Į naują butą atsikrausto vienišas vyras, jam iš paskos pasipila nesibaigiantis jo daiktų srautas. Ilgainiui tie daiktai ima gožti visus gyvenamosios erdvės kampelius, o jų gausa atgyja. Šie tylūs žmogaus gyvenimo liudininkai nėra paprasti kasdienybės objektai. Jie gali slėgti, slėpti, atskleisti, saugoti – geriau nei pats žmogus papasakoti jo gyvenimą.
Pirmoji 91-ojo Klaipėdos dramos teatro sezono premjera rugsėjo 18 dieną į sceną atves absurdo klasiko Eugène Ionesco pjesę „Naujasis nuomininkas“. Spektaklio režisierius Žilvinas Vingelis atpažįstamas kaip žaismingo, stebuklinio ir siurrealaus teatro atstovas, tad ir kalbėdamas apie „Naująjį nuomininką“ jis tikina, kad viliasi žiūrovams sukurti kiek sapnišką patirtį, kurioje netrūks humoro, stebuklo jausmo ir net nuostabą keliančių cirko elementų.
-----
Papasakokite, kodėl spektakliui pasirinkote būtent šią pjesę – ji kiek mažiau žinoma Ionesco kūrinių sraute.
Ši pjesė, kaip ir pats dramaturgas, sąmoningai provokuoja ją statančių kūrėjų vaizduotę ir yra puiki priežastis teatro kalba permąstyti žmogiškąjį absurdą bei ieškoti sceninių sprendimų, sujungiančių skirtingas teatro rūšis, medijas ir šiuolaikinio teatro galimybes. Pjesė patenka į tam tikrą Ionesco trilogiją, vadinamąsias „daiktų pjeses“: „Kėdės“, „Amedėjas, arba Kaip jo atsikratyti“ ir „Naujasis nuomininkas“. Absurdo literatūra ir drama, suvešėjusi XX a. viduryje bei atliepianti pokario depresiją, nusivylimą žodžiais ir jų išreiškiamomis prasmėmis, sutampa su dabartiniu sociokultūriniu geopolitiniu nerimu, daiktų diktatūra prieš mus, mūsų priklausomybe nuo jų. Daiktai valdo mūsų gyvenimą, jei jų mums trūksta – jaučiame nerimą. Tad perskaičius pjesę buvo įdomu pamėginti išsiaiškinti, kas slypi nuomininko dėžėse – jų gausoje mačiau mįslę, provokaciją. Ionesco yra sakęs, kad jo pjesėse žodžiai nesvarbūs, jis jais užpila klausytoją, kad po žodžiais paslėpta tai, apie ką jos iš tiesų yra. Norėjosi priimti šį dramaturgo iššūkį. Spektaklyje tekstinę pjesės dalį papildėme vizualiniais intarpais, jie padeda praverti nuomininko dėžes lyg kokius „Hario Poterio“ horokrusus, lyg „Stranger Things“ blogiečio Vecnos prisiminimų olą – praplėši ir pasipila sapnai, šešėliai, vaiduokliai. Apibendrinant, tai turbūt bus vienas poetiškiausių, teatrališkiausių ir nemadingiausių mūsų spektaklių.
Atrodo, kad jums Ionesco yra gerai pažįstamas ir artimas autorius?
Man labai artimas XX a. vidurio Europos kultūrinis gyvenimas, o ypač – prancūzų avangardas. Prieš kelerius metus stačiau net porą spektaklių pagal Ionesco amžininką Jeaną Cocteau („Orfėjas“, „Diletantas“). Kai kurie kritikai dėl šio susidomėjimo yra pavadinę mane „frankofilu“. Nežinau, ar tai tiesa, gal šiame etape taip ir yra. Šiaip ar taip, tikrai mėgstu to meto prancūzų dramaturgus, autorius, režisierius, poetus, aktorius, dailininkus ir skulptorius. Ne tiek juos, kiek visą tą gyvą ir meno istorijai itin svarbų laikotarpį, kai paraleliai kūrėsi siurrealizmas, dadaizmas, absurdo teatras, muzikoje ir dailėje impresionizmas, atsirado įvairių naujų mąstymo krypčių, kaip egzistencializmas ir daug kitų idėjų, kvestionuojančių įprastas konvencijas, tradicinį romantinį naratyvą, ieškančių naujų raiškos būdų. Ir visa tai vyko iki tol labai konvencionalioje šalyje – Prancūzijoje, kur Victoras Hugo ir kiti romantikai prilygo dievams, kur L’Académie française raudonai apibraukdavo nekritikuojamus autorius ir dievino kiekvieną jų raidę. Kai kurios pjesės iš to laikmečio, beje, ir „Naujasis nuomininkas“ turi tam tikrų epizodų, kurie, esu įsitikinęs, skirti paerzinti to meto publiką ir klasikus. Pvz., parašyta, kad veikėjai be žodžių ir garsų labai ilgai neša kėdes, staliukus, dėžes, lagaminus ir dramaturgas režisierių prašo šį veiksmą drąsiai tęsti kuo ilgiau. Pats Ionesco dar jaunystėje parašė satyrą apie Victorą Hugo pavadinimu „Hugoliades“ ir mėgo cituoti Cocteau, juokavusį, kad „Hugo buvo beprotis, manantis, kad jis Hugo“.
