 |
| Ramūnas Kaubrys. Nerijaus Jankausko nuotrauka |
Nuo praėjusių metų lapkričio Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui pradėjo vadovauti režisierius Ramūnas Kaubrys. Šio darbo jis ėmėsi po to, kai buvo atstatydinta buvusi vadovė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė. Iki šiol R. Kaubrys buvo žinomas kaip netikėtais režisūriniais sprendimais pasižyminčių spektaklių – oratorijų, operų, operečių, miuziklų, veikalų vaikams režisierius. Jo pastatyta šiuolaikinio latvių kompozitoriaus Zigmaro Liepinio opera-melodrama „Paryžiaus katedra” 2005–2007 m. tapo lankomiausiu teatro spektakliu. Šis spektaklis 2006 m. buvo įvertintas Klaipėdos miesto savivaldybės ir Lietuvos teatro sąjungos įsteigta Padėkos kauke per „Metų režisieriaus” nominacijas. 2007 m. R. Kaubrys Latvijos nacionaliniame dramos teatre pastatė to paties kompozitoriaus muzikinę dramą „Adata”. Spektaklis tapo lankomiausiu sezono spektakliu Rygoje, buvo įvertintas Latvijos kultūros ministerijos padėkos raštais. Originalūs klasikinių veikalų sprendimai, vizualumas, išskirtinis stiliaus pojūtis – tik dalis R. Kaubrio kūrybos bruožų. Kaip tik todėl ir įdomu, kas perspektyvų režisierių pastūmėjo tapti teatro vadovu?
RAMŪNĄ KAUBRĮ kalbina OVIDIJUS PETKEVIČIUS.
Esate jauniausias valstybinio teatro vadovas šalyje. Tai privalumas ar trūkumas?
Nejau jaunystė gali būti kliūtis siekti rezultatų? Man atrodo, nepriklausomai nuo amžiaus galima būti organizuotam ir atstovauti vienam ar kitam kolektyvui šalies kultūriniame gyvenime. Žinoma, vyresni žmonės vidumi gali būti jaunesni už bet kurį jaunuolį. Be to, ir patirtis daug reiškia.
Tai, kad esu jauniausias tarp valstybinių teatrų vadovų, man teikia ir savotiško išskirtinumo. Manau, kuo anksčiau atsiranda proga dirbti organizacinį darbą, tuo greičiau ateina ir patirtis, – o ji atneša ir produktyvumą, ir sprendimų įvairovę. Niekas negimsta mokėdamas. Dešimt metų dirbau režisieriaus darbą, vadinasi, vadovavau spektaklio statymo procesui. Esu įsitikinęs, kad režisieriaus profesija tinkama išaugti į vadovus.
Buvote produktyvus režisierius. Ar tapęs teatro vadovu nepasigesite kūrybos?
Tiesa, kaip režisierius, kūriau ir dirbau intensyviai. Už tai galiu dėkoti likimui ir buvusiems teatro vadovams – teisė statyti spektaklį po spektaklio būdavo patikima man. Aišku, jei nebūčiau pateisinęs jų ir publikos lūkesčių, nemanau, kad vos per dešimtmetį Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre būčiau pastatęs 13 įvairaus muzikinio žanro spektaklių. Už tai galiu dėkoti palankioms aplinkybėms, tačiau tai lėmė ir mano būdo bei charakterio savybės – smalsumas, noras tobulėti bei kurti, sėslumas. Sėslumas man būdingas, nors neretai būtent jis man pačiam tampa ir tam tikra problema.
Jau dabar pastebėjau, kad naujas mano „vaidmuo“ teatre atima galimybę intensyviau dirbti kūrybinį darbą. Bet taip pasirinkau aš pats. Žemaitiškas mano charakteris neleidžia blaškytis, tad prioritetus skiriu tam darbui, už kurį esu atsakingas. Manau, kad ir vadovauti kolektyvui yra tam tikra kūryba bei menas.
Žiūrint į pastarojo dešimtmečio Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro repertuarą galėtų susidaryti nuomonė, kad režisierius R. Kaubrys buvo „uzurpavęs“ didžiausią profesionalų kolektyvą visoje Vakarų Lietuvoje. Ar to nebus ir ateityje?
