieka klausimai „kaip" ir „kur toliau", jei (kol?) dar neprieitas liepto galas.