Kas minimo laikotarpio terpėje jums imponuoja labiausiai?
Man patinka to laikotarpio kūriniuose jaučiama siurreali, sapniška ir nerimo kupina atmosfera. To meto teatre atsirado didelis dėmesys pojūčių studijoms, įvairioms garsų ir vaizdų manipuliacijoms, kurias vykdė teatro simbolistai, pvz., Paulis Forte’as Théâtre d’Art ar Antoninas Artaud su Rogeru Vitracu Theatre Alfred Jarry teatre.
Pamenu, kad studijų metu, kai kiekvienas kursas darydavo ištraukas iš „Raganosių“ ar „Pamokos“, nebuvau didelis Ionesco gerbėjas. Vis dėlto beveik visą profesinį gyvenimą mane paslaptingai lydi iš vienur ar kitur kyšantis jo šešėlis. Beveik visų mano statytų autorių analitikai savo tekstuose lygino juos su Ionesco. Pradėjau skaityti visus jo kūrinius bei interviu ir pamačiau, kad kai Ionesco vardija jį labiausiai paveikusius autorius, mini beveik visus ir mane formavusius siurrealizmo, dadaizmo, egzistencializmo, simbolizmo kūrėjus. Taip pat jis ne kartą teigė, kad didžiausią įtaką jo kūrybai padarė Franzas Kafka, o pagal Kafkos kūrybą ir biografiją buvo sukurtas vienas svarbiausių spektaklių mano trumpame kūrybiniame gyvenime. Taigi, supratau, kad su Ionesco turime daugiau bendro, nei galvojau, ir metas su juo susitikti.
Kartais vartojame sąvokas nesutarę, ką jos mums reiškia; neabejotinai kiekvienas turi savo išaiškinimą. Kaip apibrėžtumėte absurdo teatrą?
Absurdo teatras yra gana konkretus dalykas, XX a. vidurio moderniosios dramos kryptis, apie jį kalbant galima gana gerai suprasti, kaip parašytos jo pjesės ir ko jose tikėtis ar nesitikėti. Absurdo teatro tikslas – žmogaus susidūrimas su nepaaiškinamu, prasmę praradusiu pasauliu, liūdnu pasauliu, nes jame nebėra tikrumo jausmo, tvarkos, galimybių pažinti vienas kitą ir susikalbėti. Žmogus tose pjesėse dažnai užstrigęs, pasmerktas atlikti atsikartojančius veiksmus, patekti į tam tikrą mąstymo kilpą, jis nebėra tas iš romantizmo ar senųjų klasikinių pjesių publikai pažįstamas aktyvus kovingas protagonistas. Jis labiau antiherojus, jam nieko nepavyksta, ir jam nieko neįvyksta, bet tame nekaltame žodyje „nieko“ ir slypi visa poezija, visa paslaptis.
Absurdo teatras skiriasi nuo romantinio teatro dar ir kitu aspektu. Prieš absurdo teatro atėjimą, jei dramaturgas kuria pjesę, pvz., apie beprasmybę, tuomet jos tekstas, jos personažai kalba apie beprasmybę, reflektuoja ją, užčiuopia ją ir įvardija. Absurdo teatras renkasi kitą kelią: dramaturgas rašo pačią sceninę patirtį, situaciją, kurioje žiūrovas pajunta prasmės trūkumą. Taigi, jis rašo ne apie prasmės trūkumą, bet sukuria patį jausmą – pjesės kalba byra, veiksmas stringa, personažai nepaaiškinamai kartoja tuos pačius veiksmus, pasaulis juokingas ir grėsmingas, tad žiūrovas tai matydamas neišvengiamai pajunta beprasmybės jausmą. Tai avangardinio teatro idėja, pakeitusi teatro kalbą, režisūros mokyklą ir absurdo teatro tradicijoje ji atėjo būtent iš dramaturgų. Jie pakeitė teatrinę optiką: pasakotojas nebėra svarbus, svarbiau performatyvus žiūrovą turinčios paveikti situacijos sukūrimas – tai didžiulis XX a. įvykęs posūkis.
Teatras daugybę metų buvo literatūros sritis, bet su XX a. 7-ojo dešimtm. performatyviuoju posūkiu jau imame kalbėti apie teatrą, laisvą nuo literatūros ir kuriantį unikalią patirtį, sukonstruotą žiūrovo kūniškai percepcijai ir intelektualinei interpretacijai. Tokie avangardistai kaip Ionesco čia taip pat daug nuveikė.
