Saulė Degutytė laisvalaikį leidžia verdama lėles iš karolių ir statydama pilis iš... kroksų. Ji jau tryliktus metus vadovauja Stalo teatrui, kuriame vaidinti gali ne tik įvairūs buities daiktai ar jų dalys, bet ir liejamos spalvos ar netgi kvapai. Prieš išvykdama į „Gogolfest“ Kijeve, kur šį savaitgalį rodys „Dvi sesutės per lieptelį“, Saulė Degutytė mums papasakojo apie prabėgusią vasarą ir tai, kas laukia žiūrovų naujame Stalo teatro sezone.
Minėjai, kad Stalo teatrui atostogų nebuvo - keliavote po įvairius miestus su kūrybinėmis dirbtuvėmis. O vasarą uždarėte festivalyje „Mėnuo juodaragis“, gal gali papasakoti kokį spektaklį rodėte ir kaip jums sekėsi?
Festivalyje rodėme muzikinį etnologinį veiksmą „Gandro dovana“, kuris sukurtas pagal gyvybės medžio idėją. Vaidinome palapinėje, kurią pritaikyti mūsų spektakliui buvo sudėtinga. Reikėjo pertvarkyti erdvę, buvo daug netikėtumų, smagaus chaoso. Spektaklis ritualinis, jo metu kartu su žiūrovais gyvybės medį statome iš varstotų, audimo staklių ir kitų senų padargų detalių. Kadangi „Mėnuo juodaragis“ yra etnokultūrinis festivalis, skirtas šiuolaikinei baltų kultūrai ir remiasi į senųjų tradicijų palikimą, tad smagu, kad susikūrė gyvas ryšys su publika - žiūrovai labai gyvai reagavo, vaikai nuo trijų metų žiūrėjo išsižioję.
Vaikystėje kaime praleistos vasaros labai svarbios pačios kūrybai - iš tų vaikystės žaidimų kilęs spektaklių kūrybinis principas. Gal gali apie tai papasakoti plačiau?
Mes, trys pusseserės, vasaras leisdavome Suvalkijos kaime, pas močiutę ir dieduką. Ten nebuvo nei kompiuterių, nei barbių, bet buvo akmenų, kaštonų, balų pilnų molio, iš kurio gamindavomės kojines ir pirštines, kolūkio vagos su žirniais ir kukurūzais ir kaimo istorijos. Dieną žaisdavome su rastais daiktais, o vakarais seneliams rodydavome spektaklius. Diedukas mus auklėdavo ne tiesiogiai drausdamas, o pasakodamas pasakas apie vieną ir tą patį personažą - Skambaičių Birutę. O močiutės vis prašydavome papasakoti kokias nors istorijas apie ligonines, kuriose ji gulėjo. „Močiute, papasakok kaip tas gydytojas juokėsi, kai tu sakei, kad gyvensi iki aštuoniasdešimties!“ Ir laukdavome, kada ji pavaizduos, kaip tas gydytojas juokiasi: „Cho cho cho“.
Gal galima sakyti, kad šiandienos vaikams vasaras gūdžiame kaime pakeičia Stalo teatro spektakliai ir kūrybinės dirbtuvės?
Kadangi pati kuriu iš kasdien sutinkamų, paprastų dalykų, ir vaikus skatinu žaisti naudojant paprastus daiktus bei namų sąlygomis sekti pasakas savo draugams. Kūrybinėmis dirbtuvėmis noriu jiems įkvėpti drąsos pasigaminti daiktus patiems bei supažindinti su būsimo spektaklio medžiaga. Tai irgi labai svarbu, kad vaikai geriau įsijaustų į spektaklio atmosferą. Pavyzdžiui, prieš „Avinėlio kelionę“ jie velia ir kerpa avinėlius, prieš „Vėjų motę“ - vėduokles iš popieriaus, prieš „Dvi sesutes per lieptelį“, kur naudojami pinti krepšiai - iš žolių ir pagaliukų pina gegutes ir panašiai.
Prieš „Gandro dovaną“ dirbtuvėlėse vaikai iš vilnos suka mažus gandriukus, o spektaklio metu aš iš vilnos susuku didelį gandrą. Viena mama pasakojo, kad žiūrėdama dukra jai pašnibždėjo į ausį: „Aš irgi taip dariau, ji nuo manęs nusižiūrėjo“. Vadinasi, mergaitė jau žino, kaip pati gali pasidaryti gandrą - tai ir yra mūsų siekiamybė.