Kažkam gal ir gali pasirodyti, jog esu „uzurpatorius“, nes dabar (kaip ir anksčiau) atsivertus mūsų teatro repertuarą, daug kur galima pamatyti mano pavardę. Ir šiuo metu štai pradėjau statyti J. Strausso „Vienos kraują“, bet tai – dar anksčiau mano duotas įsipareigojimas trupei. Tai tik artimiausių dviejų mėnesių „problema“ (spektaklio premjera kovo 29 d. – O. P.). Norėčiau ir to jau siekiu, kad į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą atvyktų įvairią aktorinę bei režisūrinę mokyklą propaguojančių režisierių. Pats mačiau, kokį poslinkį visam teatro kolektyvui suteikė tokie režisieriai, kaip Janas Szurmiejus (Lenkija) ir Jonas Vaitkus. Tuomet akivaizdžiai matėsi kiekvieno jų meninis braižas, darbo su aktoriumi ir muzikine medžiaga stilius. Tai skatina augti teatro trupės aktorinį meistriškumą. Vadovaujuosi kriterijumi, kad vieno žmogaus dominavimas yra nuobodus. Drįsčiau taip teigti. Gana intensyviai statydamas spektaklius Klaipėdoje jutau, kad per daug manęs yra kūrybiniame šio kolektyvo darbe. Esu dėkingas likimui, kad kaip tik tuo metu buvau pakviestas į Latvijos nacionalinį dramos teatrą (Ryga). Taip leidau mūsų teatro kolektyvui suprasti, kad nesu suaugęs su juo neperpjaunama bambagysle. Be to, Rygoje įgijau daug patirties, dirbdamas su įvairių aktorinių mokyklų ir kartų aktoriais, Latvijos scenos žavigždėmis. Grįžęs iš Rygos pajutau, kad noriu kitokios kokybės ir kiekybės. Dar kartą sakau, jog labai norėčiau, kad į mūsų teatrą atvyktų statyti kuo įvairesnių Lietuvos ir užsienio režisierių, dirigentų, teatro dailininkų. Nemanau, kad reikia stebėtis, jog aš, kaip režisierius, akcentuoju režisūrinį pradą. Nes nereikia pamiršti, kad antrasis šios kūrybinės įstaigos pavadinimo žodis yra teatras. Tai, ypač Lietuvoje, kol kas pamirštama ar sąmoningai ignoruojama.
Bet pripažinkite, ne kiekvienas jaunas žmogus veržiasi į vadovo kėdę…
|
|
| Scena iš spktaklio „Paryžiaus katedra”. Klaipėdos muzikinio teatro archyvas |
Apie pastarąją – kėdę, mažiausiai mąsčiau. Aišku, gyvenime viskas vyksta dėsningai. Iki šiol maniau, kad dirbti panašų darbą (nebūtinai KVMT) dar suspėsiu, kad visa tai gali būti ateity. Į teatro vadovo kėdę nesiveržiau liguistai, nesiveržiau alkūnėmis. Bet nuo tos dienos, kai man buvo pasiūlytos laikinai einančio teatro vadovo pareigos, į viską žiūrėjau labai rimtai. Dalyvavimas konkurse man pačiam buvo tiesiog tikslas kuo geriau, kuo profesionaliau pristatyti save, savo programą, idėjas. Bet neturėjau tikslo būtinai laimėti. Maniau, kad komisija gali neišrinkti jokio kandidato, jei nebus tinkamų, kad ji turi visišką teisę konkursą nukelti, skelbti naują. Norėjau, kad konkurso rezultatai būtų priimtini ir tinkami visam teatro kolektyvui ar bent didžiajai jo daliai, visam teatrui, kaip organizmui, kuris gali kisti ir kinta.
Uostamiestyje dar nepamiršti „įvykiai“, susiję su buvusios teatro vadovės vadovavimu. Tai padeda ar trukdo Jums, kaip naujam teatro vadovui?
Kalbant apie teatro sklaidą tarp potencialių žiūrovų, įvykiai ir jų atgarsiai, kurių centre sukosi buvusi teatro vadovė, kompozitorė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė, tapo pozityvia reklama teatrui. Kai kurie taip sužinojo apie KVMT veiklą. Nepamirškime, kad gyvename tokiu metu, kai žiniasklaida kalba apie skandalus. Būtent jie peni ne vieną laikraštį ar televiziją, nes dabar tik skandalai išgarsina žmones, kolektyvus.