Viename iš tekstų apie jį minima, kad joks kitas dramaturgas nėra taip prakalbinęs daiktų kaip Ionesco. Ką reiškia šis daiktų prakalbinimas? Paminite daiktų diktatūrą, ir išties gyvename kur kas didesniame daiktų pertekliuje nei žmonės XX a. viduryje.
Būtent dėl to ir atrodo, kad „Naujasis nuomininkas“ yra gana šiuolaikiška pjesė. Daiktų pjesės išskirtinės, jose daiktai vizualiai pasakoja savo istoriją, o personažai apie tai nesikalba, galbūt to net nepastebi. Viršiau kalbos ima veikti dramaturgo pjesėje siūlomas vaizdinys – kėdės su nematomais žmonėmis „Kėdėse“, lagaminai ir dėžės „Naujajame nuomininke“ ar medis Samuelio Becketto „Belaukiant Godo“. Šie vaizdiniai ir yra tikrieji šių pjesių „tekstai“, tik reikia išmokti juos perskaityti. Pats tyriau vizualinį teatrą meno doktorantūroje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dėstau vizualinį teatrą ir Europos lėlių teatro istoriją, tad vaizdų gramatika scenoje man artima. Be to, labai džiaugiuosi, jog prie šio pastatymo galiu dirbti su Renata Valčik, Tomu Stoniu, Andriumi Šiuriu, Kęstu Matusevičiumi ir Pauliumi Jakubėnu, kurie labai prisideda prie šios vaizdų ir garsų šarados. Klaipėdos dramos teatro aktoriai taip pat atrodo, kad šią teatro kalbą puikiai supranta ir visiškai nebijo kurti personažų remdamiesi savo kūnu, o ne sakomu tekstu.
Labai mėgstu lėlių teatro istoriją – tai visada buvo nerimastingas, gyvas žanras, susijęs su judančiomis dievų figūromis, gatvės mugėmis, keliaujančiais vaidintojais, jame labai didelis politinio pasipriešinimo potencialas, religinio stebuklo lūkestis, komiškumo spektras. Tad istorijų pasakojimas daiktais, negyvos materijos iškėlimas man atrodo labai patraukli idėja ir manau, kad Ionesco nemažai prisidėjo įvesdamas tai į dramos teatro teritoriją. Jei kažkada atrodė, kad prakalbinti daiktus yra visiškas maištas, dabar tai – normalu. Šiandien ir lėlių, ir objektų, ir materijos, ir vizualinis teatras yra vertinamas. Net ir vieni didžiausių šiuolaikinio teatro vardų – Romeo Castellucci, Robertas Wilsonas, Robertʼas Lepageʼas, Heineris Goebbelsas, Julie Taymor, Dimitris Papaioannou – tikrai nėra dramos teatro režisieriai. Nors analizuojame juos iš dramos teatro pozicijų, rašome apie juos taip, bet juk jie kuria vadovaudamiesi visai kitais principais.
Kalbate apie didžiulį daiktų potencialą atgyti, tad gal galite užsiminti ir ką reprezentuoja visa ta spektaklyje į naują butą atsikraustančio vyro manta?
„Naujojo nuomininko“ veikėjas, atsikraustantis į naują būstą – tai archetipinis vyras su lagaminuku. Vieniems jis primins Kuperį iš „Tvin Pykso“, kitiems kokį kafkišką personažą, bet kartu su juo atkeliaujančiose dėžėse slypi tai, kas pažįstama kiekvienam: vaikystės prisiminimai ir traumos, baimės, tėvų konfliktai, pirmosios meilės, vaikystės virtuvės kvapas, prarasti draugai, magiją praradę žaislai, visa, kas susiję su nerimo, baimės, sapno atmosfera, atminties paradoksais. Kiekvienas per gyvenimą su savimi nešamės panašų bagažą. Jei neišmokstame jo paleisti – galiausiai pasilaidojame po juo, nes nebeturime vietos naujoms patirtis. Per scenoje vis didėjantį dėžių daugį, papildytą cirko, lėlių teatro ir medijų sprendimais, pasakosime paralelią, už personažų kalbamo teksto atsiveriančią istoriją.
Svarbus Ionesco bruožas – humoras, viename interviu jis gana charakteringai apibendrina, kad pasaulis jam atrodo absurdiškas, groteskiškas, skausmingas ir juokingas. Jūsų spektaklyje humoras taip pat labai svarbus?
