Edita Grudzinskaitė
Likus mėnesiui iki pasaulinio garso trupės „Sasha Waltz&Guests„ pasirodymo Lietuvoje, kalbiname šokėją Virgį Puodžiūną, gyvenantį ir kuriantį Berlyne. Šokėjo duonos ragauti pradėjęs Kauno šokio teatre „Aura“, netrukus jis pasiekė neįtikimų aukštumų. Jau daugiau nei dvylika metų V.Puodžiūnas yra pasaulį pavergusios šokio trupės artistas.
- Iki „Auros" jūsų gyvenime buvo šaudymo sportas. Kas šovė į galvą, kad nutarėte išbandyti save šokyje?
- Tai buvo jau taip senai... 1988 m. Kaip visuomet, atostogavau Dzūkijoje, kur sutikau „Auros" šokėjus. Toji grupelė žmonių mane sudomino, šiltai priėmė ir kalbino ateiti pabandyti šokti. Kiekvienas, kuris turėjo dvi rankas ir dvi kojas, buvo tinkamas ir laukiamas. Pabandžiau. Lengva nebuvo, bet iššūkiai mane visuomet traukė.
- Visuomenėje iki šiol gajus stereotipas, kad šokis - moterų raiškos erdvė? Ar tai jūsų, jauno vaikino, nestabdė?
- Kadangi aš pradėjau šokti Lietuvoje, be to, esu lietuvis, šį klausimą suprantu ypač gerai. Būti šokėju tuo metu, kai aš pradėjau, mažų mažiausiai buvo nemadinga. Vis dėlto šokis mane pagavo.
Aš augau sistemoje, kuri kalė, kad vyrai neverkia, nesiskundžia, nerodo, ką jaučia. Kalbėjimas niekada nebuvo mano stipriausia pusė. Daug ką laikiau savyje, nurydavau, nerodydavau, tad šokis man buvo nesąmoningas būdas (tik dabar galiu sąmoningai tą suprasti) išsilaisvinti iš to, kas mane spaudė. Per šokį ir judesį aš savo emocijas galėjau iškalbėti. Šokis tapo tarsi išsigelbėjimas, galimybė atverti savo paties dėžutę.
Visuomenės atsakymas yra aiškus, net jos nepaklausus. Tai mums neleidžia būti tuo, kuo mes norėtume ar galėtume. Esame savikritiški, dar gauname kritikos iš šalies ir užsidarome. Daugeliui mūsų nėra nusispjauti į visuomenės nuomonę. Gal ir norėtume, bet nesijaučiame pakankamai stiprūs.
Esu šokio pasaulyje gal ir dėl to, kad buvau naivus ir leidau įvykti su savo gyvenimu tam, ko šiandien jau nedrįsčiau.
- Choreografas Jurijus Smoryginas „Auros„ vadovei Birutei Letukaitei yra pasakęs: „Nieko iš jo nebus. Vyk tu jį lauk.“ Ar jis tiesiog neįžvelgė jūsų talento?
- J.Smoryginas išsakė savo nuomonę. Tai normalu. Kita vertus, galbūt aš taip ir atrodžiau. Vertinu save realistiškai. Kaip galėjau atrodyti po keleto mėnesių bandymo šokti šalia merginų, kurios nuo vaikystės lankė gimnastiką ir šoko.
Puikiai atsimenu, kaip „auriečiai" juokaudavo, kad aš ta pačia koja, ta pačia ranka ėjau. Šaudymas mane buvo stipriai sukaustęs, nes per treniruotes reikėdavo 3-4 valandas stovėti toje pačioje pozicijoje ir nejudėti, gerai nusitaikyti. Natūralu, mano fiziniai duomenys buvo kitokie, nei tikimasi iš šokėjo.
- Kaip nutiko, kad vos po keleto mėnesių „Auroje" atsidūrėte už Atlanto?
- Tuo metu „Auros" trupė dirbo su amerikiečių choreografe Tamara Rogoff, kuri, besibaigiant jos viešnagei Lietuvoje, paklausė, ar nenorėčiau studijuoti šokio toliau. Man susidomėjus, choreografė išrūpino stipendiją studijoms Amerikoje.
