 |
| Sergejus Ivanovas ir Leonardas Pobedonoscevas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka |
Gruodžio 4 dieną paskutinį kartą Menų spaustuvės Kišeninėje salėje „Audronio Liugos produkcija“ rodo Agniaus Jankevičiaus režisuotą spektaklį „Žiurkiagalviai“ pagal šiuolaikinės prancūzų dramaturgės Natacha‘os de Pontcharra pjesę. Spektaklis buvo sukurtas 2004 metais po sėkmingo pjesės pristatymo festivalyje Naujosios dramos akcija.
„Žiurkiagalviai“ – tai originali mūsų dienų visuomenės, kuri dievina sėkmę ir atstumia kitoniškumą, parabolė. Spektaklyje vaidina Leonardas Pobedonoscevas, Arnoldas Jalianiauskas, Sergejus Ivanovas. Bene pirmą kartą teatro scenoje taip įtaigiai kartu su profesionaliais aktoriais vaidina neįgalus žmogus – Vilniaus krašto žmonių su negalia sąjungos neįgaliųjų teatro trupės „Lašai“ ir VŠĮ „Mažoji teatro akademija“ narė Inga Filipovič.
Režisierius Agnius Jankevičius sutiko atsakyti į „Respublikos“ klausimus.
– Esi užsiminęs, kad klasika Tau įdomesnė už šiuolaikines pjeses. Kas patraukė „Žiurkiagalviuose“?
– „Žiurkiagalviuose“ visų pirma patraukė kitoniškumo ir atstūmimo tema, taip pat tarsi improvizacijos maniera parašytas tekstas. Būdamas vaikas, o ir nebūtinai, turbūt ne vienas yra patyręs patyčias dėl savo išvaizdos, kūno sudėjimo ir t.t. Jei nuo gimimo esi pažymėtas, pavadinkim, ryškiu defektu, kaip tada klostosi tavo gyvenimas, kaip tave vertina aplinka, įskaitant ir pačią artimiausią – tėvus, kaip tau sekasi integruotis į normalią visuomenę. Tokius klausimus ir kelia „Žiurkiagalviai“. Fragmentais, nuotrupomis, užuominomis svinguojantis pjesės tekstas pasakoja dviejų brolių, kurie yra kitokie, gyvenimo istoriją nuo gimimo iki suėmimo už darbdavio nužudymą.
– Kaip paveikė spektaklį asketiška Menų spaustuvės kišeninės salės erdvė?
– Kadangi spektaklyje, išskyrus kėdes, daugiau nėra jokios scenografijos, o pjesės veiksmas vyksta įkalinimo vietoje, autentiška Kišeninės salės aplinka ėmė veikti kaip visavertis, iš anksto apgalvotas scenovaizdis. Pjesės veikėjai tarsi „inkrustavosi“ joje. Tai ypač pasijuto gastrolėse, kai vaidinti tekdavo tradicinėje teatro dėžutėje – tada spektaklis netekdavo dalelės savo tiesos.
– Pasirodžius spektakliui daug kas pripažino, kad ypatingą poveikį sukelia negalią turinčios, bet labai gyvybingos Ingos Filipovič dalyvavimas. Kaip atsirado mintis ją įtraukti į spektaklį ir kaip sekėsi dirbti kartu?
– Pjesės kontekstas pats reikalavo „gyvo“ pavyzdžio, žmogaus, kuris realiai, savu kailiu būtų patyręs neišvengiamo kitoniškumo naštą. Taip atsirado Inga. Jai iš išplėstinių pjesės remarkų buvo sukurtas Pasakotojos vaidmuo. Ji savo tikra, nesuvaidinta patirtimi tapo savotišku tiltu tarp išgalvotos ir realios istorijos. Turint omeny pjesės kontekstą, rasti bendrą kalbą ir susitarimą, kur link judėsime, nebuvo sunku.
– Kartu su jaunais „Žiurkiagalvių“ aktoriais Leonardu Pobedonoscevu, Sergejumi Ivanovu ir Arnoldu Jalianiausku priklausote tai pačiai kartai. Ar jaučiatės kuo nors išskirtiniai? Ar Tau svarbu dirbti su bendraamžiais?
– Tiesą sakant, jokio ryšio su karta nejaučiu. Mes nebuvome tie, kurie kentėjo nuo sovietinės priespaudos, buvome per jauni sąmoningai dalyvauti Nepriklausomybės atkūrimo judėjime, tiesiogiai nepatyrėme blokados ir pirmųjų laukinio kapitalizmo apraiškų. Mūsų karta – pinigų karta, vartotojų karta, pirmieji europiečiai. Tai žmonės, išvykę į Airiją, Britaniją, JAV. Tai „išėjusiųjų užsidirbt karta“. Mano galva, mes turime (visų pirma patys sau) iš naujo revizuoti dvasinius prioritetus. Tai neišvengiamas tolesnis žingsnis.
