Audronė Meškauskaitė
Gruodžio 19 d. lygiai 18.30 val. Kauno valstybiniam dramos teatrui sukako 90 metų. Tuo laiku XX a. pradžioje J. Vaičkaus „Joninės" įžengė į sceną kaip pirmoji Dramos vaidyklos Kaune premjera. Todėl šventė yra visų, kurie myli šį nepaprastos istorijos ir likimo teatrą.
Kai, rodos, tiek nedaug liko iki 100-ojo jubiliejaus, tik žingsnelis per dar vieną dešimtmetį, visai nesunku jį įsivaizduoti jau šiandien. Tuo metu Didžiojoje scenoje, kuri po sudėtingo remonto sugebės padaryti beveik viską, vis dar bus reikalingi aktoriai, ir joje kankinsis brandą pasiekę dabartiniai jaunieji. Vėl prisimins ilgą ilgą teatro istoriją...
Šį kartą jubiliejus prasidėjo Didžiosios scenos griuvėsiuose, dvelkiančiuose beveik mistiškais žvarbiais skersvėjais ir sienomis praskriejusiais senųjų spektaklių vaizdais. Priminė keistą teatro fantomų buveinę ir kartu Pompėjos griuvėsius. Tačiau įvykiai klostėsi gana įprastai. Direktorius Egidijus Stancikas kalbėjo apie nepaprastą teatro dvasią, kuri ataidi iš praeities tolių, apie metų grandinę, kurios tik mažas tarpelis yra dabartis. Kultūros ministras Arūnas Gelūnas Kauno dramos teatrą prilygino bažnyčiai ir Centriniam „Žinijos" lektoriumui, kurie sovietmečiu padėjo nepasiklysti daugybei žmonių. O Kauno meras teatralams įteikė garbingiausius miesto apdovanojimus. Kauno burmistro Jono Vileišio pasidabruoti medaliai įteikti buvusiems vyriausiesiems teatro režisieriams: Jonui Jurašui, Jonui Vaitkui, Gyčiui Padegimui, Henrikui Vancevičiui bei Gintarui Varnui. Daugeliui kitų nusipelniusių teatralų atiteko žalvariniai J. Vileišio medaliai.
Vėliau jubiliejus persikėlė į šiltesnes teatro teritorijas, kurios šventiškai pasipuošusios ne tik eglutėmis, bet ir parodomis - senųjų spektaklių rekvizitais, kostiumais, o svarbiausia - 1972 m. Juozo Grušo „Barboros Radvilaitės" vienintelėje premjeroje žiūrovų matytu Aušros vartų Madonos paveikslu bei B. Radvilaitės kostiumu. Na ir dar nauja siena, kurioje nuo šiol įrašyti svarbiausiųjų vardai ir palikta vietos ateičiai.
Jubiliejaus proga išleista nauja, nors tą pačią istoriją, bet kitaip liudijanti knyga „Kauno valstybinis dramos teatras 90". Apie ją kalbėjo sudarytoja teatrologė Elvyra Markevičiūtė: „Sudarinėdama knygą pradėjau rinkti žmonių liudijimus, liečiančius skirtingus teatro periodus. Sukaupiau labai įvairių pasakojimų, nes nuoseklios teatro istorijos jau užfiksuotos ir išleistos knygomis. Teko surasti naują rakursą, nors tai gana sunku, nes gerai žinoma istorija yra beveik nepajudinama. Per kūrėjus, kai kuriuos kritikus, pasitelkus legendas (Marijos paveikslo, vaiduoklio istorija) susidėliojo naujas požiūris, kuris dar papildytas paroda. Knyga, paroda bei dar gyvų buvusių režisierių spektakliai sudaro teatro jubiliejaus triptiką.
Džiaugiuosi, kad pavyko rasti naujų, netikėtų dalykų. Kritikai dažniausiai vertina spektaklius - galutinį rezultatą. Tačiau kol iki jo ateinama, tiek daug visko įvyksta. Ne vien rezultatas parodo visą teatro vyksmo spektrą. Galų gale kartais skiriasi kūrėjo ir kritiko nuomonės ar požiūrio taškai. Kalbindama režisierių J. Jurašą supratau, kad kritika vertina jo ankstyvuosius spektaklius, o jam pačiam labai svarbūs vėlyvieji, kupini atgailos suvokimo, atvėrę naujas alternatyvias scenas. Dabar mums tai atrodo įprasta, bet tada buvo pati pradžia.
Teatre be galo daug nesutapimų, intrigų, keistų nutikimų. Ir Kauno teatro istorija nepaprastai įdomi, prilygstanti painiausiems detektyvams. O šį kartą man to ir norėjosi - ištraukti į dienos šviesą patrauklius praeities momentus, kurie intriguotų žmones ir skatintų domėtis toliau. Vengėme rimtų recenzijų, kurias dažniausiai skaito profesionalai. Norėjosi priminti ir pastatų istoriją, nes gal ne daug kas pamena, jog teatras pradėjo gyvuoti dabartinio Muzikinio teatro patalpose, kurios susijusios su paslaptinga vaiduoklio istorija."