- Kaip jūsų sprendimą priėmė aplinka? Ar nejautėte baimės?
- Šokis taip netikėtai įlindo į mano gyvenimą, ir nei treneriai, nei namiškiai nesuprato ir nepalaikė mano sprendimo. Buvau tik ką įstojęs į Vytauto Didžiojo universitetą. Vis dėlto pasitaikius galimybei išvykti į Ameriką, mečiau studijas ir išvykau.
Jaučiausi einantis prieš vėją, prieš pasaulį, prieš visas aplinkui esančias nuomones. Įvertinus ir tai, kokioje situacijoje mes augome, noras pamatyti, kas už tų sienų, taip pat prisidėjo prie apsisprendimo. Įdomumas ir smalsumas buvo didesnis nei baimė. Studijos Amerikoje nuo mėnesio prasitęsė iki metų. Kai baigėsi viza, nelegaliai būti nenorėjau, tad grįžau atgal į „Aurą".
- Ar nebuvo sunku grįžti į Lietuvą?
- Grįžimas atgal leido įvertinti tai, kas įvyko manyje ir su manimi per tuos metus. Priimti realybę, į kurią grįžau, nebuvo lengva. Aš buvau pasikeitęs, tačiau tai, ką radau, nebuvo pasikeitę.
Reikėjo surasti viduje pusiausvyrą tarp to, kur buvai ir kur esi. Labai stipriai mane palaikė Birutė, kuri didžiavosi kiekvienu mano pasiekimu. Jai esu labai dėkingas.
Ji man buvo savotiškas varikliukas. Birutė nuolat kalbėdavo, pliurpdavo mums visiems. Mane ji privertė tikėti visomis jos mintimis ir svajonėmis, tai kitiems gal atrodė nerimta. Aš taip pat buvau užsikabinęs už to jos svajonių pasaulio. Birutė man buvo durys į šitą tašką, kuriame esu. Ji - ne vienintelis, bet stiprus impulsas.
- Vos praėjus keletui mėnesių atsidūrėte Vokietijoje...
- Su „Aura" išvykome į festivalį Duisburge ir vėl suveikė ta pati schema. Po mūsų pasirodymo vienas vokiečių choreografas paklausė, ar nenorėčiau šokti Vokietijoje.
Visas kolektyvas sėdo į autobusą, o aš stovėjau pasimetęs: turiu šansą pasilikti, bet vėl be vizos, nežinomybėje. Autobuso durys užsidarė, trupė išvyko, o aš likau. Viską norėjau išbandyti, buvau atviras, lindau į vietas, kur buvo pavojinga, bet įdomu. Tokia spontaniška buvo pradžia Vokietijoje.
- Klausant jūsų istorijos, atrodo, kad esate laimės kūdikis?
- Aš to neneigiu. Iš tiesų sėkmė mane lydėjo. Yra daugybė trumpų ir ilgų istorijų, kurios tik patvirtina, kad man sekėsi. Nors Vokietijoje teko ragauti visko: pakeičiau keletą trupių, išgyvenau meilės istoriją, atėjau iki situacijos, kurioje galvojau, kad reikia keisti viską - darbo aplinką, gyvenamąją vietą.
Tuomet išgirdau, kad kažkokia Sasha Waltz ieško šokėjų savo trupei. Nebuvau daug apie ją girdėjęs. Pagalvojau, kodėl man nepabandyti. Po pusantrų metų trukusios atrankos tapau vienu iš šešių laimingųjų, kuriuos choreografė atsirinko iš pusantro tūkstančio kandidatavusiųjų.
Kompanija „Sasha Waltz&Guests„ tuo metu gavo didžiulį teatrą „Schaubühne Berlin“, todėl jai reikėjo didesnės trupės. Pirmasis mūsų bendras darbas ir buvo „Körper„ („Kūnai“), su kuriuo netrukus atvyksime į Lietuvą.