Kalbant apie galimybes ieškoti ir surasti teatrui rėmėjų, – visi tie įvykiai labai sutrukdė ir tebetrukdo. Aišku, tai tik mano nuomonė. Bet vis dėlto ją patvirtina įtakingiausių Klaipėdos ar Vakarų Lietuvos įmonių vadovų pozicija. Dalis jų šiuo metu vis dar linkę palaukti, kaip elgsis kolektyvas, kokius kūrybinius darbus parodys, ir tik matydami tolesnę įvykių tąsą, vienaip ar kitaip mus mylės.
Įprasta, kad naujas vadovas neigia pirmtakų veiklą. Kaip elgsitės Jūs, kokiu keliu toliau eis Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras?
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vizitinė kortelė – muzikinių žanrų įvairovė. Mūsų privalumas ir yra tas, kad vieną dieną suvaidinę operetę, kitą – sugebame atlikti operą, o dar kitą – miuziklą, šokio spektaklį ar spektaklį vaikams. Tai sunku, sudėtinga, bet tuo išsiskiriame.
Nesu iš tų, kurie niekintų praeitį, kurie kategoriškai iš istorijos išbraukinėtų vardus bei pavardes ar stengtųsi sudėlioti patogia tvarka bei teigtų, jog tai, kas buvo praeityje ar iki manęs, yra visiškas niekas. Nesergu ir visažinystės sindromu. Būdamas teatro vadovas nesiimsiu vienas pats ir režisuoti, ir diriguoti, būti dailininkas, ir dar tekstų apie save rašyti.
Žanrų įvairovė buvo ir liks mūsų teatro ženklas. Ir iki manęs Klaipėdos muzikinis teatras ypač daug dėmesio skyrė naujiems nacionaliniams kūriniams, pats kaip režisierius esu ne vieną jų pastatęs. To nepamiršime ir ateityje. Štai ir dabar dirbame ties projektu, kurio rezultatus pamatysime tik 2009-ųjų vasarą. Kompozitorius Giedrius Kuprevičius kuria miuziklą, šiuolaikiškai interpretuodamas A. Vienuolio „Paskenduolę“. Miuziklas bus skirtas Lietuvos tūkstantmečio paminėjimui ir „Paskenduolės“ 100-mečiui. Tai – viena iš mano idėjų. Penkerių metų programoje išties numačiau nemažai nacionalinių kūrinių, – nes tai man priimtina ir, manau, reikalinga.
Esame Europos Sąjungos dalis, todėl svarbi grandis bus ir teatro gastrolės. Šiais metais daug gastroliuosime po Latviją ir Lenkiją. 2009 m. teatro išvykų geografija turėtų prasiplėsti. Šiuo metu dirbama su lietuvių bendruomenėmis Danijoje, Airijoje, Anglijoje, JAV ir Kanadoje. Pasirodo, emigrantams labai reikia profesionalaus scenos meno. Nes kol kas jie maitinami tik pramoginio šou verslo „maistu“.
Nuo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro veiklos jau visas dešimtmetis neatsiejami ir vasaros festivaliai (jau žinoma, kad XI operos ir simfoninės muzikos festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ tema bus „Sveika, Ispanija!“, jo metu KVMT pristatys tris premjeras – O. P.). Jų bei dar įvairesnių projektų, alternatyvių scenos erdvių paieškos, sociokultūrinių bei edukacinių renginių nežadame atsisakyti ir per artimiausius penkerius metus. Teatro planuose – ir solistų kūrybos vakarai, ir pirmoji šalyje libreto autorių konferencija, ir reguliarios gastrolės visame regione.
Ką dar norėtumėte pasakyti „Literatūros ir meno“ skaitytojams?
Labai dėkoju „Literatūrai ir menui“ už dėmesį mano asmeniui. Bet tuo pačiu prašyčiau anonsuoti teatro veiklą, pristatyti kolektyvo narius, nes teatre yra daug talentingų kūrėjų, darbui atsidavusių žmonių, taigi norėtųsi, kad jie būtų labiau pastebimi, matomi, girdimi. Tai ir yra tikrasis teatro veidas bei dvasia. Išties nesu iš tų, kurie vaikosi šlovės, reklamos, stengiasi bet kokia kaina patekti į spaudos puslapius ar televizijos laidas. Teatre vienas žmogus nieko nereiškia, be visų pastangų nebūtų įmanomas joks vyksmas ar veiksmas. Energetinė teatro jėga, kai vienu metu scenoje susitelkęs toks kolektyvas, prilygsta maldai. Tad teatrą patrauklų daro ne jo vadovai, o visi čia dirbantys žmonės, nes, kaip minėjau, vieno žmogaus dominavimas yra nuobodus ir man nepriimtinas.