Kalbant apie tokio tipo kūrinius, sunku atpjauti tortą ir išskaidyti – čia siaubas, čia nerimas, čia humoras. Viskas labai persidengia. Kafka paveikė Ionesco, tai labai jaučiasi – daug nerimo ir siaubo, bet kartu viskas kažkaip perdėta, nerimta, nerimastingai juokinga. Manau, kad juokinga, nes rašoma iš būgštaujančio, retrospektyvaus, neurotiško ir savęs iki galo nesuprantančio žmogaus perspektyvos.
Tikiu, kad humoras ir pramoga – labai svarbios teatro dalys, bet jei yra tik jos – sunku rasti prasmę kurti teatrą. Jau pusantrų metų užsiimu stand-up komedija ir manau, kad teatras, kaip sintetinis menas, turi mokėti apčiuopti kuo daugiau skirtingų spalvų, emocijų ir galimybių. Jame turėtų derėti ir komedinis laiko suvokimas, ir šiuolaikinio cirko ar lėlių teatro elementai, ir gera dramaturgija, ir gera aktorių vaidyba. Spektaklis turi būti įdomus, dinamiškas ir keistas. Nesu konceptualiosios režisūros atstovas, kai sugalvojamas vienas sprendimas ir jo nuosekliai laikomasi viso spektaklio metu. Priešingai – su komanda į sprendimus žiūrime kone kaip į vienkartinius. Panaudojame vienoje scenoje, o kitoje einame prie kito. Negalime sau leisti atsibosti publikai. Mūsų „Naujajame nuomininke“ atsiranda žongliravimas, porinė akrobatika ir tikrai yra humoro.
Humoro ir nerimo. Šį labiausiai siejame su Kafka.
Kafką būtina paminėti, nes jis, kaip sakiau, padarė milžinišką įtaką Ionesco vaizduojamam pasauliui. Bet išskirčiau ir dar vieną elementą – magišką potencialą Ionesco kūryboje. Jis gimė Rumunijoje, ankstyvoje vaikystėje išvyko į Paryžių, bet paauglystėje turėjo vėl grįžti į Rumuniją. Atgal į Paryžių jis sugrįžo tik studijų metais gavęs finansavimą disertacijos rašymui ir liko gyventi Prancūzijoje iki gyvenimo galo, bet vis tik jame liko Rumunijos įtaka. Ionesco sako, kad „sapniškas elementas pas mane iš dalies ateina iš siurrealizmo, bet dar labiau iš asmeninio skonio ir būtent rumunų folkloro, vilkolakių ir maginių praktikų“. Niekur neparašyta, kad „Naujasis nuomininkas“ yra maginė pjesė. Bet kai nešamos dėžės ir nuomininko klausiama, kur jas statyti, jis pasirenka keturis kambario kampus ir po du kampus iš abiejų durų pusių, taip tarsi rituališkai žymėdamas erdvę. Apskritai, pjesę sudaro dalys, atitinkančios ritualinės struktūros dalis: pasiruošimas, liminali būsena ir persikėlimas-transformacija. Magijos daug, bet tuo aspektu ši literatūra nėra pakankamai ištyrinėta. Ionesco atveju ypač ryški folklorinė miško magijos atmosfera. Jis pilnas nerimo, klaustrofobiškas, bet taip pat yra ir stebuklo nuojauta, jausmas, lyg būtų ruošiamasi ritualui. Atrodo, kad „Naujajame nuomininke“ trūksta oro, bet gerai pagalvojus – kaip apibūdinti jo pasilaidojimą daiktuose, jei ne kaip tarpinėje būsenoje užstrigusio žmogaus išėjimą į maginį, stebuklinį ir niekaip neįvykstantį finalą. Ionesco sakė, kad ši pjesė yra pasilaidojimo ritualas. Iš dalies su šia mintimi sutikome, o iš dalies ne. Sutikome, kad tai ritualas, bet ne visai pasilaidojimo, nes daiktai irgi gyvena. Vienas teatro klasikas kadaise pasakė, kad jei pirmame veiksme matome šautuvą, tai trečiame jis turi iššauti. Mums atrodo, kad jei pirmame veiksme matome dėžes, tai trečioje spektaklio dalyje jos turi pradėti sapnuoti.
-----
Spektaklio „Naujasis nuomininkas“ premjera Klaipėdos dramos teatre įvyks rugsėjo 18 dieną.
Režisierius Žilvinas Vingelis, scenografė ir kostiumų dailininkė Renata Valčik, kompozitorius Andrius Šiurys, vaizdo projekcijų menininkas Tomas Stonys, cirko choreografas Kęstas Matusevičius, šviesų dailininkas Paulius Jakubėnas, dailininkės asistentė Aistė Alksnytė, iš prancūzų kalbos vertė Laima Rapšytė, režisieriaus asistentas Marius Pažereckas.
Vaidina: Jonas Baranauskas, Kamilė Andriuškaitė, Karolis Norvilas, Liudas Vyšniauskas.
Klaipėdos dramos teatro informacija