- Ką jums reiškia šokti tokio lygio trupėje?
- Mes kiekvienas verdame savoje košėje. Kai gauni patiekalą, gali juo gardžiuotis ir mėgautis. Bet kai esi virtuvėje - visko ten nutinka, kol patiekalas paruošiamas.
Žinoma, pati pradžia, kai papuoli į tokio lygio kompaniją būna išskirtinai nuostabi. Gauni tai, apie ką kiekvienas šokėjas svajoja: šoki žymiausiose pasaulio scenose, daug repetuoji, daug keliauji. Iš tiesų jaučiau didžiulį malonumą ir pasididžiavimą, kad savo profesinėje srityje esu pasiekęs tokį lygį.
- Ar dažnai tenka išgyventi juodų dienų?
- Žinoma, kad būna. Juoda ir balta visuomet kartu. Dirbu su žmonėmis. Visi atsineša savo emocijas, savo dieną į darbą. Ir pats darbas susijęs su emocijomis. Dar ir kūnas yra įjungtas - nuolat turi fizinį kontaktą.
Dirbu profesionalioje kompanijoje, kurioje visi turi pakankamai supratimo, pažįsta vieni kitų silpnąsias vietas. Vieni tiesiog moka paslėpti savo blogas emocijas, kiti - susidoroti su kolegų nuotaikomis.
- Ar po tiek metų, praleistų scenoje, pavyksta save nustebinti?
- Aš dirbu būtent dėl šių momentų. Varikliukas viduje tave stumia pirmyn, nes tikiesi kažką tokio sutikti. Dėl šių akimirkų dar ir esu šokyje, nors su bėgančiais metais tai nutinka vis rečiau.
Jaunam šokėjui, tarsi mažam vaikui, kiekvienas naujas judesys, atradimas yra stiprus išgyvenimas. Aš dažniau sutinku tai, ką jau pažįstu.
Nors būna, kad daugybę metų kartoti dalykai įvyksta naujai, staiga išgyveni kažką netikėto. Manau, kad ir nuo mūsų pačių priklauso, ar mes leidžiame tiems momentams įvykti, ar esame pakankamai atviri. Dažnai mes užsiblokuojame ir nieko nebeįsileidžiame.
- Ar dirbant pasaulinio garso kompanijoje tenka ką nors aukoti?
- Man rodos, kad taip (juokiasi). Dirbant šioje kompanijoje yra dalykų, kurių aš negaliu sau leisti: šokti kitose trupėse, važinėtis riedučiais ar slidinėti, nes turiu saugoti savo pagrindinį instrumentą - kūną.
Po saule nieko naujo. Kaip ir bet kurioje kitoje gyvenimo srityje yra savų pranašumų ir trūkumų. Buvimas šioje kompanijoje man suteikia saugumo jausmą. Nekalbu jau apie pasitenkinimą, kylantį iš kūrybos.
Kartais klausiu savęs, ar aš noriu to saugumo, ar noriu kaip kūrėjas ko nors naujo patirti, priimti naujų iššūkių. Būna dienų, kada stipriai dvejoju. Tai nėra lengvi momentai, kai iki jų prieini. Kita vertus, žinant visą mano kelionę, kurioje buvo daug nesaugių momentų ir kai tai susiję su manimi kaip lietuviu, verčia susimąstyti.
Sąlygos kaip kūrėjui, kurias turiu šioje kompanijoje, - nuostabios. Tokios laisvės turbūt niekad kitur ir neturėjau. Tu girdi mintis, bet gali interpretuoti jas taip, kaip supranti. Tau nėra parodoma, liepiama, kaip ir ką daryti.
- Netrukus gastrolės į Lietuvą. Ar išgyveni ką nors neįprasto?
- Patikėkite, seniai taip nervinausi. Tai pirmas kartas, kada aš grįžtu šokti į Lietuvą. Dabar visi taip staiga prisiminė mane, nori susitikti, kažką iš manęs sužinoti. Tokia situacija stumia mane į kampą. Jaučiuosi stresuotai.