Sezoną Menų spaustuvėje atidarote su spektakliu „Sekretai iš būtųjų laikų“. Čia kūrybinių dirbtuvių metu piešti vaikų darbeliai perkeliami į vizualizacijas greta senųjų Europos dailės meistrų darbų. Kaip kilo ši idėja?
Kuriant kiekvieną spektaklį man norisi atskleisti, kad Lietuva gali būti įdomi ir patraukli. Vienu metu pristatinėjau leidyklos „Aukso žuvys“ knygeles „Istorija mažiesiems“ ir pastebėjau, kad paveikslai - puikus būdas apkrėsti vaikus domėtis Lietuvos istorija. Taigi, Lietuvos istoriją nusprendėme papasakoti panaudodami dailės meistrų darbus. Kai vaikai klauso istorijų, jie labai įsitraukia, o kai ką nors piešia, jie irgi būna labai nuoširdūs. Jų mokymuisi nusprendėme išnaudoti tai, kas jiems yra artima. Tad, spektaklio metu, pasakodami Lietuvos istoriją, rodome senovines graviūras ir po to parodome vaikų darbus - kad ir Antano iš 3 klasės kryžiuotį. Vaikai iš karto reaguoja ir tų piešinių labai laukia. Mes žinoma tuo nepiknaudžiaujame, norime kad tyrinėdami savo krašto istoriją, jie pamatytų ir dailės meistrų paveikslus.
Mokymasis žaidžiant svarbus ir kituose Stalo teatro spektakliuose. Pernai vaikams iki 3 metų pristatėte naują spektaklį „Dangaus virėja“. Kam skirtas šis darbas?
Yra atlikta nemažai mokslinių tyrimų, kad dėl įvairių medijų medijų naudojimo prastėja vaikų kalba, skurdėja žodynas, yra sumenkusi tartis. Šiai problemai spręsti siūlomos įvairios užsienio metodikos, tačiau kaip alternatyvą joms kilo idėja surinkti žaidimus, vadinamus „jodinimus“, lavinančius vaikų kalbą, iš lietuviškos tautosakos. Šie žaidimai ne tik lavina vaikų kalbą, bet ir tėveliams padeda susitvarkyti su vaikučiais - aprengti, pasodinti ant puoduko, pavalgyti. Mes iš tikrųjų turėjome visą lobyną, kurį dabar esame pamiršę! Taigi, spektaklio metu mokome tėvus kaip žaisti su vaikučiais, o po spektaklio netgi duodame dainelių tekstus, kad jie galėtų tai tęsti namuose.
Kas naujo šį sezoną laukia Stalo teatro žiūrovų?
Gruodžio mėnesio viduryje ruošiamės premjerai, kurią kuriame pagal žydų pasakas apie karalių Saliamoną. Tai bus objektų teatro spektaklis pagal forumo teatro principus. Norime, kad spektaklio metu patys žiūrovai pasijaustų saliamonais ir sudalyvautų spektaklio dramaturgijos kūrime. Visi jie pasidalins į dvi grupes, kurios ieškos geriausio sprendimo. Tikimės, kad žiūrovai atras, jog nėra vienos tiesos - tiesų yra labai daug, kiekvienam žmogui tiesa gali būti skirtinga, o tai suprasti gali būti sudėtinga ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Taip ne tik norime paskatinti toleranciją, bet ir siekiame, kad visi kartu rastume nors mažą, bet labiausiai kitoms tiesoms artimą vieną tiesą.
Šiais metais jūs įsikūrę ne tik Menų spaustuvėje, bet ir Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos patalpose. Kas tai per erdvė?
Menų spaustuvėje neturėjome dirbtuvių ir sandėlio, kur galėtume sudėti visus savo spektaklių personažus. Vasario mėnesį įsikūrėme Antakalnio g. 52, Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos patalpose. Taip į vieną vietą susirinko visos pasakos ir nebepraleidžia manęs pro šalį, beveik 30 pasakų vis klausia, kada jas parodysiu. Manau, kad greta Menų spaustuvės, kur rengiami Pasakų pirmadieniai mažyliams, ir Prancūzų kultūros instituto, kur kartą per mėnesį seku pasakas, ši patalpa galėtų tapti dar viena pasakų erdve. Taigi, kas norėtų čia apsilankyti - ar tėvai su vaikais, ar vien tik suaugusieji, - parašykite adresu staloteatras@gmail.com. Pasakų mėgėjams norėčiau pridurti, kad nuolat konsultuojuosi su profesore Bronislava Kerbelyte, kuri mielai ateitų susitikti ir apie pasakas padiskutuoti su klausytojais.