Šiaip teatre liejosi sveikinimai ir šampanas, teatralai tiesiog ošė ir vis skundėsi, kad anksčiau žolė buvusi žalesnė, nors iš tiesų niekas tuo netikėjo, paprasčiausiai džiaugėsi savimi ir kitais. Štai čia keli šventiniai įspūdžiai ir gyvenimo teatre nuotrupos.
Teatrologė Jurgita Staniškytė: „Smagu, kad Kauno dramos teatre kritikai turi ką veikti. Šiais metais jubiliejus švenčia ne vienas teatras, tačiau labai džiaugiamės, jog Kaune tai daroma konceptualiai. Tai, kad keturi buvę režisieriai statys spektaklius, mums, kritikams, buvo labai malonu išgirsti. Jauni režisieriai - Artūras Areima, Agnius Jankevičius - taip pat kuria gerus spektaklius. Tai galimybė atsinaujinti, o kartu ir prisiminti praeitį. J. Jurašo „Antigonė Sibire" tikrai turi nuorodų į senąsias teatro formas.
Kaune įkurtas pirmasis Lietuvoje profesionalus teatras. Vien tai jam suteikia išskirtinį, kanoninį statusą. Sovietmečiu jis taip pat užėmė alternatyvaus, rezistencinio, daugiau sau leidžiančio pasakyti teatro vietą, ypač lyginant su Vilniaus nacionaliniu teatru. Kartais teatrologai pajuokauja, kad būtent Kauno teatras turėtų gauti nacionalinio statusą. (Dabar, atrodo, tikrai sklando jau realios panašios idėjos.) Jis to nusipelnė, nes šis statusas padėtų išlaikyti tradicijas. Kaune buvo daugybė puikių kūrybos etapų, kai sukurti iškiliausi spektakliai. Gaila, kai kurių mes jau nematėme. Labai džiaugiuosi, jog dar galėjau pasižiūrėti kanoninį J. Vaitkaus darbą „Strazdas - žalias paukštis", apie kurį dabar dėstome studentams."
Aktorė Inesa Paliulytė: „Kaip devyniasdešimties, manau, mes atrodome visai neblogai. Ką tik su kolegomis susidaužėme taurėmis ir pasakėme: „Mūsų nebus, o teatras bus." Aš ir dabar pritariu kažkada G. Padegimo pasakytai minčiai, jog teatras yra dialogo su visuomene modelis. Sovietmečiu kalbėjomės metaforų kalba, o dabar, kai viskas galima, kartais ir nepavyksta. Labai liūdna, kai ateini į spektaklį, o išeini „šalta nosimi", nes tavęs niekas nesujaudino. Teatras būtinai turi jaudinti, formuoti žmogų. Tačiau šiandien švenčiame, ir man smagu, kad galime vaikštinėti išpuoštoje fojė, pašalti išgriautoje Didžiojoje scenoje, kurios darbai vis dėlto vyksta. Džiugu, kad šv. Mišiose, degdami žvakes, susijungėme su visais išėjusiais teatralais.
O šiandien mūsų teatras yra įvairus, kaip ir visais laikais. Paprasta taisyklė: jei aktorius repetuoja, jam teatre gera. Aš dabar nerepetuoju, tačiau laukiu ir tikiuosi. Džiaugiuosi tuo, ką turiu, nes teatras - laikinas menas. Todėl stengiuosi mokytis net ir iš to, kas yra bloga."
Aktorė Goda Piktytė: „Man Kauno dramos teatras yra ypatingas, nes pripildytas vaikystės sentimentų. Tiesiog nepaprastas spektaklis „Merė Popins"! Į jį eidavau kiekvieną sekmadienį, kaip į Mišias. Ir dabar prisimenu namukais margintą Rūtos Staliliūnaitės sijoną. Tokie ryškūs įspūdžiai ir sugundė rinktis aktorės profesiją. Iki šiol manau, kad pastatas, atmosfera, scena lemia, jog šis teatras yra geriausias Lietuvoje. Jame pėdsakus paliko visa, kas čia vyko, kokios asmenybės skleidėsi. Dažnai juokaujama apie septynerius liesų ir septynerius riebių karvių metus. Manau, šiame teatre buvo ypač daug riebių karvių, kurios puikiai kompensuodavo metus kitus liesesniųjų. Kaune vis dar išlaikyta nekomentuojama teatralų profesionalumo kartelė. Svarbiausia teatre - geras spektaklis. Todėl niekada netikiu tais, kurie pabrėžia vien malonų darbo procesą, bet paneigia patį rezultatą. Ir šiandien šio teatro scenoje aš matau išties gerų spektaklių. Visai nesvarbu, kad jie vaidinami mažose scenose."
NEMUNAS