- Spektaklis „Kūnai", su kuriuo netrukus atvyksite į Lietuvą, pavergė visą pasaulį. Kur slypi jo sėkmė?
- Iš tiesų spektaklis sulaukė didžiulio pripažinimo. „Kūnai" jau įtraukti net į šokio studijų programas. Mes jį jau bene visame pasaulyje esame parodę.
Šokėjai, kurie yra scenoje, spektaklį mato iš kitos pusės ir turi visai kitokią patirtį nei publika, kuri jį žiūri. Vis dėlto šis spektaklis tikrai turi labai stiprų užtaisą. Jame itin daug įvaizdžių, kurie nereikalauja ypatingo šokio meno supratimo. Pakanka turimos žmonių gyvenimo patirties, išgyvenimų, kad tai, kas vyksta scenoje, juos paliestų.
Be to, ir pati spektaklio tema yra universali: „Kas yra gyvenimas? Kas yra kūnas, su kuriuo mes visą gyvenimą sujungti?" Šitas spektaklis visose šalyse, visose kultūrose turi pasisekimą, nes leidžiasi interpretuojamas, nesvarbu, ką kiekvienas savo viduje nešiojamės. Scenos yra stiprios savo įvaizdžiais, tad nėra sudėtinga atpažinti, kas vyksta. Kartais gal net labiau tavyje nei spektaklyje.
- Šokis - tarsi ašis, aplink kurią sukasi jūsų gyvenimas? Ar yra dar kas jus verčia judėti į priekį?
- Čia jau pasukome labiau į nakties temas (juokiasi). Net nežinau. Jei sakyčiau „ne„ - būčiau nereikalingas, labiausiai pats sau. Jei atsakyčiau „taip“ - tiksliai negalėčiau įvardyti kas. Vis dėlto norisi grįžti prie šokio ir troškimo nustebinti save.
- Ir vis dėlto, jeigu staiga šokio neliktų?
- Kartais mintys apie tai kelia nejaukumą, tačiau laikui bėgant - vis mažesnį. Kiek dar galiu ir noriu šokti? Atsakymai į šį klausimą keičiasi iš dienos į dieną.
Kartais atsikeli ryte ir jauti, kaip skauda kūną. Tuomet klausiu savęs: „Ar tu dar gali šokti?„ Kartais būna tokių įtemptų repeticijų, po kurių galvoji: „Ar tau dar neužteko viso šito?“ Kartais būna dienų, kai nusilenki scenoje ir jautiesi esantis laimės vaikis, galintis šitą momentą išgyventi.
Tiesa, nuo tos dienos kai sukūriau šeimą, turiu sūnų, man ima atrodyti, kad gyvenimas yra kur kas daugiau nei šokis. Be galo džiaugiuosi, kad galiu gyventi su šokiu, bet jei reikėtų priimti sprendimą, nebūtų lengva. Kol turiu galimybę šokį derinti su šeima - tai nuostabu.
- Kaip susirenki tai, ką išbarstai nuolat būdamas scenoje?
- Kai praleidi visą sezoną scenoje, kur nuolat esi eksponuojamas, nuolat stebimas, labai norisi pailsėti nuo viso to. Vis stipresnis ir didesnis noras būti mažiau matomam, kas yra priešinga tam, ką veikiu kasdien. Kai koncertuoji didžiulėse salėse, pilnose žiūrovų, prarandi daug energijos.
Pirmas poreikis - eiti ten, kur nėra žmonių, arba sutikti tik tuos žmones, su kuriais gali būti 100 proc. savimi. Tokių žmonių nėra daug.
Norisi būti nematomam. Mūsų Dzūkijos miškai šią paslaugą tobulai suteikia. Būdamas ten aš įkraunu baterijas visiems metams. Leidiesi užplūstamas minčių, mano vidus pradeda kalbėti. Taip malonu pabūti toje vienatvėje tol, kol vėl jauti poreikį įžengti į pasaulį. Juk dažniausiai žengi, nes reikia žengti.
